Ar tikrai brangini Dievo dovanas?

STEBUKLINGAI išvaduoti iš Egipto vergijos, Izraelio sūnūs iš pradžių labai džiaugėsi, kad galės nevaržomai šlovinti Jehovą (Iš 14:29—15:1, 20, 21). Deja, netrukus jų požiūris pasikeitė — jie ėmė skųstis savo dalia. Kodėl izraelitai aimanavo ir murmėjo? Todėl, kad nebegalvojo, ką Jehova buvo dėl jų padaręs, ir matė tik sunkumus, kuriuos teko kęsti keliaujant dykuma. Mozei jie kalbėjo: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens: mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu [mana]“ (Sk 21:5).

Praėjus daug šimtmečių po Izraelio klajonių, karalius Dovydas giedojo: „Aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu, mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi. Giedosiu Viešpačiui: ‘Jis buvo man geras!’“ (Ps 13:6 [13:5, 6, Brb]). Dovydas nepamiršo, kiek meilės Jehova buvo jam parodęs, ir nuolat apmąstydavo jo geradarystes (Ps 103:2). Jehova mums irgi labai maloningas, todėl atsainiai žiūrėti į jo teikiamas dovanas nebūtų gerai. Apie keletą tų dovanų dabar ir pakalbėsime.

„Pagarbiai jo bijančių draugas“

Psalmininkas rašė: „Viešpats — pagarbiai jo bijančių draugas“ (Ps 25:14). Mums, netobuliems žmonėms, turėti artimą ryšį su Jehova yra didžiausia garbė. Tačiau kas būtų, jei pernelyg pasinėrę į kasdienius reikalus vis mažiau berastume laiko maldai? Ar mūsų draugystė su Dievu neimtų silpnėti? Juk Jehova, brangus Draugas, viliasi, kad juo pasitikėsime, kad išliesime jam širdį maldoje, atvirai  išsakysime savo nuogąstavimus, troškimus, rūpesčius (Pat 3:5, 6; Fil 4:6, 7). Ar nevertėtų pagalvoti, kokios yra mūsų maldos?

Apmąstęs, kaip meldžiasi, vienas jaunas liudytojas, vardu Paulius, suvokė, jog į maldą turėtų įdėti daugiau širdies. * Jis pripažino: „Melsdamasis Jehovai vis kartodavau tuos pačius žodžius ir tai tapo įpročiu.“ Pasitelkęs mūsų bendrijos leidinių rodyklę, Paulius tyrinėjo šią temą ir sužinojo, kad Biblijoje užrašyta apie 180 maldų, kuriomis praeityje Jehovos tarnai išreikšdavo Dievui savo slapčiausius jausmus. „Mąstydamas apie tuos Biblijos pavyzdžius, išmokau melstis konkrečiai, — sako Paulius. — Tai padėjo man atverti Jehovai savo širdį. Dabar taip gera artintis prie jo malda.“

„Maistas reikiamu metu“

Visa, ko moko Šventasis Raštas, mums irgi yra Jehovos dovana. Dvasiniu požiūriu mes, galima sakyti, puotaujame prie vaišėmis nukrauto stalo, todėl ‘dainuojame iš širdies džiaugsmo’ (Iz 65:13, 14). Tačiau reikia būti atsargiems ir šalintis to, kas mūsų meilę Biblijos tiesai atvėsintų. Pavyzdžiui, jei domėtumės atskalūnų skleidžiamomis idėjomis, užterštume savo mąstyseną ir nebesuvoktume, kokį vertingą dvasinį „maistą reikiamu metu“ Jehova mums teikia per „ištikimą ir nuovokų vergą“ (Mt 24:45-47, NW).

Andrė, ilgametis Jehovos tarnas, turėjo skaudžią pamoką — buvo susivedžiojęs atskalūniška propaganda. Jis manė, kad neatsitiks nieko bloga, jei tik trumpai žvilgtelės, kas rašoma atskalūnų interneto svetainėje. „Iš pradžių tos tariamos tiesos mane patraukė, — pasakoja Andrė. — Kuo daugiau į jas gilinausi, tuo labiau tikėjau, kad turiu svarių priežasčių palikti Jehovos organizaciją. Bet paskui, atidžiau panagrinėjęs kai kuriuos argumentus, nukreiptus prieš Jehovos liudytojus, pamačiau, kokie sukti tie klaidingi mokytojai. Jų neva „aiškūs įrodymai“ tebuvo informacija, pateikta be jokio konteksto. Todėl nusprendžiau pradėti skaityti mūsų leidinius ir vėl ėmiau lankyti sueigas. Greitai suvokiau, kiek daug esu praradęs.“ Laimei, Andrė sugrįžo į bendruomenę.

Visa brolija

Dar viena Jehovos dovana yra mūsų vieninga brolija — nuoširdžiai vienas kitą mylintys bendratikiai (Ps 133:1). Apaštalas Petras ne veltui rašė: „Mylėkite brolius“ (1 Pt 2:17). Pasaulinėje krikščionių šeimoje esame apsupti dvasinių brolių,  sesių, tėvų, motinų, jaučiame jų šilumą ir dėmesį (Mk 10:29, 30).

Dėl įvairių aplinkybių, tiesa, tarp bendratikių kartais kyla įtampa. Pavyzdžiui, kurio nors krikščionio trūkumai ar įpročiai gali mus taip erzinti, kad tą asmenį pradedame vertinti kritiškai. Tokiu atveju reikėtų prisiminti, kad Jehova savo tarnus myli, nors jie netobuli, su trūkumais. Juk ir mes, „jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1:8). Argi neturėtume ‘būti vieni kitiems pakantūs ir atleisti vieni kitiems’? (Kol 3:13)

Jaunuolė, vardu Ana, iš savo skaudžios patirties gali pasakyti, kokia brangintina yra krikščionių bendrystė. Tarsi sūnus palaidūnas iš Jėzaus palyginimo ji atitolo nuo bendruomenės, bet vėliau susiprotėjo ir grįžo į tiesos kelią (Lk 15:11-24). Ko Ana pasimokė? Mergina sako: „Dabar, kai vėl esu Jehovos organizacijoje, labai branginu kiekvieną brolį ir sesę, kad ir matau jų silpnybes. Anksčiau tuoj skubėdavau juos pasmerkti, o dabar džiaugiuosi tarp jų būdama ir niekam neleisiu to džiaugsmo sudrumsti. Dvasinio rojaus, kuriame gyvename, neatstos jokios pasaulio vertybės.“

Jehovos dovanas visada vertinkime

Viltis, kad Dievo Karalystė išspręs visas žmonijos problemas, mums yra neįkainojamas lobis. Kai tik tą viltį įgijome, mūsų širdis buvo kupina dėkingumo. Jautėmės lyg pirklys iš Jėzaus palyginimo, kuris „parduoda visa, ką turi“, idant nusipirktų „vieną brangų perlą“ (Mt 13:45, 46). Jėzus nepasakė, kad pirklys tą perlą būtų vėliau nustojęs vertinti. Mes savo nuostabią viltį irgi visada branginkime (1 Tes 5:8; Hbr 6:19).

Krikščionė Džin, tarnaujanti Jehovai jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, sako: „Dievo Karalystė mano mintyse labai ryški, nes nuolat kalbu apie ją kitiems. Matydama, kaip nušvinta žmogaus akys, kai suvokia, kas ta Karalystė yra, pati tvirtėju tikėjimu. O kai Biblijos mokymai paliečia širdį ir padeda studijuotojui pakeisti savo gyvenimą, pagalvoju: kokia įstabi toji tiesa, kuria dalijuosi su kitais!“

Už daugybę dvasinių dovanų tikrai turime būti Dievui dėkingi. Žinia, išbandymų neišvengiame: vargina priešininkų išpuoliai, ligos, senatvė, nuotaikų kaita, artimųjų netektis, nepritekliai. Tačiau tie sunkumai laikini. Valdant Dievo Karalystei, Jehova laimins mus ne tik dvasiniu atžvilgiu — apipils visokeriopomis dovanomis. Visos kančios, kurias dabar tenka iškęsti, nueis į praeitį (Apr 21:4).

Tad, laukdami šių permainų, niekada nepamirškime, kokią gausybę dvasinių dovanų esame iš Dievo gavę ir neperstokime, kaip ir psalmininkas, jam dėkoti: „Viešpatie, mūsų Dieve, tu daug mums padarei! Nuostabūs tavo darbai ir užmojai! Panašaus į tave nėra! Niekada nepajėgčiau jų visų apsakyti, nes jų tiek daug“ (Ps 40:6 [40:5, Brb]).

[Išnaša]

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kai slegia sunkumai, ypatinga dovana mums yra bendratikių parama