„Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę“

„Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru“ (1 PT 5:2).

1. Kodėl Petras, rašydamas savo pirmą įkvėptąjį laišką, norėjo bendratikius sustiprinti?

KIEK ankstėliau, negu imperatorius Neronas pradėjo persekioti Romoje krikščionis, apaštalas Petras, norėdamas sustiprinti bendratikius, parašė savo pirmą šventosios dvasios įkvėptą laišką. Šėtonas vis ‘slankiojo aplinkui’, tykojo, kurį krikščionį sutriuškinti. Kad atsilaikytų, tikintieji privalėjo ‘būti blaivūs’, ‘nusižeminti po galinga Dievo ranka’ (1 Pt 5:6, 8). Taip pat privalėjo žiūrėti tarpusavio vienybės. Dabar kaip niekad reikėjo saugotis, kad neimtų ‘vienas kito krimsti ir ėsti’, nes greitai galėjo ‘vienas kitą praryti’ (Gal 5:15).

2, 3. Su kuo turime grumtis ir ką šiuose straipsniuose aptarsime?

² Panaši yra mūsų padėtis. Šėtonas mus kėsinasi praryti (Apr 12:12). Be to, artėja „didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios“ (Mt 24:21). Kaip ir krikščionims, gyvenusiems pirmajame amžiuje, kivirčytis dėl menkniekių mums nevalia. O kad šito pavyktų išsisaugoti, kartais reikia vyresniųjų, rūpestingų ganytojų, pagalbos.

³ Pirmiausia pakalbėkime, kokia atsakinga užduotis vyresniesiems tenka — ganyti ‘jiems patikėtą Dievo kaimenę’ (1 Pt 5:2). Paskui aptarsime, kaip ganytojo darbas turi būti atliekamas. Kitame straipsnyje dar apsvarstysime, ką bendruomenei reiškia priesakas ‘gerbti tuos, kurie vadovauja’ kaimenei (1 Tes 5:12). Nagrinėdami šiuos dalykus, įgausime daugiau tvirtybės atremti didžiojo Priešo atakas. Ir, aišku, įsisąmoninsime, kad grumiamės ne su kuo kitu — su Šėtonu (Ef 6:12).

Ganykite Dievo kaimenę

4, 5. Kaip vyresnieji turi rūpintis kaimene? Prašom pailiustruoti pavyzdžiu.

⁴ Petras, kreipdamasis į pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenes, ragino jų vyresniuosius kaimene rūpintis, kaip Dievui patinka. (Perskaityk 1 Petro 5:1, 2.) Nors pats buvo laikomas bendruomenės šulu, jo žodžiuose nėra jokios išdidumo gaidos. Vyresniuosius jis skatino nelyginant bendradarbius (Gal 2:9). Panašiai dabar daro Vadovaujančioji taryba: bendruomenių vyresniesiems, Dievo kaimenės ganytojams, apie atsakingas jų pareigas primena maloniai, geranoriškai.

⁵ Apaštalas rašė, kad vyresnieji turi ‘ganyti jiems patikėtą Dievo kaimenę’. Buvo itin svarbu suvokti, jog kaimenė priklauso Jehovai ir Jėzui Kristui. Gavę užduotį prižiūrėti Dievo avis, vyresnieji už savo darbą turėjo atsiskaityti. Įsivaizduok, kad geras draugas tavęs paprašo, kol bus išvykęs, pasaugoti jo vaikus. Argi mažaisiais nuoširdžiai nesirūpintum? Argi paliktum alkanus? O jei kuris susirgtų, argi neslaugytum? Panašiai yra įpareigoti vyresnieji: jiems pavesta ganyti „Dievo bendruomenę, kurią jis įsigijo savojo Sūnaus krauju“ (Apd 20:28, Jr). Taigi vyresnysis neturi pamiršti,  jog kiekviena avis nupirkta brangiu Kristaus Jėzaus krauju. Žinodamas esąs atskaitingas, jis kaimenę maitina, saugo, avimis rūpinasi.

6. Kokia senovėje buvo piemens tarnyba?

⁶ Imkime ir nusikelkime mintimis į Biblijos laikus: kokia anuomet buvo piemens tarnyba? Ganant kaimenę, tekdavo ir dienos karštį, ir nakties šaltį pakęsti (Pr 31:40). Piemuo dėl avių net statydavo gyvybę į pavojų. Štai piemenukas Dovydas ne kartą gelbėjo kaimenę nuo liūto ir nuo meškos. „Griebdavau už nasrų, parblokšdavau ir užmušdavau“, — pasakojo jis (1 Sam 17:34, 35). Kiek reikėjo drąsos! Ir kaip arti žvėries nasrų jis atsidurdavo! Bet dėl avių buvo viskam pasiryžęs.

7. Kaip vyresnieji, vaizdžiai kalbant, gelbėja avį iš Šėtono nasrų?

⁷ Šiandieną vyresnieji privalo kaimenę sergėti, kad tarsi liūtas neužpultų Šėtonas. Kartais galbūt reikia ypatingos drąsos vaduoti avį iš piktojo nasrų — vaizdžiai tariant, čiupti žvėrį už barzdos. Neatsargų bendratikį, lendantį į Šėtono pinkles, jie mėgina paprotinti. (Perskaityk Judo 22, 23.) Visa tai vyresnieji daro, aišku, tiktai kliaudamiesi Jehovos pagalba. Sužeistą avį jie globoja, apriša, patepa švelniu Dievo Žodžio aliejumi.

8. Kur vyresnieji nukreipia Dievo avis ir kaip tai daro?

⁸ Piemuo vesdavo savo bandas į ganyklą, taip pat prie vandens numalšinti troškulį. Panašiai ir vyresnieji nukreipia Dievo avis į bendruomenę, skatina lankyti visas sueigas, kad kaimenė „deramu laiku“ pasisotintų (Mt 24:45). Dvasiškai pasiligojusius dar ir asmeniškai įkalbinėja stiprintis Dievo Žodžiu. Nuklydusi avis galbūt mėgina į kaimenę sugrįžti. Tad vyresnieji savo bendratikio nebaugina, tiktai maloniai aiškina Šventojo Rašto principus, padeda suprasti, kaip derėtų juos taikyti.

9, 10. Kaip vyresnieji turi rūpintis dvasiškai nusilpusiu bendratikiu?

 ⁹ Į kokį gydytoją kreiptumeisi susirgęs? Ar į tokį, kuris nesivargina išklausyti, kuo skundiesi, tik žaibiškai išrašo vaistus ir jau skuba priimti kitą pacientą? O gal mieliau į tokį, kuris tave įdėmiai išklauso, paaiškina, kas gali būti negerai, pasiūlo vienokį ar kitokį gydymą?

¹⁰ Dvasiškai pasiligojusį asmenį vyresnieji irgi atidžiai išklauso, jo žaizdą gydo „patepdami aliejumi Viešpaties vardu“. (Perskaityk Jokūbo 5:14, 15.) Dievo Žodis, tarsi Gileado balzamas, puikiai malšina dvasios skausmą (Jer 8:22; Ez 34:16). Ir Biblijos principų „kompresai“ nusilpusiam krikščioniui padeda atnaujinti jėgas. Kai su bendratikiu išsišneka, sužino, kas jį slegia, drauge pasimeldžia, vyresnieji padaro išties labai gerą darbą.

Ne iš prievartos, bet su noru

11. Kas skatina vyresniuosius ganyti Dievo kaimenę noriai?

¹¹ Toliau Petras vyresniesiems priminė, kaip ganytojo darbą reikia atlikti, netgi konkrečiai pasakė, kokia nuostata yra pageidautina ir kokia ne. Vyresnieji turi ganyti Dievo kaimenę „ne iš prievartos, bet su noru“. O kokia gi vidinė jėga vyresniuosius skatina tarnauti bendratikiams noriai? Pagalvokime apie Petrą: iš kokių paskatų jis ganė, maitino Jėzaus aveles? Viena, kas jį skatino, tai buvo meilė Viešpačiui, šiltas prisirišimas prie savo Mokytojo (Jn 21:15-17). Vyresnieji, irgi nestokodami tokios meilės, „nebe sau [gyvena], bet tam, kuris už juos numirė“ (2 Kor 5:14, 15). Meilė Kristui, o kartu ir meilė Dievui, meilė broliams, yra stipri varomoji jėga, įgalinanti vyresniuosius tarnauti kaimenei ir įdėti į šią tarnystę daug jėgų, daug savo laiko, išteklių (Mt 22:37-39). Vyresnieji aukojasi ne vangiai, ne niurnėdami, o su tikru noru.

12. Kiek aukojosi apaštalas Paulius?

¹² Kiek vyresnieji turėtų aukotis? Rūpindamiesi avimis, jie seka apaštalo Pauliaus pavyzdžiu, kaip kad šis sekė Jėzumi (1 Kor 11:1). Apaštalas su savo bendražygiais, puoselėdami švelnius jausmus Tesalonikos krikščionims, buvo pasirengę mielai pasidalyti su jais „ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe“. Čia jie pasirodė esą „švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius“ (1 Tes 2:7, 8). Paulius žinojo, kad mamai jos vaikelis užvis brangiausias. Jeigu reikia, net vidury nakties atsikels pamaitinti. Ir apskritai, dėl mažylio ji padarys viską.

13. Kaip vyresniesiems patartina rasti vidurį tarp vienų ir kitų pareigų?

¹³ Tarp ganytojo tarnystės ir savo pareigų šeimoje vyresnieji turi rasti vidurį (1 Tim 5:8). Bendruomenės reikalams jie aukoja laiką, kurį iš tikrųjų galėtų maloniai praleisti su šeima. Stengiantis suderinti vienas ir kitas pareigas, kartais gal vertėtų pasikviesti į šeimos dvasinio ugdymo vakarą svečių. Štai Japonijoje tarnaujantis vyresnysis, vardu Masanao, jau daugelį metų į šeimos studijas kviečiasi bendratikius, kurie gyvena patys vieni. Taip pat nepamiršta šeimų, kur tėvas nėra mūsų tikėjimo brolis, ir studijuoti pasikviečia tas seseris su vaikais. Kai kurie jauni broliukai, dažnai viešėdavę pas jį, dabar jau išaugo į vyresniuosius ir patys seka Masanao pavyzdžiu.

Nesiekite nešvaraus pelno — ganykite kaimenę uoliai

14, 15. Kodėl vyresnieji turi saugotis polinkio į nešvarų pasipelnymą ir kokį pavyzdį čia paliko Paulius?

¹⁴ Petras taip pat skatino vyresniuosius ganyti kaimenę „ne dėl nešvaraus pelno, bet uoliai“ (Brb). Vyresniojo tarnybai tenka  skirti nemažai laiko, tačiau broliai nesitiki už tai jokio finansinio atlygio. Petras matė esant reikalinga perspėti vyresniuosius, kad kaimenę ganytų „ne dėl nešvaraus pelno“. Perspėjimas išties aktualus. Nors daugelis žmonių skursta, „didžiosios Babelės“ vadovai gyvena prabangoje (Apr 18:2, 3). Vyresniesiems todėl privalu saugotis net menkiausio polinkio į nešvarų pasipelnymą.

¹⁵ Sektiną pavyzdį vyresniesiems paliko Paulius. Nors ėjo apaštalo tarnybą ir galėjo savo finansinę naštą užkrauti Tesalonikos krikščionims, nusprendė ‘nevalgyti veltui kieno nors duonos’. Netgi priešingai — ‘su triūsu ir prakaitu darbavosi dieną naktį’ (2 Tes 3:8). Dabar gerą pavyzdį šiuo atžvilgiu rodo daug vyresniųjų, taip pat keliaujančiųjų prižiūrėtojų. Nors bendratikių svetingumu pasinaudoja, jie stengiasi nė vieno neapsunkinti (1 Tes 2:9).

16. Ką reiškia ganyti kaimenę uoliai?

¹⁶ Vyresnieji, kaip rašė apaštalas Petras, kaimenę turi ganyti uoliai. Ir jų uolumas yra matomas iš pasiaukojamo darbo kaimenės labui. Tai nereiškia, kad kaimenę jie verčia tarnauti Jehovai; neskatina jie ir rungtyniauti, kuris Dievui tarnausime daugiau ar našiau (Gal 5:26). Vyresnieji supranta, jog kiekvienas krikščionis yra vis kitoks. Jie nuoširdžiai stengiasi padėti visiems tarnauti Jehovai su džiaugsmu.

Kaimenei būkite ne viešpačiai, o pavyzdys

17, 18. a) Kodėl apaštalams kartais buvo sunku iš Jėzaus priimti nuolankumo pamokas? b) Kuo mūsų situacija panaši į apaštalų?

¹⁷ Kaip jau kalbėjome, vyresniesiems privalu atminti, jog kaimenė yra ne jų pačių, o Dievo. Viešpatauti čia nevalia. (Perskaityk 1 Petro 5:3.) Siekti aukštos padėties, deja, ne iš gerų paskatų, kartais užsinorėdavo ir Jėzaus apaštalai. Jie netgi taikėsi į garbingus postus, kokius užima tautų valdovai. (Perskaityk Morkaus 10:42-45.)

¹⁸ Dabar, jei brolis „siekia prižiūrėtojo pareigų“, tegul ištiria savo motyvus, kodėl šito siekia (1 Tim 3:1, NW). O vyresniojo pareigas einantys broliai irgi tegul sąžiningai atsako sau į klausimą, ar netrokšta valdžios ir garbės, kaip kad apaštalai. Jeigu anie tikėjimo vyrai klupo, vyresniesiems juo labiau reikia saugotis, kad neimtų mėgautis valdžia, nes pasaulyje tai įprasta.

19. Ką vyresnieji, imdamiesi dėl kaimenės saugumo griežtesnių priemonių, turi atminti?

¹⁹ Tiesa, vyresnieji kai kada turi duoti griežtą pastabą, turi saugoti kaimenę nuo „žiaurių vilkų“ (Apd 20:28-30). Štai Paulius rašė Titui: „Ragink, bark kuo svariau“ (Tit 2:15). Bet jeigu ir tenka parodyti tvirtumą, vyresnieji vis tiek su asmeniu stengiasi elgtis pagarbiai. Jie supranta, kad širdį pasieks ir į gerą kelią žmogų sugrąžins ne šiurkščia kritika, o savo gražiu pavyzdžiu.

20. Kokį gerą pavyzdį, sekdami Jėzumi, rodo patys vyresnieji?

²⁰ Kristaus pavyzdys vyresniuosius įkvepia mylėti kaimenę, būti rūpestingus kaip jis (Jn 13:12-15). Šiltas jausmas užplūsta skaitant, kaip jis mokė sekėjus nešti gerąją naujieną, ruošti mokinius. Jo nuolankumas nepaliko mokinių abejingų — skatino  pačius ‘nuolankiai vienam kitą laikyti aukštesniu už save’ (Fil 2:3). Šiandieną vyresnieji seka Jėzaus pavyzdžiu ir savo ruožtu stengiasi būti „kaimenės pavyzdys“.

21. Kokio atlygio vyresnieji gali laukti?

²¹ Vyresniuosius paraginęs, Petras jiems dar priminė, kas žadama ateityje. (Perskaityk 1 Petro 5:4.) Dvasia pateptieji prižiūrėtojai su Kristumi danguje gaus „nevystantį garbės vainiką“. O prižiūrėtojai iš „kitų avių“ ganys Dievo kaimenę „Vyriausiojo Ganytojo“ valdose čia, žemėje (Jn 10:16). Kitame straipsnyje aptarsime, kaip brolius, paskirtus prižiūrėtojais, turėtų palaikyti bendruomenės nariai.

Apžvalgos klausimai

• Kodėl Petro paraginimas vyresniesiems ganyti Dievo patikėtą kaimenę yra tikslingas ir aktualus?

• Kaip vyresnieji turi rūpintis dvasiškai pasiligojusiais bendratikiais?

• Kokių motyvų vedami vyresnieji gano jiems patikėtą Dievo kaimenę?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Kaip senovėje piemenys ganydavo savo bandas, taip šiandien vyresnieji turi saugoti jiems patikėtas „avis“