„Puikus prižiūrėtojas ir brangus draugas“

SULAUKĘS devyniasdešimt septynerių, 2010-ųjų gruodžio 4-osios, šeštadienio, rytą žemiškojo gyvenimo kelią baigė Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narys Džonas Baras. Daugelis prisimena šį brolį kaip „puikų prižiūrėtoją ir brangų draugą“.

Džonas Baras gimė Aberdyne, Škotijoje, ir buvo jauniausias iš trijų vaikų. Abudu jo tėvai puoselėjo dangiškąją viltį. Brolis Baras visada labai šiltai kalbėdavo apie savo šeimą, mylimiems tėčiui ir mamai buvo dėkingas, kad vaikams rodė sektiną pavyzdį.

Paauglystėje droviam Džonui (dar vadinamam malonybiniu Džeko vardu) atrodė tikras išbandymas užkalbinti nepažįstamą žmogų. Bet jis dėjo visas pastangas, kad savo baimę įveiktų, ir 1927-aisiais, vieną gražų sekmadienį, tada jau keturiolikmetis, tėčiui pareiškė, jog yra pasiruošęs drauge su juo eiti į tarnybą po namus. Tokia buvo pradžia. Nuo tos dienos brolis Baras gerąją naujieną uoliai skelbė iki pat savo mirties.

Vienas nelaimingas atsitikimas, vos nekainavęs brangiai mamai gyvybės, privertė jaunąjį Džeką rimtai susimąstyti apie gyvenimo prasmę. 1929-aisiais jis pasiaukojo Jehovai ir pirmai progai pasitaikius, 1934-aisiais, pasikrikštijo. 1939-aisiais brolis Baras pradėjo tarnauti Londono Betelyje ir nuo tada visalaikėje tarnyboje praleido septyniasdešimt vienerius metus.

1960-ųjų spalio 29-ąją brolis Baras vedė uolią ilgametę misionierę Mildred Vilet. „Pati mieliausia draugystė“, — taip šituos saitus vadino Džonas. Iki pat 2004-ųjų spalio, kada Mildred baigė žemiškąjį kelią, brolis ir sesė Barai buvo puikus krikščionių šeimos pavyzdys — šeimos, kur abu sutuoktiniai yra atsidavę Jehovai ir vienas kitam. Visus vedybinio gyvenimo metus ši pora kasdien skyrė laiko drauge paskaityti Bibliją.

Tiems, kas asmeniškai pažinojo Džeką Barą, jo vardas visada primins žmogų, mokėjusį išmintingai patarti. Gerai apgalvoti, taktiški ir geranoriški, visuomet pagrįsti Šventuoju Raštu — tokie buvo brolio Baro patarimai. Šį uolų Dievo tarną daug kas apibūdintų kaip stropų darbininką, dėmesingą ir rūpestingą prižiūrėtoją, ištikimą draugą. Iš brolio komentarų, kalbų ir maldų buvo nesunku spręsti, koks dvasingas tai asmuo, koks glaudus ryšys sieja jį su Jehova.

Nors brangaus brolio Baro mums labai trūks, džiaugiamės dėl jo. Juk jis gavo nemarybės dovaną — apdovanojimą, apie kurį tiek kalbėjo ir kurio taip laukė. Į šitą tikslą buvo sutelktos visos jo mintys, čia vedė visas jo gyvenimo kelias (1 Kor 15:53, 54). *

[Išnaša]