Įsitikinau, kokia galinga yra Biblijos tiesa

Papasakojo Vitas Fraezė

PAVADINIMAS Trentinara tikriausiai jums mažai ką tepasako. Tai nedidelis Italijos miestelis, esantis į pietus nuo Neapolio. Čia mano tėvų ir vyriausio brolio Andželo gimtinė. Tėvai su mažuoju Andželu imigravo į Jungtines Valstijas ir įsikūrė Niujorko valstijoje, Ročesteryje. Šičia 1926-aisiais aš ir gimiau. Su Biblijos tyrinėtojais (dabar Jehovos liudytojai) tėtis susipažino 1922-aisiais. Netrukus abu su mama tapo jų draugijos nariai.

Nors tėvas buvo ramus, santūrus žmogus, jį labai piktino neteisybė. Jam buvo apmaudu, kad dvasininkai palieka žmones tamsoje, todėl kiekviena proga dalydavosi su kitais Biblijos tiesomis. Išėjęs į pensiją tėtis stojo į pionierių gretas ir darbavosi iki pat 74-erių, kol dėl pašlijusios sveikatos ir atšiaurių žiemų nebegalėjo tęsti savo tarnybos. Bet ir vėliau, netgi jau perkopęs per aštuntą dešimtį, jis kas mėnesį lauko tarnybai skirdavo po 40—60 valandų. Tėvo pavyzdys mane labai įkvėpė. Nors retkarčiais ir pašmaikštaudavo, tėtis šiaip buvo rimtas žmogus. Dažnai sakydavo: „Į tiesą reikia žiūrėti rimtai.“

Tėvai Dievo Žodžio uoliai mokė visus savo penkis vaikus. Aš pasikrikštijau 1943-iųjų rugpjūčio 23-iąją ir kitų metų birželį pradėjau pionierišką tarnybą. Mano sesuo Karmela tarnavo pioniere Dženyvoje (Niujorko valstija) drauge su Ferne. Ši sesė visados švytėjo džiaugsmu. Gan greit supratau, jog Fernė yra ta mergina, su kuria norėčiau praleisti visą savo gyvenimą. 1946-ųjų rugpjūtį mudu susituokėme.

Misionieriška tarnyba

Iš pradžių abu tarnavome specialiaisiais pionieriais Dženyvoje ir Norviče (Niujorko valstija). Kaip džiaugėmės, kai 1948-ųjų rugpjūtį mus pakvietė mokytis dvyliktame Gileado mokyklos kurse! Vėliau kartu su kita misionierių pora, Karlu ir Džoana Ridžvėjais, buvome paskirti į Neapolį. Karo nusiaubtas miestas tik pradėjo atsigauti. Negalėjome rasti tinkamo būsto ir kelis mėnesius glaudėmės ankštame dviejų kambarių bute.

Nuo vaikystės su tėvais šnekėdavome neapoliečių tarme, tad itališkai, nors ir su amerikietišku akcentu, kalbėjau gana laisvai. Fernei mokytis naujos kalbos buvo sunkoka, bet galiu pasakyti, kad ilgainiui ji mane pavijo ir netgi pralenkė.

Iš pradžių Biblijos tiesa Neapolyje susidomėjo tik viena keturių asmenų šeima. Jie pardavinėdavo kontrabandines cigaretes. Kiekvieną darbo dieną Tereza, viena iš  šeimyniškių, neatpažįstamai „pakeisdavo“ savo figūrą. Ryte, kai išeidavo prisikimšusi visas sijono kišenes rūkalų pakelių, atrodydavo tikra storulė, o cigaretes išpardavusi vakare grįždavo liesa it šakaliukas. Biblijos tiesa visiškai pakeitė šiuos žmones. Galiausiai šešiolika šeimos narių tapo liudytojais. Dabar Neapolyje yra beveik 3700 Jehovos garbintojų.

Patiriame priešiškumą

Išbuvę Neapolyje vos devynis mėnesius, valdžios priversti visi keturi turėjome palikti miestą. Apie mėnesį gyvenome Šveicarijoje, kol gavę turistines vizas vėl galėjome grįžti į Italiją. Šįkart mudu su Ferne buvome paskirti tarnauti Turine. Iš pradžių susiradome kambarį pas vieną moterį ir galėjome naudotis jos vonia ir virtuve. Vėliau, į Turiną atvykus Ridžvėjams, nuomojomės butą su jais kartu. Po kiek laiko viename name gyvenome penkios misionierių poros.

Kai 1955-aisiais valdžia liepė mums išvykti iš Turino, ten jau kūrėsi keturios bendruomenės. Netrūko vietinių brolių, gebančių rūpintis Dievo kaimene. Pareigūnai tikino: „Pamatysit, kad kai tik jūs, amerikiečiai, išvyksit, visas jūsų darbas nueis perniek.“ Tačiau liudytojų daugėjo ir tai rodė, kad mūsų sėkmė priklauso nuo Dievo. Dabar Turine yra 56 bendruomenės ir 4600 suvirš skelbėjų.

Nuostabioji Florencija

Paskui mus paskyrė į Florenciją. Apie šį miestą buvome daug girdėję, nes jame misionieriais tarnavo mano sesuo Karmela su vyru Merlinu Harcleriu. Įsivaizduokite, ką reiškė čia gyventi! Sinjorijos aikštė, Mikelandželo aikštė, Ponte Vekjo tiltas, Pičių rūmai — visa tiesiog nepaprasta! Smagu, kad nemažai Florencijos gyventojų klausėsi gerosios žinios.

Studijavome Bibliją su viena šeima ir abu tėvai pasikrikštijo. Vyras buvo rūkalius. Ir štai 1973-iaisiais Sargybos bokšto žurnale buvo paaiškinta, jog rūkymas — netyras įprotis, ir visi skaitytojai raginami jo atsikratyti. Vyresnieji vaikai prašė tėtį mesti rūkyti.  Jis pažadėdavo, bet neįstengė. Vieną vakarą žmona paguldė savo devynmečius dvynukus miegoti, tik su jais nepasimeldė. Vis dėlto jai buvo neramu ir ji grįžo į vaikų kambarį. Šie jau buvo pasimeldę patys. „Ko gi jūs prašėte maldoje?“ — paklausė mama. „Jehova, labai prašom, padėk tėveliui mesti rūkyti.“ Žmona pakvietė savo vyrą: „Ateik, sužinosi, ko tavo vaikai meldžia Dievą.“ Vaikų prašymas sugraudino tėtį iki ašarų. „Niekada daugiau neberūkysiu!“ — pasakė jis ir savo žodį tesėjo. Dabar daugiau kaip penkiolika šios šeimos narių tarnauja Jehovai.

Tarnaujame Afrikoje

1959-aisiais mus ir dar du misionierius, Artūrą Leverisą ir mano brolį Andželą, pasiuntė į Mogadišą, Somalio sostinę. Politinė situacija šalyje buvo įtempta. Italijos vyriausybė, įgaliota Jungtinių Tautų Organizacijos, turėjo padėti Somaliui įsitvirtinti kaip nepriklausomai valstybei, tačiau padėtis šalyje tik blogėjo. Nemažai italų, su kuriais studijavome Bibliją, paliko kraštą ir čia nepavyko įkurti bendruomenės.

Kaip tik tuo metu zonos prižiūrėtojas pasiūlė man tapti jo pavaduotoju. Taip mes pradėjome lankyti aplinkines šalis. Kai kurie iš mūsų studijuotojų padarė dvasinę pažangą, bet dėl persekiojimų turėjo palikti gimtąsias vietas. Kiti, kad ir patyrė didelių išbandymų, neišvyko. * Prisimindami tenykščių bendratikių meilę Jehovai ir visa, ką jie ištvėrė dėl savo ištikimybės Dievui, kartais net apsiašarojame.

Somalyje ir Eritrėjoje būdavo be galo karšta ir drėgna. Bet nuo kai kurių vietinių valgių mums pasidarydavo dar karščiau. Kai pirmą kartą paragavome aštrų patiekalą vienos studijuotojos namuose, mano žmona juokais pasakė, kad jos ausys dega lyg raudona šviesoforo šviesa.

Andželui ir Artūrui išvykus į naują tarnybos vietą, likome vieni. Buvo nelengva — neturėjome, kas palaikytų. Bet šitaip labiau suartėjome su Jehova, išmokome dar tvirčiau juo pasitikėti. Mus ypač stiprino apsilankymai šalyse, kur Jehovos liudytojų veikla buvo uždrausta.

Somalyje teko taikytis su visokiais nepatogumais. Neturėjome šaldytuvo, todėl maisto pirkdavome tik dienai: kelis kūjaryklio gabalėlius, kokių nors vaisių — tai  mangų, tai papajų, greipfrutų arba kokosų, bananų. Nespėdavome vaikyti vabzdžių: tik susėdame vesti Biblijos studijų, jie jau mums ant kaklo! O dar svilinanti saulė... Laimei, turėjome motorolerį, todėl nereikėjo ištisas valandas pėdinti per karštį.

Grįžtame į Italiją

1961-aisiais dosnių bendratikių dėka laivu, gabenančiu į Italiją bananus, nuvykome į tarptautinį kongresą Turine. Ten sužinojome, kad mūsų laukia naujas paskyrimas. 1962-ųjų rugsėjį grįžome į Italiją. Čia pradėjau tarnauti rajono prižiūrėtoju. Savo mažu automobiliu penkerius metus lankydavome dviejų rajonų bendruomenes.

Po karštos Afrikos dabar kamavo šaltis. Pamenu, pačią pirmą žiemą lankėme vieną bendruomenę vietovėje, įsikūrusioje prie Alpių papėdės. Nakvoti turėjome daržinėje, nešildomoje palėpėje, todėl atsigulėme nė nenusivilkę paltų. Taip spigino šaltis, kad naktį netoliese negyvai sušalo du šunys ir keturios vištos.

Vėliau tarnavau srities prižiūrėtoju. Apkeliavome visą Italiją. Kai kur, pavyzdžiui, Kalabrijoje ir Sicilijoje, lankėmės ne sykį. Raginome jaunuolius bręsti dvasiškai ir siekti tarnauti vyresniaisiais, keliaujančiaisiais prižiūrėtojais, darbuotis Betelyje.

Daug ko išmokome iš mūsų brolių, ištikimai ir visa širdimi tarnaujančių Jehovai. Tikras atsidavimas Dievui, meilė brolijai, dosnumas, pasiaukojama dvasia, gebėjimas prisitaikyti — gėrėjomės tokiomis jų savybėmis. Teko būti ne vienose jungtuvėse, kur jaunavedžius Karalystės salėje sutuokdavo broliai, turintys tam įstatymo suteiktą teisę, ko anksčiau nė įsivaizduoti negalėjome. Į krikščionių sueigas nebereikėjo rinktis virtuvėse nei sėdėti ant lentų, kaip būdavo Turine. Dauguma bendruomenių turėjo gražias Karalystės sales ir tai teikė šlovę Jehovai. Asamblėjas rengėme nebe antrarūšiuose teatruose, bet erdviose asamblėjų salėse. O koks buvo džiaugsmas, kai skelbėjų skaičius viršijo 243000! Kai atvykome, Italijoje tebuvo 490 liudytojų.

Pasirinkome geriausią gyvenimo kelią

Gyvenime buvo visokių sunkumų: sušlubuodavo sveikata, ilgėdavomės namų. Šis jausmas Fernę apimdavo kaskart, kai matydavo jūrą. Žmonai teko ištverti tris sunkias operacijas. O štai sykį Fernę, einančią pas savo studijuotoją, vienas labai priešiškas  vyras puolė su šakėmis. Po tokio susidūrimo ji irgi turėjo gydytis ligoninėje.

Nors kartais apimdavo nusiminimas, mes, žodžiais iš Raudų 3:24 tariant, dėjome viltis į Jehovą. Jis yra paguodos Dievas. Sykį, kai jautėmės prislėgti ir pavargę, Fernė gavo įkvepiantį laišką iš brolio Natano Noro. Jis rašė gerai žinąs, kad Pensilvanijoje, kur Fernė pradėjo pionierišką tarnybą, vokiečių moterys, tokios kaip ji, yra stiprios ir ištvermingos, nes pats išaugo toje valstijoje, Betlehemo mieste. Brolis buvo teisus. Metų metais mes buvome visokeriopai drąsinami per daugelį žmonių.

Kad ir visaip mėginami, stengėmės likti uolūs tarnyboje. Lygindama veržlią dvasią su puikiu putojančiu itališku vynu Lambrusco, Fernė juokaudama sako: „Niekada negalime leisti savo dvasiai išsikvėpti.“ Praleidę per 40 metų keliaujamajame darbe, gavome naują svarbią užduotį — Italijoje lankyti ir padėti įkurti kitakalbių grupes ir bendruomenes. Skelbėjai, suburti į tokias grupes, dalijasi gerąja žinia su atvykėliais iš Bangladešo, Eritrėjos, Etiopijos, Filipinų, Ganos, Indijos, Kinijos, Nigerijos, Šri Lankos ir kitų šalių. Savo akimis matėme nepaprastą Dievo Žodžio galią. Neužtektų ištisos knygos aprašyti, kaip nuostabiai pasikeitė daugelio žmonių, patyrusių Jehovos gailestingumą, gyvenimas (Mch 7:18, 19).

Kasdien meldžiamės, kad Jehova ir toliau teiktų mums emocinių bei fizinių jėgų tęsti tarnybą. Viešpaties džiaugsmas yra mūsų stiprybė. Mūsų akys švyti laime. Nė kiek neabejojame, kad pasirinkome geriausią gyvenimo kelią — skleisti Biblijos tiesą (Ef 3:7; Kol 1:29).

[Išnaša]

[Schema/iliustracijos 27—29 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Mano tėvai Ročesteryje (Niujorko valstija)

1948

Pietų Lansinge, 12-ame Gileado mokyklos kurse

1949

Mudu su Ferne prieš pat išvykstant į Italiją

Kapris, Italija

1952

Su kitais misionieriais Turine ir Neapolyje

1963

Fernė su Biblijos studijuotojomis

„Niekada neturime leisti savo dvasiai išsikvėpti“