Visiškai pasitikėdami Jehova, jaučiamės saugūs

„Viešpats išklauso mane, kai jo šaukiuosi“ (PS 4:4 [4:3, Brb]).

1, 2. a) Koks pavojus Dovydui iškilo? b) Kurias psalmes aptarsime?

DOVYDAS jau ilgokai karaliavo Izraelyje, bet dabar pats turi gelbėtis ir bėgti. Abšalomas, jo sūnus, surezgė sąmokslą, pasiskelbė karaliumi. Dovydui tenka palikti Jeruzalę. Ne tik sūnus jį išdavė, bet ir artimas bičiulis, kuriuo visad pasitikėjo. Dovydas lieja ašaras ir, lydimas būrelio ištikimų tarnų, basomis kopia Alyvų kalno šlaitu. Negana to, vienas žmogus, vardu Šimis, iš tos pačios kilties kaip Sauliaus šeima, svaidydamasis akmenimis ir mėtydamasis žemėmis, eina šalimais ir Dovydą visaip keikia (2 Sam 15:30, 31; 16:5-14).

² Ar toks sielvartas, tokia negarbė privers Dovydą nužengti į šeolą? Ne, juk jis pasitiki Jehova. Ir tas pasitikėjimas akivaizdus iš 3-iosios psalmės, kurioje, kai teko bėgti nuo Abšalomo, išliejo savo jausmus. Parašė Dovydas ir 4-ąją psalmę. Abiejose išsakė tvirtą įsitikinimą, kad Dievas maldas girdi, kad meldžiančiam atsako (Ps 3:5 [3:4, Brb]; 4:4 [4:3, Brb]). Jehova, kaip liudija šių psalmių eilutės, dieną naktį yra su savo ištikimais tarnais — globoja juos ir palaiko, kad jaustųsi saugūs, turėtų vidinę ramybę (Ps 3:6 [3:5, Brb]; 4:9 [4:8, Brb]). Dabar šitas dvi psalmes ir aptarkime. Pažiūrėkime, kaip jos padės mums jaustis saugiems, kaip paskatins kliautis Dievu.

Kai daug yra mus puolančių

3. Į kokią padėtį, kaip rodo 3-ioji psalmė, pateko Dovydas?

³ „Izraelitų širdys pakrypo į Abšalomą“, — atneša žinią pasiuntinys (2 Sam 15:13). Svarstydamas, kaip Abšalomas gebėjo patraukti savo pusėn tiek šalininkų, Dovydas aimanuoja: „Ak, Viešpatie, kiek daug mano priešų! Daug mane puolančių! Daug apie mane sakančių: ‘Dievas jo neišgelbės!’“ (Ps 3:2, 3 [3:1, 2, Brb]). Daugeliui izraelitų atrodo, kad Dovydo nuo nelaimės Jehova neišgelbės ir kad Abšalomas su savo kariais nesunkiai jį įveiks.

4, 5. a) Kuo Dovydas neabejojo? b) Ką reiškia žodžiai „tu mano garbė, pakelianti mano galvą“?

⁴ O Dovydas besąlygiškai pasikliauja Dievu ir todėl jaučiasi saugus. Štai jis gieda: „Tu, Viešpatie, esi mano skydas nuo pavojaus, tu mano garbė, pakelianti mano galvą!“ (Ps 3:4 [3:3, Brb]). Dovydas neabejoja, kad Jehova jį saugos, panašiai kaip skydas saugo karį. Tiesa, senyvas karalius bėga pridengta galva, iš gėdos galvą panarinęs. Bet Aukščiausiasis dar sugrąžins Dovydui garbę. Jehova leis jam atsitiesti, leis vėl aukštai pakelti galvą. Dovydas šaukiasi Dievo su pasitikėjimu, kad maldą išklausys. Ar tu irgi šitaip pasitiki Jehova?

⁵ Žodžiai „tu mano garbė, pakelianti mano galvą“, taip pat reiškia, kad Dovydas pagalbos tikisi sulaukti ne iš kur kitur — iš paties Jehovos. Viename Šventojo Rašto vertime mintis perteikiama taip: „Bet tu, Viešpatie, visada esi mano skydas nuo pavojaus; tu dovanoji man pergalę, sugrąžini man drąsą“ (Today’s English Version). Apie galvos pakėlimą Viljamo Vaino aiškinamajame Biblijos žodyne rašoma: „Kai Dievas pakelia [...] žmogui galvą, jis duoda apsčiai vilties ir pasitikėjimo.“  Priverstas palikti Izraelio sostą, Dovydas dabar, be abejo, liūdi. Tačiau kai Dievas pakels jam galvą, jis vėl nestokos drąsos, įgaus dar didesnį pasitikėjimą Dievu, jausis dar saugesnis.

„Jis išklauso mane“

6. Kodėl Dovydas sakė, kad jo maldas Jehova išklauso šventajame kalne?

⁶ Dovydas pasitiki Jehova ir žino — Dievas į maldas atsakys, todėl tęsia tokiais žodžiais: „Balsu šaukiuosi Viešpaties; jis išklauso mane savo šventajame kalne“ (Ps 3:5 [3:4, Brb]). Dovydo paliepimu sandoros skrynia, simbolizuojanti paties Dievo artumą, buvo atgabenta į Siono kalną. (Perskaityk 2 Samuelio 15:23-25.) Užtat Dovydas ir sako, kad maldas Jehova išklauso šventajame kalne.

7. Kodėl Dovydas nepuola į paniką?

⁷ Žinodamas, kad malda neliks be atsako, Dovydas į paniką nepuola. Priešingai, jis sudeda tokius giesmės žodžius: „Kol guluosi ilsėtis ir užmiegu, kol atsibundu, visą naktį Viešpats mane saugo“ (Ps 3:6 [3:5, Brb]). Netgi nakčia, kada yra didžiausias pavojus būti netikėtai užpultam, Dovydas nebijo eiti miegoti. Jis tikrai žino, kad atsibus, nes pats gyvenime patyrė ir įsitikino, jog Dievo parama garantuota. Jeigu laikomės „Viešpaties kelių“ ir niekada jo nepaliekame, kaip ir Dovydas, galime visiškai pasitikėti Dievo užnugariu. (Perskaityk 2 Samuelio 22:21, 22.)

8. Kaip iš Psalmyno 27:1-4 akivaizdu, kad Dovydas pasitikėjo Dievu?

⁸ Visišku pasitikėjimu, kad Dievas pagelbės, bei saugumo jausmu alsuoja dar ir kita Dovydo psalmė. Joje skaitome tokius dvasios įkvėptus žodžius: „Viešpats mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis? Viešpats mano gyvenimo tvirtovė, tad prieš ką turėčiau drebėti? [...] Nors ir kariuomenė apgultų mane, mano širdis nebijotų [...]. Vieno teprašau iš Viešpaties, tik vieno tenoriu — gyventi Viešpaties Namuose per visas savo gyvenimo dienas, gėrėtis Viešpaties žavumu ir lankyti jo šventyklą“ (Ps 27:1-4).  Jeigu tokie jausmai yra ir tavo širdyje ir jeigu aplinkybės leidžia, dalyvausi kiekvienoje sueigoje, kur garbinamas Jehova (Hbr 10:23-25).

9, 10. Kodėl galima tvirtinti, kad Dovydas, nors ir sudėjo žodžius, užrašytus Psalmyno 3:7, 8 (3:6, 7, Brb), nebuvo nusiteikęs kerštingai?

⁹ Abšalomo išduotas ir daugelio kitų paliktas, Dovydas vis dėlto gieda: „Nebijau nė dešimt tūkstančių priešų, puolančių mane iš visų pusių. Ateik, Viešpatie! Išgelbėk mane, mano Dieve! Juk tu mano priešams antausius skaldai, nedorėliams dantis išdaužai“ (Ps 3:7, 8 [3:6, 7, Brb]).

¹⁰ Dovydas nėra nusiteikęs kerštingai. Jeigu priešams kas ir turės skelti antausį, tai tik Dievas. Karalius Dovydas pasidarė sau asmeninį Įstatymo knygos nuorašą ir žino, jog Jehova yra pareiškęs: „Man priklauso kerštas; [aš] atlyginsiu“ (Įst 17:14, 15, 18; 32:35). Ir ‘nedorėliams dantis išdaužyti’ teisę turi tiktai Dievas. Beje, dantų išdaužymas reiškia, kad iš asmens atimama galia kenkti. Jehova žino, kurie yra nedorėliai, mat „žiūri į širdį“ (1 Sam 16:7). Kokie mes Dievui dėkingi, kad stiprina tikėjimą ir padeda atsilaikyti prieš Šėtoną, didžiausią nedorėlį, kuris, pasmerktas sunaikinti, tarsi riaumojantis bedantis liūtas netrukus bus įmestas į bedugnę! (1 Pt 5:8, 9; Apr 20:1, 2, 7-10)

„Išgelbėjimas — Viešpaties valioje“

11. Kodėl turėtume melstis už bendratikius?

¹¹ Dovydas supranta, kad jam žūtbūt reikia pagalbos ir kad išgelbėti gali tiktai Jehova. Bet galvoja psalmininkas ne vien apie save. Jam rūpi ir visa Jehovos išrinktoji tauta. Šią psalmę Dovydas, šventosios dvasios įkvėptas, ne be reikalo užbaigia tokiais žodžiais: „Išgelbėjimas — Viešpaties valioje; tavo palaiminimas tebūna tavo tautai!“ (Ps 3:9 [3:8, Brb]). Tiesa, Dovydas turi didelių rūpesčių, tačiau mąsto apie visą Jehovos tautą ir neabejoja, kad Dievas ją laimins. Ar ir mes neturėtume vis pagalvoti apie bendratikius? Minėkime juos maldose, prašykime Jehovą duoti jiems šventosios dvasios, kad gerąją naujieną skelbtų drąsiai, su visišku pasitikėjimu (Ef 6:17-20).

12, 13. Kas atsitiko su Abšalomu ir kaip reagavo Dovydas?

¹² Abšalomą ištinka gėdinga mirtis. Visi, kas engia kitus žmones, ir ypač Dievo pateptuosius, tokius kaip Dovydą, privalo rimtai susimąstyti. (Perskaityk Patarlių 3:31-35.) Įvyksta mūšis ir Abšalomo pajėgos pralaimi. Pats Abšalomas joja ant mulo ir vešlūs jo plaukai įsipainioja didelio medžio žemutinių šakų raizginyje. Čia jis ir lieka kyburiuoti — gyvas, tačiau bejėgis, — kol Joabas jį nužudo, įsmeigdamas į širdį tris ietis (2 Sam 18:6-17).

¹³ Ar Dovydas džiaugiasi išgirdęs, kas su sūnumi atsitiko? Ne, ima raudoti, susijaudinęs vaikštinėja pirmyn ir atgal, aimanuoja: „O mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! Kad aš būčiau miręs vietoj tavęs, Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“ (2 Sam 18:24—19:1 [18:24-33, Brb]). Sielvartas Dovydui temdo protą, ir atsitokėti jį priverčia tiktai Joabo žodžiai. Abšalomas, iš aklos garbėtroškos pasišovęs kovoti su tėvu, Jehovos pateptuoju, ir šitaip prisišaukęs nelaimę, sulaukė išties liūdno galo (2 Sam 19:2-9 [19:1-8, Brb]; Pat 12:21; 24:21, 22).

Dovydas vėl kalba, kaip Dievu pasitiki

14. Ką galima pasakyti apie 4-osios psalmės parašymą?

¹⁴ Kaip 3-ioji, taip ir 4-oji psalmė yra nuoširdi Dovydo malda, bylojanti apie visišką pasitikėjimą Jehova (Ps 3:5 [3:4, Brb]; 4:4 [4:3, Brb]). Pastarąją giesmę Dovydas sudėjo galbūt norėdamas išsakyti, kokį palengvėjimą jaučia ir koks yra dėkingas Dievui, kad Abšalomo perversmas sužlugo. Arba galbūt šią giesmę parašė turėdamas omenyje giedotojus  levitus. Šiaip ar taip, į ją verta pasigilinti. Ji sustiprins ir mūsų pasitikėjimą Jehova.

15. Kodėl galime su visišku pasitikėjimu kreiptis į Jehovą malda per jo Sūnų?

¹⁵ Dovydas vėl rodo absoliutų pasitikėjimą Dievu, pasitikėjimą maldos galia. Štai jis gieda: „Kai šaukiuosi, išklausyk mane, o mano teisusis Dieve! Kai buvau varge, tu man padėjai. Būk man maloningas ir išklausyk mano maldą!“ (Ps 4:2 [4:1, Brb]). Jeigu elgiamės teisiai, toks pasitikėjimas turėtų būti ir mūsų širdyje. Žinodami, kad Jehova, „teisusis Dievas“, savo dorų garbintojų bendruomenę laimina, su visišku pasitikėjimu kreipiamės į jį malda — artinamės Sūnaus vardu, tikėdami Jėzaus išperkamąja auka (Jn 3:16, 36). Ir kokia ramybė mus užlieja!

16. Kodėl Dovydas, galimas dalykas, nusiminė?

¹⁶ Kartais būna, kad, bėdų spaudžiami, vidinės ramybės netenkame. Net ir Dovydas kurį laiką buvo praradęs ramybę, nes štai gieda: „O žmonės, kada liausitės teršę mano garbę? Kodėl mėgstate, kas tuščia, ir griebiatės melo?“ (Ps 4:3 [4:2, Brb]). Jau pačiu kreipiniu „o žmonės“ Dovydas parodo nepasitenkinimą. Jo priešai mėgo tai, „kas tuščia“. Viename Šventojo Rašto vertime mintis perteikiama taip: „Kiek ilgai jūs mylėsite apgaules ir ieškosite netikrų dievų?“ (New International Version). Jeigu kitų žmonių veiksmai mus ir verčia nusiminti, vis tiek karštai melskimės vieninteliam tikrajam Dievui, visiškai juo pasikliaukime.

17. Paaiškink, kaip mums vadovautis Psalmyno 4:4 (4:3, Brb) žodžiais.

¹⁷ Apie Dovydo pasitikėjimą Dievu liudija tolesni žodžiai: „Žinokite, kad Viešpats atsirenka sau ištikimąjį; Viešpats išklauso mane, kai jo šaukiuosi“ (Ps 4:4 [4:3, Brb]). Kad liktume Jehovai ištikimi, turime būti drąsūs ir visiškai juo pasikliauti. Šitokios nuostatos, pavyzdžiui, reikia krikščionių šeimai, kurios narys padaręs sunkią nuodėmę neatgailavo ir todėl buvo nuo bendruomenės atskirtas. Dievas laimina tuos, kurie jam ir jo principams ištikimi. Ištikimybė ir visiškas pasitikėjimas Jehova, be to, ir patiems garbintojams teikia džiaugsmą (Ps 84:12, 13 [84:11, 12, Brb]).

18. Ką, vadovaudamiesi patarimu iš Psalmyno 4:5 (4:4, Brb), turėtume daryti, jeigu savo žodžiais ar poelgiais mus kas nors užgavo?

¹⁸ O jei savo žodžiais ar poelgiais kas nors mus supykdė? Džiaugsmą išsaugosime darydami taip, kaip pataria Dovydas: „Drebėkite ir nenusidėkite! Atgulę apgalvokite širdimi ir tylėkite!“ (Ps 4:5 [4:4, Brb]). Žmogaus nemalonūs žodžiai ar užgaulūs poelgiai tegul mūsų neišprovokuoja atsilyginti tuo pačiu (Rom 12:17-19). Atgulę poilsio, galime viską širdyje apgalvoti, pasimelsti. Kai reikalą permąstysime, galbūt ir patys imsime žiūrėti kitomis akimis, su didžia meile žmogui atleisime (1 Pt 4:8). Įsidėmėtinas yra apaštalo Pauliaus pamokymas, veikiausiai irgi pagrįstas žodžiais iš Psalmyno 4:5 (4:4, Brb): „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui“ (Ef 4:26, 27).

19. Kaip žodžiai iš Psalmyno 4:6 (4:5, Brb) padeda mums, atnašaujantiems dvasines aukas?

¹⁹ Pabrėždamas, kad reikia kliautis Dievu, Dovydas gieda: „Ištikimai atnašaukite aukas ir pasitikėkite Viešpačiu“ (Ps 4:6 [4:5, Brb]).  Izraelitų atnašaujamos aukos buvo vertingos tik jeigu žmonės jas aukojo iš gerų paskatų (Iz 1:11-17). Kad mūsų dvasinės aukos Dievui būtų priimtinos, privalome irgi turėti gerus motyvus, visiškai juo pasitikėti. (Perskaityk Patarlių 3:5, 6; Hebrajams 13:15, 16.)

20. Ką reiškia pasakymas ‘Viešpaties veido šviesa’?

²⁰ Toliau Dovydas tęsia: „Daugelis sako: ‘O, kad sulauktume geresnių dienų! Viešpatie, tešviečia mums tavo veido šviesa!’“ (Ps 4:7 [4:6, Brb]). ‘Viešpaties veido šviesa’ reiškia Dievo malonę (Ps 89:16 [89:15, Brb]). Tad melsdamas „tešviečia mums tavo veido šviesa“ Dovydas iš tikrųjų prašo „parodyk mums malonę“. Kadangi pasitikime Jehova, jaučiame, koks jis mums maloningas, ir jo valią vykdome su didžiausiu džiaugsmu.

21. Kaip jaučiamės dvasinės pjūties darbą dirbdami visomis jėgomis?

²¹ Dovydas, laukdamas nuo Dievo ateinančių džiaugsmų, kurie viršija net pjūties džiaugsmą, Jehovai gieda: „Tu įdedi į mano širdį daugiau džiaugsmo, negu grūdų derlius ir jauno vyno gausa“ (Ps 4:8 [4:7, Brb]). Jeigu dvasinės pjūties darbą dirbame visomis jėgomis, tikro džiaugsmo netrūksta (Lk 10:2). Pirmiausia čia stojo darbuotis ‘išaukštinta tauta’, pateptieji krikščionys, ir kaip gera matyti, kad darbininkų į pjūtį ateina vis daugiau! (Iz 9:2 [9:3, Brb]) Ar drauge su kitais triūsdamas pjūtyje tu irgi džiaugiesi?

Visiškai pasitikėdami Dievu, ženkime pirmyn

22. Kaip, remiantis žodžiais iš Psalmyno 4:9 (4:8, Brb), izraelitams reikalai klostėsi, kai jie laikėsi Dievo Įstatymo?

²² Dovydas psalmę užbaigia tokiais žodžiais: „Kai einu ilsėtis, ramiai užmiegu, nes tu vienas, Viešpatie, leidi be rūpesčio ilsėtis“ (Ps 4:9 [4:8, Brb]). Kol laikėsi Jehovos Įstatymo, izraelitai buvo santarvėje su Dievu, jautėsi saugūs. Štai Saliamono valdymo metais „Judas ir Izraelis [...] gyveno saugiai“ (1 Kar 5:5 [4:25, Brb]). Tie, kas pasikliovė Dievu, ramybę turėjo netgi tada, kai priešiškas užmačias rezgė kaimyninės tautos. Kaip ir Dovydas, mes ramiai miegame, nes Dievas leidžia mums jaustis saugiems.

23. Ką gera patiriame, besąlygiškai kliaudamiesi Jehova?

²³ Tad Jehovos tarnyboje ženkime pirmyn. Su nuoširdžiu tikėjimu vis išliekime širdį maldoje ir pajuskime „Dievo ramybę, pranokstančią bet kokį supratimą“ (Fil 4:6, 7). Koks džiaugsmas mus užplūsta! Jeigu visiškai pasitikime Jehova, į ateitį žvelgiame vilties kupinomis akimis.

Kaip atsakytum?

• Kokių Dovydas patyrė vargų dėl Abšalomo?

• Kaip 3-ioji psalmė sustiprina mūsų saugumo jausmą?

• Kaip 4-oji psalmė įkvepia mums daugiau pasitikėjimo Jehova?

• Kuo mums patiems gera visiškai pasitikėti Dievu?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 29 puslapyje]

Dovydas, netgi bėgdamas nuo Abšalomo, pasikliovė Jehova

[Iliustracijos 32 puslapyje]

Ar tu visiškai pasitiki Jehova?