Jehova girdi prislėgtųjų šauksmą

IŠMINTINGASIS senovės Izraelio karalius Saliamonas taikliai pasakė, kad „nesėkmės metas ištinka [mus] visus“ (Mok 9:11). Kokia nors baisi nelaimė, skaudus įvykis gali stipriai sukrėsti mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, pakirsti gali netikėta artimojo mirtis. Slenkant savaitėms, mėnesiams taip grimztame į liūdesį ir neviltį, kad galbūt nebepajėgiame pakilti. Kai kurie sutrinka taip, kad net ima manyti esą nebeverti melstis Jehovai.

Tokiais atvejais žmogui reikia paguodos, dėmesio ir meilės. Psalmininkas Dovydas giesmės žodžiais mus patikina: „Viešpats prilaiko kiekvieną, kas klumpa, ir pakelia visus gyvenimo palaužtus“ (Ps 145:14). Biblijoje taip pat sakoma, jog „Viešpaties akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su juo visa širdimi“ (2 Met 16:9). Jehova kalba: „Su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą“ (Iz 57:15). Kaip Jehova stiprina ir guodžia prislėgtuosius ir sugniuždytuosius?

„Laiku pasakytas žodis“

Dažnai pagalbos ranką pačiu laiku Jehova mums ištiesia per bendratikius. Mes, krikščionys, esame raginami ‘padrąsinti liūdinčiuosius’ (1 Tes 5:14, Brb). Rūpestingi, su meile pasakyti jautraus bendratikio žodžiai nusiminusį, prislėgtą žmogų gali labai nuraminti. Net ir trumpas paguodžiantis pokalbis pakelia liūdinčiam dvasią. Ką pasakyti, gali žinoti asmuo, pats patyręs panašių išgyvenimų ir sielvartų, arba draugas, turintis nemažai gyvenimo patirties. Jehova prislėgtą širdį atgaivina pasitelkdamas mūsų brolius ir seses.

Pažiūrėkime, kaip buvo su krikščionių vyresniuoju Aleksu, dabar jau susituokusiu antrąsyk. Jo pirmoji žmona netikėtai mirė pakirsta nepagydomos  ligos. Vienas atjautus rajono prižiūrėtojas tada parodė Aleksui dėmesį, priėjo prie jo pasikalbėti. Jis pats buvo palaidojęs žmoną ir vėliau sukūrė kitą šeimą. Keliaujantysis tarnas papasakojo, kokie jausmai jį kamuodavo. Nors drauge su kitais darbuodamasis tarnyboje ir dalyvaudamas sueigose jausdavosi geriau, vos grįžus namo ir uždarius duris, jį prislėgdavo vienatvė. „Kaip gera buvo girdėti, jog ne tik aš taip jaučiuosi ir kad taip jaustis visai normalu“, — pasakoja Aleksas. Išties „laiku pasakytas žodis“ liūdesio valandą gali būti didelė paguoda (Pat 15:23, Brb).

Maloniais žodžiais Aleksą guodė ir vienas bendruomenės vyresnysis, pažįstantis keletą žmonių, irgi netekusių savo sutuoktinio. Brolis švelniai patikino, kad Jehova žino, kaip jaučiamės ir ko mums reikia. „Bėgant mėnesiams ir metams galbūt matysi, kad negali be sutuoktinio, — kalbėjo jis. — Dėl to mylintis Jehova leidžia tuoktis dar kartą.“ Žinoma, ne visiems našliams, norintiems vėl sukurti šeimą, tokia galimybė atsiranda. Turėdamas mintyje to vyresniojo žodžius, Aleksas pasakė: „Kaip atlėgo, kai brolis priminė, jog nauja santuoka irgi Dievo dovana. Jis nuramino, jog vėl tuoktis nereiškia būti neištikimam mirusiai sutuoktinei arba pažeisti Jehovos nustatytas normas dėl santuokos“ (1 Kor 7:8, 9, 39).

Psalmininkas Dovydas, pats patyręs visokių sunkumų ir išbandymų, tvirtino: „Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius, jo ausys girdi jų šauksmą. [...] Viešpats arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius“ (Ps 34:15, 18 [34:16, 19, Brb]). Galime neabejoti,  kad Jehova tinkamu laiku brandžių ir įžvalgių krikščionių lūpomis atsiliepia į nevilties apimtųjų šauksmą ir juos paguodžia, nuramina. Tokia atjaučių bendratikių pagalba išties vertinga.

Atgaivą teikia krikščionių sambūriai

Slogios mintys prislėgtąjį dažnai gena į vienumą — kyla noras nuo kitų atsiskirti. Tačiau Patarlių 18:1 (Brb) esame įspėjami: „Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų ir prieštarauja tam, kas teisinga.“ „Kai miršta sutuoktinis, ima atakuoti niūrios mintys, — pasakoja Aleksas. — Vis graužiausi, gal galėjau daryti kažką kitaip. Gal turėjau būti supratingesnis, atidesnis? Labai nenorėjau būti vienišas, norėjau turėti šeimą. Sunku liautis apie tai galvojus, nes kiekviena diena primena, kad esi vienas.“

Tiems, kas palūžę, kaip niekad reikia ugdančios draugijos. Ir tokią draugiją galima rasti bendruomenės sueigose. Ten būdami atveriame savo protą geroms, gaivinančioms mintims iš Dievo.

Krikščioniški sambūriai mums gali padėti į savo situaciją žvelgti blaiviai. Kada klausomės Biblijos žodžių ir juos apmąstome, nukreipiame savo mintis į tai, kas iš esmės yra svarbiausia, — kad būtų apginta Jehovos visavaldystė ir būtų pašlovintas jo vardas, — ir nesusitelkiame vien į savo išgyvenimus. Negana to, mokydamiesi dvasinių dalykų, įsisąmoniname, kad net jei kiti ir nežino, ką kenčiame, ar nesupranta mūsų jausmų, Jehova tikrai mus atjaučia. Jis žino, kad „kenčianti [širdis] palaužia dvasią“ (Pat 15:13). Tikrasis Dievas nori mums padėti — ir tai mus įkvepia, suteikia jėgų nepasiduoti (Ps 27:14).

Jau visai prispaustas savo priešų karalius Dovydas Jehovai guodėsi: „Visiškai nustojau drąsos, širdis man sustingo krūtinėje“ (Ps 143:4). Sunkumai dažnai žmogų fiziškai ir emociškai taip išsekina, kad tarytum sustingsta širdis. Iš didelio sielvarto kartais pašlyja sveikata, žmogus gali net labai rimtai susirgti. Neabejokime, kad Jehova padės viską iškęsti (Ps 41:2-4 [41:1-3, Brb]). Nors šiuo metu Dievas stebuklingai nė vieno nepagydo, kenčiančiam jis teikia išminties ir stiprybės visa ištverti. Atkreipkime dėmesį, jog Dovydas, slegiamas vargų, gręžėsi į Jehovą. „Prisimenu senąsias dienas, pergalvoju visus tavo darbus, svarstau, ką tavo rankos padarė“, — giedojo jis (Ps 143:5).

Tai, kad Jehova įkvėpė Dovydą užrašyti savo išgyvenimus Šventajame Rašte, liudija, jog mūsų jausmus Dievas gerai supranta. Dovydo išsakyti žodžiai laiduoja — mūsų maldavimus Dievas girdi. Jei tik priimame Jehovos pagalbą, ‘jis mus palaikys’ (Ps 55:23 [55:22, Brb]).

„Be paliovos melskitės!“

„Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų“, — rašoma Jokūbo 4:8. Prie Dievo visų pirma artinamės malda. Apaštalas Paulius ragina mus ‘melstis be paliovos’ (1 Tes 5:17). Net jei sunku žodžiais išlieti savo jausmus, „pati  Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8:26, 27). Jehova tikrai žino, ką jaučiame.

Sesuo Monika džiaugiasi bendryste su Jehova. „Malda, Biblijos skaitymas, asmeninės studijos padėjo išsiugdyti artimą draugystę su Dievu, — pasakoja sesė. — Jis mano geriausias Draugas ir yra man toks realus, jog nuolatos jaučiu jo rūpestingą ranką. Kaip gera žinoti, kad jei kartais ir negaliu išreikšti žodžiais savo jausmų, jis viską supranta. Neabejoju: jo gerumas ir dosnumas beribis.“

Taigi priimkime mus mylinčių bendratikių paguodos žodžius, vadovaukimės sveikais patarimais, tikėjimą stiprinančiais pamokymais, kuriuos girdime krikščionių sueigose, išliekime širdį Jehovai maldoje. Juk šitaip Jehova mums pačiu laiku ištiesia pagalbos ranką, šitaip mumis pasirūpina. Aleksas iš patirties gali pasakyti: „Jei tik naudosimės viskuo, ką Jehova Dievas teikia mūsų dvasingumui palaikyti, nepristigsime „visa viršijančios jėgos apstybės“ ir ištversime visus sunkumus“ (2 Kor 4:7, Brb).

[Rėmelis/iliustracija 18 puslapyje]

Paguoda prislėgtiesiems

Psalmių rašytojai, perteikdami įvairiausius žmonių jausmus, ne kartą patikina, kad Jehova girdi šauksmą tų, kuriuos vargina didelė emocinė įtampa. Štai kelios tokios Psalmyno eilutės:

„Savo skausme šaukiausi Viešpaties, prašiau savo Dievo pagalbos. Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje, ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis“ (Ps 18:7 [18:6, Brb]).

„Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi“ (Ps 34:18, Brb).

„Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas“ (Ps 147:3).

[Iliustracija 17 puslapyje]

„Laiku pasakytas žodis“ gali labai paguosti liūdesio valandą