Sekime Kristumi, tobulu Vadovu

ŽMONĖS, kurie eina paskui šio pasaulio lyderius, dažnai nusivilia. Tokio nusivylimo nepatiria tie, kas savo Vadovu laiko Kristų ir jam paklūsta. Pats Jėzus sakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11:28, 29). Jėzaus vadovavimas teikia žmonėms laimę, pasitenkinimą. Jis nuoširdžiai rūpinasi vargšais ir prislėgtaisiais, kviečia juos imti ant pečių jo švelnų jungą. O ką reiškia Jėzaus vadovavimui paklusti?

Apaštalas Petras rašė: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Pt 2:21). Kiek mums yra svarbu Jėzaus pėdomis sekti? Štai įsivaizduok, kad su grupe žmonių turi pereiti minų lauką ir tik vienas iš jūsų žino, kaip persigauti per jį saugiai. Tikriausiai neatsilikdamas sektum paskui vedlį, galbūt netgi taikytum į kiekvieną jo pėdą. Mūsų saugumas ir net visa ateitis priklauso nuo to, ar gyvenime tiksliai vadovaujamės Jėzaus pavyzdžiu. O kas yra konkrečiai patartina? Turime įsiklausyti į Jėzaus mokymus, jam paklusti, bendradarbiauti su jo atstovais.

Klausykimės ir pakluskime

Baigdamas Kalno pamokslą Jėzus pasakė: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos“ (Mt 7:24, 25).

Žmogų, įsiklausantį į jo žodžius ir juos vykdantį, Jėzus pavadino išmintingu. Ar Kristaus pavyzdį tikrai vertiname? Jeigu taip, nuoširdžiai jam ir paklūstame. O gal vis dėlto esame linkę paisyti tik tų Jėzaus įsakymų, kurių laikytis patogu ir lengva? Jėzus kalbėjo: „Visuomet darau, kas [Dievui] patinka“ (Jn 8:29). Mes irgi taip darykime.

Apaštalai, gyvenę pirmajame amžiuje, Kristaus vadovavimui mielai pakluso. Sykį Petras tarė Jėzui: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“ (Mk 10:28). Tie žmonės Jėzaus vadovavimą taip vertino, kad, norėdami būti jo sekėjai, mielai atsisakė daugelio dalykų (Mt 4:18-22).

Bendradarbiaukime su Kristaus atstovais

Kaip dar galime paklusti Jėzaus vadovavimui? „Kas priima mano pasiuntinį, tas priima mane“, — pasakė Jėzus paskutinį vakarą prieš mirtį (Jn 13:20). Savo pateptuosius atstovus jis net vadino „broliais“ (Mt 25:40). Būtent jie, Jėzui prisikėlus ir grįžus į dangų, turėjo jo vietoje eiti „pasiuntinių pareigas“ — raginti žmones susitaikyti su Jehova Dievu (2 Kor 5:18-20). Paklusdami tiems Jėzaus „broliams“, aiškiai parodome, kad jo vadovavimą pripažįstame.

Mums taip pat reikėtų pamąstyti, kaip priimame patarimus ir pamokymus, deramu  metu duodamus mūsų krikščioniškuose leidiniuose. Kaskart, kai gilinamės į Šventąjį Raštą ir kai dalyvaujame bendruomenės sueigoje, gauname priminimų apie Kristaus paskelbtus žodžius (2 Pt 3:1, 2). Tai — dvasinis maistas ir, jeigu juo nuolat sotinamės, yra akivaizdu, kad jį ir vertiname. Na, o kaip tada, jei koks pamokymas mūsų spaudiniuose vis kartojasi? Pavyzdžiui, Dievo Žodyje pabrėžiama, jog krikščionys turi tuoktis „tik Viešpatyje“ (1 Kor 7:39). Apie tą dalyką žurnale Sargybos bokštas dažnai primenama jau daugiau kaip šimtą metų. Straipsniai, kuriuose aptariamas šis bei kiti Dievo įkvėpti pamokymai, akivaizdžiai liudija, jog Kristaus broliams mūsų dvasinė gerovė išties labai rūpi. Dėmėdamiesi šituos priminimus mes vėlgi parodome, kad Jėzumi Kristumi, savo tobulu Vadovu, klusniai sekame.

„Teisiųjų takas — tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“, — rašoma Patarlių 4:18. Jėzus krikščionių bendruomenę sparčiai veda pirmyn, nestabčioja vietoje. Jeigu „ištikimo ir nuovokaus vergo“ leidiniuose yra pateikiamas kokių Šventojo Rašto tiesų patikslintas aiškinimas, mes, bendradarbiaudami su Kristaus „broliais“, mielai jį priimame (Mt 24:45, NW).

Kristaus „brolius“, be to, palaikome veikdami išvien su paskirtais krikščionių bendruomenės prižiūrėtojais. Apaštalas Paulius rašė: „Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui“ (Hbr 13:17). Štai vyresnysis mus galbūt švelniai paragina kas savaitę rengti šeimos dvasinio ugdymo vakarą, pataria, kaip geriau atlikti priedermę liudyti gerąją naujieną. Arba štai keliaujantysis prižiūrėtojas remdamasis Biblija duoda taiklią pastabą dėl krikščioniškos gyvensenos. Noriai atsižvelgdami į tas pastabas ir pamokymus, sekame savo Vadovo Jėzaus pėdomis.

Pasaulyje gerų vadovų beviltiškai trūksta. O mums su meile vadovauja Kristus ir sekti juo kiekvienam yra tikrų tikriausia atgaiva! Tad visada klausykime savo Vado ir bendradarbiaukime su jo paskirtais atstovais.

[Iliustracijos 27 puslapyje]

Ar paisai Šventojo Rašto priesako neįsikinkyti į vieną jungą su netikinčiuoju?