Net daug iškentusi dėkoju Jehovai už tarnystę

Papasakojo Mačė de Jongė-van den Hėvel

MAN devyniasdešimt aštuoneri metai, ir jau septynis dešimtmečius tarnauju Jehovai. Bet negaliu sakyti, kad viskas ėjosi lengvai, it sviestu patepta. Mano tikėjimas ne kartą buvo išmėgintas. Per Antrąjį pasaulinį karą teko kalėti koncentracijos stovykloje, ir čionai iš didelės nevilties žengiau klaidingą žingsnį, dėl kurio vėliau labai gailėjausi. Dar po kelerių metų išgyvenau kitą skaudžią nelaimę. Nors ir visko teko patirti, dėkoju Jehovai už savo tarnystę — ji man be galo brangi.

Prasidėjo viskas 1940-ųjų spalio mėnesį. Su savo vyru Japu de Jonge gyvenome Hilversiume, nedideliame mieste dvidešimt keturi kilometrai į pietryčius nuo Olandijos sostinės Amsterdamo. Šalį tuo metu valdė naciai. Mudu buvome jau penkerius metus susituokę, turėjome mielą dukrelę Vilę (tada jai buvo treji metukai). Mūsų kaimynai, neturtingi žmonės, vargiai pramaitino savo aštuonis vaikus. Bet pas juos nuolat glaudėsi ir toks vyrukas, taigi dar viena burna. „Kam jie užsikrauna papildomą naštą?“ — pati sau svarsčiau. Kartą, nunešusi jiems maisto, sužinojau, kad tas žmogus yra visalaikis evangelizuotojas. Jis papasakojo man apie Dievo Karalystę ir kokių gerų dalykų ta Karalystė žemėje padarys. Visa tai mane labai sudomino ir aš netrukau įsidėti tiesą į širdį. Tais pačiais metais maldoje Jehovai pasakiau, kad savo gyvenimą skiriu jam, ir pasikrikštijau. Dar po metų lygiai taip apsisprendė mano vyras.

Nors nebuvau spėjusi iš Biblijos pasisemti daug žinių, gerai supratau, kad tapdama Jehovos liudytoja įstoju į organizaciją, kurios veikla šalyje uždrausta. Taip pat žinojau, kad nemažai liudytojų už Dievo Karalystės garsinimą jau sėdi kalėjimuose. Vis dėlto nedelsdama išsiruošiau skelbti gerosios naujienos po namus. Mudu su vyru, be to, nusprendėme priimti po savo stogu visalaikius evangelizuotojus ir keliaujančiuosius prižiūrėtojus. Namuose ėmėme sandėliuoti biblinę literatūrą — čia ją iš Amsterdamo gabeno broliai ir seserys. Atvažiuodavo apsikrovę dviračius dideliais knygų ryšuliais, apdengę krovinį brezentu. Kiek daug meilės ir kokią drąsą tie kurjeriai parodė! Dėl bendratikių jie statė į pavojų savo gyvybę (1 Jn 3:16).

„Mamyte, ar greit pareisi?“

Maždaug pusmetis po mano krikšto prisistatė trys policininkai ir visus namus apieškojo. Pas mus literatūros buvo pridėta pilna spinta, bet jie nepastebėjo. Rado tik  po lova pakištas kelias knygas. Ir ką gi, tuojau liepė man ruoštis ir kartu su jais eiti į Hilversiumo policijos nuovadą. Atsisveikindama apkabinau dukrelę. „Mamyte, ar greit pareisi?“ — „Taip, mažute. Mamytė greit pareis namo.“ Bet savo Vilę į glėbį vėl paėmiau tiktai po aštuoniolikos vargingų mėnesių.

O man reikalai klostėsi štai kaip. Policijos pareigūnas įsodino į traukinį ir palydėjo iki Amsterdamo. Čia laukė apklausa. Tardytojai stengėsi mane prakalbinti apie tris brolius iš Hilversiumo — norėjo išgirsti patvirtinimą, kad jie yra Jehovos liudytojai. „Iš jų pažįstu tik vieną. Jis mūsų pienininkas“, — tariau. Taip ir buvo. Tas brolis pristatydavo mums pieną. „Ar jis yra Jehovos liudytojas, turėtumėte klausti jo paties, ne manęs“, — pridūriau. Kai atsisakiau duoti dar kokių parodymų, smogė per veidą ir uždarė į kamerą. Prasėdėjau ten du mėnesius. Vyras sužinojęs, kur esu, atvežė drabužių, maisto. Paskui 1941-ųjų rugpjūtį mane perkėlė į Vokietiją, į Ravensbriuką — liūdnai pagarsėjusią moterų koncentracijos stovyklą aštuoniasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Berlyno.

„Mieloji, neliūdėk“

Vos tik atvykome, pasakė, jog užtenka pasirašyti dokumentą, kad išsižadame tikėjimo, ir galėsim važiuoti namo. Aišku, nepasirašiau. Taigi turėjau atiduoti visus savo daiktus ir duše nusirengti. Kaip tik čia susipažinau su keliomis tikėjimo sesėmis iš Olandijos. Mums davė violetiniu trikampiu paženklintus stovyklos drabužius, taip pat kiekviena gavome po lėkštę, puodelį ir šaukštą. Pirmą naktį nakvojome tranzitiniame barake. Neištvėriau ir pirmąkart nuo tada, kai mane suėmė, pratrūkau verkti. „Kas dabar bus? Kiek mane čia laikys?“ — kūkčiojau. Atvirai kalbant, tiesą žinojau dar tik keletą mėnesių ir mano ryšys su Jehova nebuvo labai glaudus. Reikėjo dar tiek daug išmokti. Rytojaus dieną per patikrinimą, kai visos buvome šaukiamos pavardžiui, viena sesuo olandė pastebėjo, kokia aš nusiminusi. „Neliūdėk, mieloji, neliūdėk! Kas gali mums pakenkti?“ — drąsino ji.

Paskui teko eiti į kitą baraką, o čia mus mielai priėmė į savo tarpą keli šimtai tikėjimo sesių iš Vokietijos ir Olandijos. Kai kurios seserys vokietės jau buvo čionai išgyvenusios daugiau kaip metus. Jų draugijoje ir pati sustiprėjau, pralinksmėjau. Didelį įspūdį darė tai, kad barakas, kur mūsų seserys glaudėsi, buvo daug švaresnis už kitus. Ir ne tik švaresnis. Visi žinojo, kad čia nevagiama, nesikeikiama, nesimušama. Kaip tikra priešingybė koncentracijos stovyklos siaubui, mūsų barakas buvo švaros ir tyrumo sala bjaurysčių jūroje.

Stovyklos kasdienybė

Stovykloje gaudavom daug dirbti ir mažai valgyti. Turėdavom keltis penktą ryto, netrukus prasidėdavo patikrinimas. Sargybiniai liepdavo rikiuotis kieme ir — nesvarbu, ar lietus pliaupia, ar saulė plieskia — prastovėdavom kokią valandą. O kai visą dieną  sunkiai atidirbdavom, penktą valandą popiet vėl stodavom į rikiuotę ir vėl visa procedūra kartodavosi. Po patikrinimo dar užvalgydavom sriubos su duona ir baisiausiai išvargusios krisdavom miegoti.

Kiekvieną mielą dieną, išskyrus sekmadienius, mane siųsdavo dirbti žemės ūkyje. Dalgiu pjaudavau kviečius, valydavau griovius, kuopdavau kiaulides. Darbas buvo sunkus ir nešvarus, bet aš, dar jauna ir stipri, pajėgdavau viską atlikti. Darbuodamasi giedodavau giesmes — jos mane irgi stiprino. Tiktai nebuvo dienos, kad nesiilgėčiau vyro ir dukrelės.

Maisto gaudavome mažai, vis dėlto mes, seserys, kasdien pasilaikydavome po gabalėlį duonos, kad turėtume kuo pasigardžiuoti sekmadieniais, kai susiburdavome pasikalbėti Biblijos temomis. Savo leidinių neturėjome. Aš tiesiog ištempusi ausis klausydavausi, ką apie dvasinius dalykus kalba senyvos, tvirto tikėjimo seserys vokietės. Surengėme ir Kristaus mirties minėjimą.

Vargstu, gailiuosi, atsigaunu

Kartais mums liepdavo dirbti kokį nors darbą grynai nacių karo tikslams. Politiniuose reikaluose visos seserys laikėsi neutralumo ir dirbti tokį darbą ryžtingai atsisakydavo. Aš sekiau jų pavyzdžiu. Už bausmę ištisas dienas negaudavome valgyti ir dar valandų valandas tekdavo stovėti rikiuotėje. Kartą per žiemos šalčius mes nešildomame barake išbuvome užrakintos keturiasdešimt dienų.

Mums, Jehovos liudytojoms, vis kartodavo, kad užtenka pasirašyti dokumentą, jog išsižadame savo tikėjimo, ir laisvai galėsim važiuoti namo. Ravensbriuke pragyvenusi daugiau kaip metus, labai nusilpau emociškai. Vyro ir dukrelės ilgesys darėsi nepakeliamas, tad priėjusi prie sargybinių paprašiau to dokumento, pareiškiančio, jog nebebūsiu Biblijos tyrinėtoja, ir jį pasirašiau.

Pasklidus žiniai, ką aš padariau, kai kurios seserys ėmė manęs vengti. Tačiau dvi senyvos seserys vokietės, Heitvich ir Gertrūda, susiieškojo mane ir patikino savo meile. Paskui, kai kartu dirbom kiaulidėse, gražiai man išaiškino, kaip svarbu likti nepriekaištingoms ir kaip, neidamos į kompromisus, rodome Jehovai meilę. Jų švelnūs jausmai ir motiniškas rūpinimasis man labai palietė širdį. * Supratau, kad pasielgiau neteisingai, ir norėjau savo pareiškimą anuliuoti. Vieną vakarą kažkuriai seseriai ir pasakiau, jog tą dokumentą prašysiu pripažinti negaliojančiu. Matyt, mūsų pokalbį nugirdo koks stovyklos pareigūnas, nes tą patį vakarą man atvėrė laisvės vartus ir įsodino į traukinį. Šitaip ir parvažiavau į Olandiją. Viena prižiūrėtoja (dar iki šiol prisimenu jos veidą) man pasakė: „Tu ir dabar tebesi bibelforšerė (Biblijos tyrinėtoja) ir visada tokia būsi.“ Atsakiau: „Taip, jeigu Jehova leis, būsiu.“ Bet pati sau mąsčiau: „Kaip man atšaukti savo pareiškimą?“

Vienas pareiškimo punktas buvo toks: „Pasižadu niekada nebeužsiimti Tarptautinio Biblijos tyrinėtojų susivienijimo veikla.“ Jau žinojau, ką darysiu! Pargrįžusi namo, 1943-iųjų sausį vėl kibau į evangelizacijos darbą. Aišku, jeigu naciai antrą kartą būtų mane pagavę skelbiančią apie Dievo Karalystę, griežtos bausmės būčiau neišvengusi.

Stengdamasi Jehovai parodyti, kad iš širdies trokštu jam ištikimai tarnauti, pasitariau su vyru ir mudu vėl kvietėme po savo stogu apsistoti kurjerius ir keliaujančiuosius prižiūrėtojus. Kokia buvau dėkinga, kad gavau dar vieną progą įrodyti meilę Jehovai ir jo garbintojams!

 Prislegia sielvartas

Keli mėnesiai iki baigiantis karui mudu su vyru prislėgė didelis sielvartas. 1944-ųjų spalį brangioji Vilė susirgo difterija. Mergaitė akyse nyko ir po trijų dienų mirė. Jai tebuvo septyneri metukai.

Vienintelio vaiko netektis labai pribloškė. Tie sunkumai, kuriuos teko pergyventi Ravensbriuke, buvo niekis, palyginti su dukrelės mirtimi. Sielvartaudami stiprybės sėmėmės iš Psalmyno 16:8 žodžių: „Nuolatos menu Viešpaties Artumą; jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu.“ Mudu tvirtai tikėjome Jehovos pažadu, kad mirusieji bus prikelti. Laikėmės tiesos kelyje ir visad uoliai skelbėme gerąją naujieną. Vyras iki pat savo mirties, iki 1969-ųjų, man labai padėjo tarnauti Jehovai dėkinga širdimi.

Kuo galiu pasidžiaugti

Visus tuos dešimtmečius mane ypač džiugino artima bendrystė su visalaikiais tarnais. Kaip ir karo metais, mūsų namų durys visad buvo atviros keliaujantiesiems prižiūrėtojams su žmonomis. Kai lankydavosi mūsų bendruomenėje, pas mus jie ir apsistodavo. Viena pora, dirbanti keliaujamąjį darbą, Martenas ir Nelė Kapteinai, po mūsų stogu pragyveno net trylika metų! Kai Nelė susirgo nepagydoma liga, namie slaugiau ją tris mėnesius, kol užgeso. Šitaip ja rūpintis man buvo garbė. Artimai bičiuliaudamasi su vietiniais broliais bei sesėmis ir su keliaujančiaisiais tarnais aš tikrai jaučiuosi esanti dvasiniame rojuje.

Įsidėmėtini man buvo ir 1995-ieji metai. Gavau kvietimą į Ravensbriuke rengiamą minėjimą. Tenai suvažiavo seserys, su kuriomis kartu kalėjome koncentracijos stovykloje ir kurių nebuvau mačiusi jau penkiasdešimt suvirš metų! Nemoku apsakyti, kaip gera buvo vėl susitikti. Naudodamosi proga, skatinome viena kitą laukti tos dienos, kai artimieji, kuriuos pasiglemžė mirtis, sugrįš į mūsų tarpą.

Laiške romiečiams 15:4 apaštalas Paulius rašo, kad „ištverme ir Raštų paguoda“ galime turėti vilties. Už šią viltį, įkvepiančią mane tarnauti net ir sunkiu metu, dėkoju Jehovai.

[Išnaša]

[Iliustracija 10 puslapyje]

Su Japu 1930-aisiais

[Iliustracija 10 puslapyje]

Mūsų dukrelė Vilė, kai jai buvo septyneri metukai

[Iliustracija 12 puslapyje]

1995-aisiais dalyvavau nepamirštamame susitikime. Aš sėdžiu pirmoje eilėje, antra iš kairės