Patyriau didį Dievo gerumą

Papasakojo Artūras Bonas

ĖJO 1951-ieji. Mudu su žmona Edita klausėmės srities kongreso programos ir čia išgirdome pranešimą, jog rengiama sueiga tiems, kas norėtų tarnauti misionieriais.

— Gal nueinam? — šūktelėjau su entuziazmu Editai.

— Artūrai, tai ne mums! — atsiliepė ji.

— Einam, Ede! Tik pasiklausysim!

Po tos sueigos pageidaujantiems mokytis Gileado mokykloje buvo išdalytos anketos.

— Užpildykim, — paraginau žmoną.

— Ką tu, Artūrai! Pagalvok apie mūsų artimuosius.

Praėjus pusantrų metų po to kongreso, jau mokėmės Gileado mokykloje ir ją baigę gavome paskyrimą į Pietų Ameriką, Ekvadorą.

Kaip galite spręsti iš ano pokalbio, mudviejų charakteriai gerokai skyrėsi. Aš nestokojau ryžto, optimizmo, tikėjau, kad mums įveikiamos bet kokios kliūtys. O Edita buvo kukli, švelnaus būdo. Užaugusi mažame Elizabeto miestelyje, Pensilvanijos valstijoje, ji niekada nedrįso toli išvykti iš namų ar eiti į pažintis su kokiu užsieniečiu. Palikti artimuosius jai rodėsi sunku. Vis dėlto Edita noriai sutiko tarnauti ten, kur buvome paskirti. Į Ekvadorą atsikėlėme 1954-aisiais ir tebetarnaujame čia iki šiolei. Per tuos prabėgusius metus tikrai patyrėme daug gera. Apie tai ir norėtume čia papasakoti.

Šviesūs prisiminimai

Pati pirmoji mūsų tarnystės vieta buvo šalies sostinė Kitas, įsikūręs Anduose 2850 metrų aukštyje. Sėdę Gvajakilyje, vakarų pakrantės mieste, į traukinį, vėliau į sunkvežimį, Kitą pasiekėme po dviejų dienų. (Lėktuvas dabar šį atstumą įveikia per pusę valandos!) Sostinėje tarnavome ketverius įsimintinus metus. Paskui, 1958-aisiais, vėl patyrėme kai ką gera: mane pakvietė dirbti rajono priežiūros darbą.

Tada visoje šalyje tebuvo du nedideli teokratiniai rajonai. Aplankę bendruomenes, kitą laiką skirdavome evangelizacijai — ištisas savaites skelbdavome gerąją naujieną  indėnų gyvenvietėse, kur liudytojų nebuvo. Vietiniai glaudėsi labai paprastuose būstuose, ankštuose, be langų, su vieninteliu baldu — lova. Kelionėn visada imdavome medinę dėžę, į kurią įsidėdavome žibalinę viryklę, keptuvę, lėkščių, praustuvą, paklodžių, tinklelį nuo uodų, drabužių, senų laikraščių, dar šį tą. Laikraščiais užkamšydavome sienose žiojinčias skyles, kad bent kiek sulaikytume vidun besibraunančias žiurkes.

Nors trobelės, kur apsistodavome, buvo tamsios ir nelabai švarios, iš tų laikų liko tiek šviesių prisiminimų. Susėdę ant lovos abu su Edita, gardžiuodamiesi kukliu valgiu, paruoštu ant mūsų žibalinės viryklės, šnekėdavomės iki išnaktų. Tos ramios akimirkos buvo proga išsakyti savo mintis. Žmona kartais taktiškai primindavo, jog su broliais, kuriuos lankome, turėčiau būti malonesnis, mat dėl impulsyvaus būdo dažnai leptelėdavau ką nepagalvojęs. Įsiklausydavau į jos žodžius ir taip galėjau vis geriau stiprinti bendratikius. Jeigu imdavau apie kitus kalbėti pašiepiamai ar juos kritikuoti, tokias šnekas ji tuojau nutraukdavo. Šitaip išmokau labiau žiūrėti bendratikių gerųjų savybių. Bet paprastai vakarais kalba sukdavosi apie Sargybos bokšto straipsnius, taip pat tarpusavyje dalydavomės tos dienos įspūdžiais. O jų iš tarnybos kasdien parsinešdavome pačių įvairiausių!

Kaip suradome Karlosą

Chipichapos mieste, vakarų Ekvadore, turėjome surasti vieną susidomėjusį asmenį, kurio adreso nežinojome, tik vardą — Karlosas Mechija. Tą rytą, uždarę savo nuomojamo kambario duris, patraukėme pirma pasitaikiusia gatve, nes nenumanėme, kur to žmogaus ieškoti. Po smarkių vakarykščių liūčių visur buvo pilna purvo duobių. Ėjau priekyje, o žmona žingsniavo kiek atsilikusi. Staiga iš už nugaros pasigirdo išgąstingas riksmas: „Artūrai!“ Atsisukęs pamačiau Editą iki kelių besikapanojančią juodame purve. Vaizdelis mane taip prajuokino, kad vos neėmiau kvatotis, sulaikė tik ašaringas žmonos veidas.

Vargais negalais iš duobės Editą ištempiau, bet jos batai liko įstrigę dugne. Netoliese spoksodami į mus stovėjo berniukas ir mergaitė. Už kelias monetas paprašiau jų tuos batus ištraukti ir vaikai bematant tai padarė. Dabar Editai reikėjo kur nors nusiprausti. Vaikų mama, mačiusi visa, kas įvyko, pakvietė mus užeiti ir padėjo žmonai nusiplauti purvinas kojas. Tuo tarpu vaikai nušvarino batus. Prieš išeinant mūsų laukė tikra staigmena. Moters paklausiau, gal kartais žino, kaip rasti mieste žmogų, vardu Karlosas Mechija. Su nuostaba veide ji tarė: „Tai mano vyras.“ Per laiką su jais buvo pradėtos Biblijos studijos ir visi tos šeimos nariai galiausiai pasikrikštijo. Vėliau Karlosas su žmona ir dvi dukros tapo specialiaisiais pionieriais.

Varginančios kelionės ir nuoširdus svetingumas

Pasiekti rajono bendruomenes nebuvo lengva. Keliaudavome autobusais, traukiniais, sunkvežimiais, kanojomis, mažais lėktuvais. Kartą su srities prižiūrėtoju Džonu Maklenakanu ir jo žmona Doroti išsiruošėme skelbti gerosios naujienos žvejų kaimuose netoli Kolumbijos sienos. Plaukėme skobtine valtimi, varoma už borto įtaisyto variklio. Palei pat šonus ne mažesni už pačią valtį vis pranerdavo rykliai. Tokie didžiuliai plėšrūnai baugino net patyrusį mūsų vairininką ir jis skubiai pakreipė kanoją arčiau kranto.

Keliaujamajame darbe išties patirdavome sunkumų, bet džiaugsmo buvo kur kas daugiau. Galėjome artimai pažinti nuostabius,  svetingus bendratikius. Šeimos, kuriose apsistodavome, mums patiekdavo valgį tris kartus per dieną, nors pačios valgydavo tik sykį. Užleisdavo mums savo vienintelę lovą, o šeimyniškius suguldydavo ant grindų. Edita dažnai sakydavo, jog tie brangūs broliai ir sesės padėjo suprasti, kiek mažai mums visko reikia.

„Norime priimti kiekvieną pasiūlymą“

1960-aisiais iš Dievo sulaukėme dar kai ko gero — mus pakvietė darbuotis Gvajakilyje įsikūrusiame filiale. Man buvo patikėtos administracinės pareigos, o Edita su artimiausios bendruomenės nariais eidavo į lauko tarnybą. Niekada negalvojau dirbti biure, netgi maniau neturįs tam sugebėjimų, bet, kaip rašoma Hebrajams 13:21, Dievas padaro mus „tinkamus viskam, kas gera“. Po dvejų metų gavau kvietimą į dešimties mėnesių Gileado mokyklos kursus, rengiamus Bruklino Betelyje, Niujorke. Tada žmonos nevykdavo sykiu su vyrais — iš jų buvo tikimasi, kad tęs savo tarnystę ten, kur gyvena. Netrukus iš Bruklino atėjo Editai adresuotas laiškas. Jos buvo prašoma rūpestingai apsvarstyti, ar sutinka dešimt mėnesių likti viena, iki aš grįšiu.

Edita parašė tokį atsakymą: „Aišku, tai nebus pats lengviausias pasaulyje dalykas, bet žinome: Jehova palaikys, padės ištverti visus vargus. [...] Norime priimti kiekvieną pasiūlymą, išnaudoti kiekvieną galimybę tobulintis, kad patikėtas pareigas atliktume kuo geriau.“ Mokydamasis Brukline, iš Editos kas savaitę gaudavau po laišką.

Tarnaujame kartu su atsidavusiais bendratikiais

1966-aisiais dėl sveikatos problemų abu su žmona grįžome į Kitą ir tęsėme misionierišką tarnybą petys į petį su vietiniais broliais ir sesėmis. O tie liudytojai rodė tikrą atsidavimą.

Viena ištikima sesė turėjo vyrą, kuris nebuvo mūsų tikėjimo brolis ir ją dažnai mušdavo. Sykį šeštą valandą ryto kažkas paskambino ir pranešė, jog ši sesė vėl patyrė sutuoktinio smurtą. Nuskubėjau į jos namus. Tai, ką išvydau, mane tiesiog pribloškė. Ji gulėjo lovoje ištinusi, o visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. Pasirodo, vyras ją mušė šluotkočiu tol, kol šis lūžo pusiau. Atėjęs vėliau radau vyrą namie ir pasakiau, kad jis pasielgė niekšiškai, bailiai. Žmogus dėl to smarkiai apgailestavo.

Aštuntame dešimtmetyje mano sveikata kiek pasitaisė ir mes vėl ėmėmės keliaujamojo darbo. Į mūsų lankomą teritoriją įėjo Ibaros miestas. Kai čia lankėmės šešto dešimtmečio pabaigoje, mieste tebuvo du liudytojai — misionierius ir vienas vietinis brolis. Kaip džiaugėmės galėdami susipažinti su daugybe naujų krikščionių, papildžiusių bendruomenės gretas!

Per pačią pirmą mūsų sueigą Ibaroje nuo pakylos kalbėjo brolis Rodrigas Vaka.  Svarstomą temą jis turėjo aptarti su auditorija. Kai tik brolis užduodavo klausimą, sėdintieji salėje, užuot kėlę rankas, imdavo šaukti: „Yo, yo!“ („Mane, mane!“). Nieko nesuprasdami, abu su Edita susižvalgėme. „Kas gi čia vyksta?“ — galvojau sau. Paskui sužinojome, kad brolis Vaka yra aklas ir kiekvieną bendruomenės narį, jiems šaukiant, atskiria iš balso. Tai tikras ganytojas, gerai pažįstantis savo avis! Prisiminėme Jono 10:3, 4, 14 užrašytus Jėzaus žodžius apie Gerąjį Ganytoją ir jo kaimenę. Šiandien Ibaroje yra šešios ispanakalbių, viena kičių ir viena gestakalbių bendruomenė. Brolis Vaka iki pat šiol ištikimai tarnauja vyresniuoju ir specialiuoju pionieriumi. *

Dėkingi už Jehovos gerumą

Mūsų laukė dar viena Jehovos dovana: 1974 metais buvome pakviesti grįžti į Betelį. Čia dirbau administracinį darbą, o vėliau mane paskyrė filialo komiteto nariu. Edita iš pradžių triūsė virtuvėje. Paskui ją perkėlė į biurą, kur iki pat šiol ji rūpinasi visa korespondencija.

Per ilgą tarnystės laikotarpį mums teko laimė priimti šimtus Gileadą baigusių misionierių, daug prisidedančių, kad vietinės bendruomenės bręstų dvasiškai ir degtų uolumu. Mums įkvėpimo nuolat teikė ir tūkstančiai tikėjimo brolių ir sesių, gerosios naujienos čia, į Ekvadorą, atvykusių skelbti iš daugiau kaip trisdešimties šalių. Kaip nuostabu matyti tokį jų pasiaukojimą! Kai kurie pardavė namus, atsisakė verslo, kad galėtų tarnauti srityse, kur trūksta Karalystės žinios skelbėjų. Įsigiję kokią transporto priemonę, jie važiuoja liudyti į atokius rajonus, padeda įkurti naujas bendruomenes, talkina statant Karalystės sales. Iš užsienio čia tarnauti pionierėmis atsikėlė daug netekėjusių sesių. Kokios jos uolios, kokios geros skelbėjos — puikus pavyzdys visiems!

Tarnaudamas Dievui daug kartų patyriau jo gerumą. Visų pirma, labai sustiprėjo mano ryšys su Jehova. Esu jam dėkingas ir už „padėjėją“, kurią gavau (Pr 2:18, Brb). Koja kojon žengiame jau šešiasdešimt devynerius metus. Kai apmąstau drauge pragyventas dienas, į galvą ateina Patarlių 18:22 žodžiai: „Žmogus, kuris randa gerą žmoną, randa laimę.“ Kaip malonu, kai šalia Edita! Ji visada mane palaikė, įvairiopai padėjo. Buvo rūpestinga dukra savo motinai. Nuo atvykimo į Ekvadorą kas savaitę jai parašydavo po laišką ir tokią meilę rodė iki pat 1990-ųjų, kai mama sulaukusi devyniasdešimt septynerių mirė.

Man dabar jau devyniasdešimt metų, o Editai aštuoniasdešimt devyneri. Per savo tarnystę Jehovą pažinti padėjome septyniasdešimčiai žmonių, ir tai nepaprastas džiaugsmas. Kokie esame laimingi, kad tada, prieš šešis dešimtmečius, užpildėme anketas mokytis Gileado misionierių mokykloje! Tas sprendimas buvo žingsnis į visavertį gyvenimą, kupiną gerų dalykų, puikių Jehovos dovanų.

[Išnaša]

[Iliustracija 29 puslapyje]

Jankių stadione Niujorke su kitais misionieriais, kartu baigusiais Gileado mokyklą (1958 metai)

[Iliustracija 31 puslapyje]

Vienoje liudytojų šeimoje 1959-aisiais, kai lankėme bendruomenes

[Iliustracija 32 puslapyje]

Ekvadoro filiale 2002-aisiais