Mąstyk apie tai, ką Jehova dėl tavęs jau padarė

NETRUKUS po to, kai Jėzus buvo prikeltas, du jo mokiniai iš Jeruzalės keliavo į Emausą. Kaip rašo evangelistas Lukas, jiems kelyje „besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo“. Jėzus jų paklausė: „Apie ką kalbate, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo. Kodėl tuodu mokiniai buvo nusiminę? Jie tikėjosi, kad kaip tik tada jų Viešpats išlaisvins Izraelį iš pagonių jungo, bet to neįvyko. Netgi atsitiko taip, kad Jėzus buvo nužudytas. Štai todėl juos slėgė liūdesys (Lk 24:15-21; Apd 1:6).

Beeinant Jėzus ėmė juodviem kai ką pasakoti. „Pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.“ Tuo metu, kada Jėzus tarnavo žemėje, išties buvo daug svarbių, tikėjimą stiprinančių įvykių. Jėzui visa taip bedėstant, mokinių nuotaika pasikeitė — jų nuliūdimas virto džiaugsmu. Vėliau tą vakarą jie pasakė: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24:27, 32). Ko čia pasimokome?

Kai lūkesčiai neišsipildo

Tuodu mokiniai, keliaujantys į Emausą, buvo prislėgti dėl to, kad neišsipildė jų lūkesčiai. Jie jautėsi sutrikę, nes, kaip rašoma Patarlių 13:12, „atidėta viltis susargdina širdį“. Panašių nusivylimų būta ir mūsų laikais. Kai kurie krikščionys, daug metų ištikimai tarnaujantys Jehovai, manė, kad „didelis suspaudimas“ jau turėjo ateiti ir praeiti (Mt 24:21; Apr 7:14). Suprantama, ilgai ko nors laukiant ir nesulaukiant, apima liūdesys.

Įsidėmėtina, jog tie mokiniai pradžiugo tada, kai Jėzus priminė jiems pranašystes, kurių vienos jau buvo išsipildžiusios anksčiau, o kitos — netgi jų pačių gyvenamuoju laikotarpiu. Panašiai ir mes galime išlikti džiugūs, įveikti  nusiminimą. Ilgametis krikščionių vyresnysis, vardu Michaelis, sako: „Mąstyk ne apie tai, ko Jehova dar nepadarė, o apie tai, ką jau yra padaręs.“ Koks geras patarimas!

Ką Jehova jau įgyvendino

Apsvarstykime, ką įstabaus Jehova jau yra įgyvendinęs. Jėzus kalbėjo: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių“ (Jn 14:12). Šiandien Dievo tauta atlieka darbą, patį didžiausią per visą krikščionybės istoriją. Jau daugiau kaip septyni milijonai žmonių tikisi pergyventi didį suspaudimą. Niekada nėra buvę, kad žemėje aktyviai darbuotųsi tokia gausybė atsidavusių Dievo tarnų ir tokiu plačiu mastu! Pranašiškus Jėzaus žodžius apie ‘dar didesnius darbus’ Jehova pavertė tikrove.

Ką dar Jehova dėl mūsų padarė? Jo padedami doros širdies žmonės gali, vaizdžiai tariant, išeiti iš šio sugedusio pasaulio į saugų jo sukurtą dvasinį rojų (2 Kor 12:1-4). Sustok ir pagalvok apie to rojaus gėrybes, kurios yra tiesiog ranka pasiekiamos. Pasižvalgyk, pavyzdžiui, po savo ar po Karalystės salės biblioteką. Pasklaidyk mūsų leidinių rodyklę, panaršyk elektroninę biblioteką Watchtower Library. Įsijunk kurios nors mūsų biblinės dramos įrašą. Atkurk mintyse praėjusio kongreso vaizdus ir garsus. Taip pat pamąstyk, kokia atgaiva bendrauti su tikėjimo broliais ir sesėmis. Jehova tikrai dosniai laimina: turime gausybę dvasinio maisto, rūpestingą broliją. Argi tai ne dvasinis rojus?

Psalmininkas Dovydas giedojo: „Viešpatie, mūsų Dieve, tu daug mums padarei! Nuostabūs tavo darbai ir užmojai!“ (Ps 40:6 [40:5, Brb]). Mąstydami apie tai, ką nuostabaus Jehova dėl mūsų jau padarė ir ką gera dar yra numatęs padaryti, įgysime naujų jėgų ir dangiškajam Tėvui ištvermingai tarnausime visa širdimi (Mt 24:13).

[Iliustracija 31 puslapyje]

Jėzus atkreipė mokinių dėmesį į tai, ką Jehova jų labui jau buvo padaręs

[Iliustracijos 32 puslapyje]

Atkurk mintyse praėjusio kongreso vaizdus ir garsus