Ką jūsų vaikas atsakys?

TĖVAMS: Šio žurnalo 2010 metų sausio 15 dienos numeryje, straipsnyje 16—20 puslapiuose, buvo raginama skirti laiko praktiniams užsiėmimams su vaikais. Šįkart pateiksime patarimų, kaip paruošti savo atžalas įvairiems iššūkiams mokykloje. Galbūt norėsite šia medžiaga pasinaudoti per šeimos dvasinio ugdymo vakarą.

JEHOVOS LIUDYTOJŲ vaikai susiduria su visokiausiais sunkumais. Bendramoksliai dažnai klausia, kodėl, pavyzdžiui, jie negieda himno, nešvenčia gimtadienių, nedalyvauja šventiniuose renginiuose. Ką tokiu atveju atsakytų jūsų sūnus ar dukra?

Kai kurie krikščionių vaikai tiesiog pasako: „Negaliu to daryti, nes mano tikėjimas neleidžia.“ Labai pagirtina, kai jaunimas tvirtai laikosi savo pozicijos. Tvirtas atsakymas galbūt užkerta kelią tolesniems kamantinėjimams. Vis dėlto Biblija mus skatina būti „pasirengusius įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam“ apie mūsų įsitikinimus (1 Pt 3:15). Neužtenka tik pasakyti, kad to ar ano daryti negaliu. Reikia argumentuoti. Nors kiti ir laikytųsi savo nuomonės, jiems gerą įspūdį gali padaryti jau vien tai, kad savo sprendimus mokame pagrįsti.

Daug liudytojų jaunuolių bendraklasiams papasakoja kokią istoriją iš knygos Sek Didžiuoju Mokytoju. Tos biblinės istorijos padeda geriau paaiškinti, kodėl krikščionys nedaro vieno ar kito. Kai kurie mokiniai tų pasakojimų atidžiai klausosi ir taip yra pradedama nemažai Biblijos studijų. Kitiems išklausyti iki galo sunku. Ne visas Biblijos istorijas be išsamaus paaiškinimo būna lengva suprasti. Štai draugės pakviesta į gimtadienį vienuolikmetė Minhi atsakė: „Biblijoje neparašyta, jog reikia švęsti gimtadienius. Netgi pasakojama, kad per vieną gimtadienį Jonui Krikštytojui buvo nukirsta galva.“ Vis dėlto Minhi atrodė, kad draugė tokio jos atsakymo nesuprato.

Mūsų leidiniuose įdėtos iliustracijos ar užrašyti pasakojimai išties jaunuoliams labai praverčia. Tačiau kaip tada, jei mokyklos vadovybė pageidauja, kad moksleiviai religinių leidinių kitiems nerodytų ir neplatintų? Ar galėtų mūsų vaikai veiksmingai paliudyti be leidinio? Kaip padėti jiems išmokti apginti savo įsitikinimus?

Praktiniai užsiėmimai

Labai patartina namie su šeima parepetuoti: tėvai vaidina bendraklasius, o vaikai gina savo įsitikinimus. Vaikus už pastangas tėtis ir mama, aišku, pagirs, taip pat patars, kaip dar paveikiau šie galėtų atsakyti, paaiškins, kodėl to reikia. Pavyzdžiui, paskatins  vaikus parinkti tokius žodžius, kokius vartoja jų bendraamžiai. Devynmetis Džošua sako, kad tokių žodžių kaip „sąžinė“, „ištikimybė“ jo mokyklos draugai nesupranta. Taigi pokalbiui su jais jis turėjo parinkti suprantamesnius žodžius (1 Kor 14:9).

Jei atsakymas į užduotą klausimą pernelyg ilgas, klausytojo susidomėjimas gali išblėsti. Įtraukdamas draugą į pokalbį, su juo padiskutuodamas, jaunuolis liudytojas galbūt išlaikys pašnekovo dėmesį iki galo. Dešimtmetė Hanjul sako: „Mano bendraklasiams patinka pokalbis, ne aiškinimas.“ Pašnekesį galima palaikyti, jei pats užduodi klausimus, o paskui atidžiai išklausai kiekvieno nuomonę.

Žemiau pateikti pokalbių su moksladraugiais pavyzdžiai. Dialogų išmokti nereikia, nes kiekviena situacija vis kitokia — visi vaikai skirtingi ir pokalbį tenka pakreipti atitinkama linkme. Geriausia galvoje turėti pačią mintį, išreikšti ją savais žodžiais  ir kalbėti atsižvelgiant į aplinkybes ir pašnekovus. Jei turite mokyklinio amžiaus vaikų, pamėginkite drauge suvaidinti galimus atvejus.

Mokyti savo atžalas — darbas, reikalaujantis laiko ir pastangų. Krikščionys tėvai nori vaikų širdyse įskiepyti Biblijos principus, kad šie gyvenime jais vadovautųsi (Įst 6:7; 2 Tim 3:14).

Per artimiausią šeimos dvasinio ugdymo vakarą parepetuokite, kaip kalbėti mokykloje pagal čia pateiktus pavyzdžius. Pasvarstykite, kiek jie veiksmingi. Turėkite omenyje, kad atsakymų ir žodžių išmokti nereikia. Tą pačią situaciją galite suvaidinti ne vieną kartą — atsakykite vis kitaip ir žiūrėkite, kaip vaikas kaskart reaguoja. Pamokykite juos būti supratingus ir taktiškus. Bėgant laikui vaikai įgus ir mokės apginti savo tikėjimą prieš bendramokslius, kaimynus, mokytojus ir kitus.

[Rėmelis/iliustracijos 4, 5 puslapiuose]

GIMTADIENIS

Ramunė: Labas, Jonai. Norėčiau tave pakviesti į gimtadienį.

Jonas: Ačiū, kad pagalvojai apie mane. O ar galėčiau tavęs paklausti, kodėl tu šventi savo gimtadienį?

Ramunė: Tiesiog noriu atšvęsti dieną, kai gimiau. O ką, tu savo nešventi?

Jonas: Aš tai ne.

Ramunė: Kodėl? Juk būna taip linksma!

Jonas: Man irgi patinka linksmi vakarėliai. Bet per savo gimtadienį žmogus jaučiasi pats svarbiausias. O svarbiausias ar čia neturėtų būti Dievas? Juk tai jis davė mums gyvybę. Ar ne jam turėtume dėkoti?

Ramunė: Tai tu sakai, kad neturėčiau švęsti savo gimtadienio?

Jonas: Ne, kiekvienas nusprendžia pats. Tiesiog verta apie tai pamąstyti. Per gimtadienį žmonės laukia dovanų, o Biblijoje sakoma, kad palaimingiau duoti negu imti. Gal, užuot sutelkus dėmesį į save, į savo gimimo dieną, būtų geriau padėkoti Dievui, parodyti dėmesį kitiems, padaryti ką nors gera?

Ramunė: Niekada apie tai nemąsčiau. Tai tu iš tėvų negauni jokių dovanų?

Jonas: Aišku, gaunu. Bet mano tėvai nelaukia, kol ateis gimtadienis. Jie dovanoja dovanas, kai tik sugalvoja. Beje, Ramune, ar tau būtų įdomu sužinoti, iš kur gimtadienio šventė yra kilusi?

Ramunė: Pasakyk.

Jonas: Rytoj aš tau papasakosiu įdomią istoriją apie vieną gimtadienį, kuris buvo švenčiamas prieš daug daug metų.

HIMNAS

Gabrielė: Karolina, kodėl tu negiedi himno?

Karolina: Ačiū, kad pasidomėjai. Ar galėčiau pirmiausia tavęs paklausti, kodėl tu himną giedi?

Gabrielė: Aš myliu Lietuvą.

Karolina: Ir man labai patinka gyventi savo šalyje, bet aš nemanau, kad viena tauta yra geresnė už kitą.

Gabrielė: Aš manau, kad mano tauta geriausia.

Karolina: Matai, aš tiesiog stengiuosi į viską žiūrėti Dievo akimis. O Biblijoje sakoma, kad Dievas nėra šališkas. Jis myli visokius žmones, nesvarbu, kokios tautybės jie yra. Todėl aš ir negiedu šalies himno.

Gabrielė: Man atrodo, tu šiek tiek perdedi.

Karolina: Aš ne vienintelė taip manau. Biblijoje rašoma apie jaunuolius, kurių nuostata irgi buvo tokia. Jiems liepė pagarbinti valstybės simbolį, tačiau jie to nedarė, nors už tai grėsė mirtis.

Gabrielė: Tikrai? Nežinau tokios istorijos.

Karolina: Jei tau būtų įdomu, per kitą pertrauką galėčiau papasakoti.

POLITINĖ POZICIJA

Mykolas: Tomai, jei būtum suaugęs, už ką balsuotum?

Tomas: Tiesą sakant, apie tai nesvarstau.

Mykolas: Kodėl? Tau nerūpi?

Tomas: Man rūpi ateitis, bet aš jau išsirinkau pačią geriausią valdžią.

Mykolas: Ir kokią?

Tomas: Valdžią, kuriai vadovauja Jėzus Kristus. Jis, manau, yra tobulas vadovas. Ar norėtum sužinoti, kodėl?

Mykolas: Ai, nelabai.

Tomas: Jei kada nors bus įdomu, mielai tau paaiškinsiu.

[Iliustracija]

„Labas, Jonai. Norėčiau tave pakviesti į gimtadienį“

[Iliustracija 3 puslapyje]

„Kodėl tu negiedi himno?“