‘Atgabenk knygas, ypač pergamentus’

SU TOKIU prašymu į savo bendradarbį Timotiejų kreipėsi apaštalas Paulius. Kokias knygas ir kokius pergamentus Paulius turėjo omenyje? Kodėl prašė juos atgabenti? Ir kuo šis prašymas yra reikšmingas mums?

Biblijos hebrajiškąją dalį, dabar skirstomą į 39 knygas, pirmojo amžiaus viduryje, kai apaštalas Paulius parašė šiuos žodžius, buvo įprasta skirstyti į 22 arba 24 knygas, kurių dauguma egzistavo kaip atskiri ritiniai. Archeologijos žinovas Alanas Milardas teigia, kad nors tokie ritiniai kainuodavo brangiai, „pasiturintis žmogus galėjo juos įpirkti“ — keletą ar bent vieną. Štai, pavyzdžiui, etiopas eunuchas, sėdėdamas savo vežime, iš ritinio „skaitė pranašą Izaiją“. Šis vyras, „karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas“, tikriausiai buvo gana turtingas — turėjo nuosavą šventųjų raštų ritinį (Apd 8:27, 28).

Apaštalas Paulius savo laiške Timotiejų prašė: „Atvykdamas atgabenk apsiaustą, kurį palikau Troadėje pas Karpą, taip pat knygas, ypač pergamentus“ (2 Tim 4:13). Iš to galima suprasti, kad Paulius turėjo įsigijęs keletą šventųjų raštų knygų. Kas gi dar vertingesnio galėjo būti jo asmeninėje bibliotekoje, jei ne Dievo Žodis?! Apie šioje eilutėje paminėtus „pergamentus“ biblistas A. T. Robertsonas rašo: „Kadangi pergamentas buvo brangesnis [ir patvaresnis] už papirusą, tikėtina, jog tai buvo Senojo Testamento nuorašai.“ Nuo jaunumės Paulius mokėsi „prie Gamalielio kojų“, pas „visos tautos gerbiamą Įstatymo mokytoją“, taigi nieko keista, kad turėjo Dievo Žodžio rankraščių (Apd 5:34; 22:3).

Šventraščio ritiniai ir pirmieji krikščionys

Vis dėlto turėti savus šventųjų raštų ritinius pirmajame amžiuje buvo prabanga. O kaip žinių iš Dievo Žodžio anais laikais sėmėsi dauguma krikščionių? Atsakymą randame ankstesniame Pauliaus laiške Timotiejui. Čia jis rašė: „Kol atvyksiu, užsiimk viešu skaitymu“ (1 Tim 4:13, NW). Nuo Mozės laikų Dievo tautoje buvo įprasta viešai skaityti Raštus. Taip darė per savo sueigas ir pirmieji krikščionys (Apd 13:15; 15:21; 2 Kor 3:15).

Eidamas bendruomenės vyresniojo pareigas, Timotiejus turėjo ‘užsiimti skaitymu’, tai yra skaityti šventuosius raštus balsu, kad girdėtų ir mokytųsi visi — net jeigu patys nėra nuorašų įsigiję. Klausytojai, be abejo,  stengdavosi nepraleisti nė žodelio. O paskui, po viešų Dievo Žodžio skaitymų, tėvai su vaikais namie, ką išgirdę, tikriausiai aptardavo.

Gerai žinomas Izaijo knygos ritinys, rastas prie Negyvosios jūros, yra maždaug septynių metrų ilgio. Tokie ritiniai, su pritvirtintomis iš abiejų galų lazdelėmis ir dažnai apvynioti apsauginiu audeklu, būdavo gana sunkūs. Suprantama, nešiotis daug tokių rankraščių pirmiesiems krikščionims, skelbiantiems gerąją naujieną, būtų buvę keblu. Net jei apaštalas Paulius ir turėjo kelis nuosavus šventųjų raštų ritinius, jų visų, ko gero, irgi neėmė į kiekvieną kelionę. Kai kuriuos štai buvo palikęs Troadėje pas savo draugą Karpą.

Ko pasimokome iš Pauliaus pavyzdžio

Laišką Timotiejui su prašymu atgabenti knygas apaštalas Paulius parašė antrą kartą kalėdamas Romoje. Tai turėjo būti apie 65-uosius mūsų eros metus, kai imperatoriaus Nerono įsaku krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Vos keliomis eilutėmis anksčiau laiške skaitome šiuos Pauliaus žodžius: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą [...]. Todėl manęs laukia teisumo vainikas“ (2 Tim 4:7, 8). Tąkart kalėjimo sąlygos buvo sunkios, apaštalas nujautė netrukus turėsiąs mirti, taigi nieko nuostabaus, jog labai norėjo turėti Šventraščio ritinius po ranka (2 Tim 1:16; 4:6). Nors buvo tikras, kad jau ‘iškovojo gerą kovą’, Paulius troško ir toliau stiprintis Dievo Žodžiu.

Kai gavo apaštalo Pauliaus laišką, Timotiejus tikriausiai tebebuvo Efeze (1 Tim 1:3). Kad nusigautų iš Efezo iki Troadės, o iš ten iki Romos, jam reikėjo nukeliauti maždaug 1600 kilometrų. Savo laiške Paulius ragino Timotiejų: „Paskubėk atvykti dar prieš žiemą!“ (2 Tim 4:21). Ar Timotiejui pavyko rasti kokį laivą, kuris laiku nuplukdytų jį į Romą, Biblijoje nepasakyta.

Ko mes pasimokome iš Pauliaus prašymo atgabenti „knygas, ypač pergamentus“? Net sunkiausiu gyvenimo tarpsniu apaštalas nenustojo troškęs Dievo Žodžio. Argi ne čia ir slypi Pauliaus sėkmės paslaptis? Šventuosius raštus didžiai brangindamas, jis ne tik pats išliko dvasiškai stiprus ir veiklus, bet ir gebėjo padrąsinti daugelį.

Kokia laimė, kad šiandien kiekvienas galime turėti nuosavą Bibliją! O kai kas turi net kelis egzempliorius — skirtingų vertimų ir leidimų. Pauliaus pavyzdys skatina mus su tikru noru gilintis į Raštą, stengtis dar geriau jį suprasti. Antrąjį laišką Timotiejui iš keturiolikos dvasios įkvėptų laiškų Paulius parašė paskutinį. Apaštalo prašymas ‘atgabenti knygas, ypač pergamentus’, yra beveik pačioje šio laiško pabaigoje. Taigi galima sakyti, kad tai apskritai buvo vienas paskutiniųjų apaštalo Pauliaus prašymų.

O tu ar trokšti laimėti gerąją tikėjimo kovą, kaip kad apaštalas Paulius? Ar nori likti dvasiškai budrus, kupinas noro ir jėgų liudyti tiesą tol, kol Viešpats pasakys „gana“? Tuomet įsiklausyk į šį Pauliaus raginimą: „Žiūrėk savęs ir mokymo“ (1 Tim 4:16, Brb). Dievo Žodis dar niekad nebuvo toks prieinamas ir toks patogus naudoti, tad nuolatos gilinkis į jį noria širdimi!

[Žemėlapis/iliustracijos 18, 19 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Efezas

Troadė

Roma