„Padarysi savo kelią sėkmingą“. Kaip?

„SĖKMĖ“ — patrauklus, netgi užburiantis žodis. Sėkmės pavilioti žmonės siekia išsvajotų aukštumų ir kai kam tikrai pavyksta praturtėti, visuomenėje iškilti, tapti garsiam. Kitiems, deja, sėkmė tėra miražas, pasirodantis ir išnykstantis.

Nuo ko sėkmė priklauso? Visų pirma nuo to, kokią nusistatai gyvenime kryptį. Sėkmę lemia ir tai, kaip išnaudoji laiką, jėgas, kiek esi iniciatyvus.

Daug Dievo tarnų, jaunų ir senų, žino, jog gyvenimą labai įprasmina uoli evangelizacija. Pagrindiniu darbu ne vienas renkasi visalaikę tarnybą ir gali paliudyti, kad šitas yra tiesiausias kelias į sėkmę. Bet kitam krikščioniui užduotis skelbti gerąją naujieną rodosi varginga, nuobodi. Savo vairą jis suka priešinga linkme, ir tarnyba lieka nuošaly. Kodėl taip atsitinka? Kodėl vertingiausi dalykai išleidžiami iš akių? Ir kaip pačiam neapsirikti? Kaip padaryti „savo kelią sėkmingą“? (Joz 1:8)

Popamokinė veikla, hobis

Jauni krikščionys savo tvarkaraštyje tarp visokių kitokių užsiėmimų Dievo tarnybai turi skirti deramą vietą. Daugelis čia puikiai susitvarko — yra tikri šaunuoliai. Jie, galima sakyti, jau žengia sėkmės keliu.

O kai kurie mūsų jaunuoliai vis dėlto pasineria į užmokyklinę veiklą, atsideda savo hobiui. Tokie užsiėmimai savaime galbūt nėra blogi, smerktini. Bet jaunas krikščionis turėtų pagalvoti: kiek laiko visa tai man atima? Su kokiais žmonėmis tada bendrauju? Kokios dvasios iš jų pasisemiu? Kur link suku savo gyvenimo vairą? Į mėgstamą veiklą asmuo gali taip įsitraukti, kad Dievo reikalams mažai beliks laiko, o gal net visai neliks. Štai todėl svarbu nusistatyti prioritetus (Ef 5:15-17).

Pažiūrėkime, ką pasakoja vienas krikščionis, Viktoras. * „Būdamas dvylikos metų įstojau į tinklinio klubą. Ilgainiui laimėjau daug prizų, apdovanojimų. Man pavyko tapti žvaigžde.“ Bet paskui Viktoras susimąstė, kaip sportininko karjera atsiliepia dvasingumui. Štai vieną dieną paėmęs skaityti Bibliją nepajuto, kaip užmigo. Ir lauko tarnyba nelabai teikė džiaugsmo. „Sportui atiduodavau paskutines jėgas. Galiausiai supratau, kad dėl sporto blėsta ir mano meilė tiesai. Juk Dievui tarnavau tikrai ne visa siela.“

O kaip dėl aukštojo išsilavinimo?

Viena krikščionio priedermė yra rūpintis šeima, taigi ir pelnyti duoną (1 Tim 5:8). Tačiau ar tam reikia baigti kolegiją arba universitetą?

Vertėtų gerai pamąstyti: jeigu sieksiu aukštojo išsilavinimo, kaip tai atsilieps mano dvasingumui? Ar nenutolsiu nuo Jehovos? Čia prisiminkime vieną pavyzdį iš Biblijos.

Baruchas buvo pranašo Jeremijo raštininkas. Bet vienu metu jo žvilgsnis nukrypo nuo Jehovos tarnystės į visai kitus tikslus. Jehova tai pastebėjo ir per Jeremiją  šiam vyrui pasakė: „Tu lauki sau didelių dalykų? Nelauk jų!“ (Jer 45:5).

Kokių „didelių dalykų“ Baruchas siekė? Galbūt tuometinėje žydų visuomenėje panoro iškilti, tapti garsus? O gal troško susikurti gerą gyvenimą? Šiaip ar taip, jis nebežvelgė į tai, kas vertingiau, kas padeda būti arti Jehovos (Fil 1:10). Paskui Baruchas į Dievo perspėjimą vis dėlto įsiklausė ir per Jeruzalės apsiaustį liko gyvas (Jer 43:6).

Ko iš šio pasakojimo pasimokome? Baruchas gavo perspėjimą, vadinasi, darė kažką ne taip. Jis siekė sau didžių dalykų. Jeigu pats turi kokį pragyvenimo šaltinį, ar tikrai būtina eikvoti laiką, pinigus ir jėgas aukštojo mokslo studijoms, kad tik patenkintum savo ambicijas, tėvų ar giminaičių norus?

Kitas krikščionis, Gžegožas, dirbo kompiuterių programuotoju. Savo kolegų įkalbintas, jis įsirašė į intensyvaus specializuoto mokymo kursus. Netrukus krikščioniškai veiklai laiko nebeliko. „Atrodė, išeisiu iš proto, — prisimena jis. — Labai graužė sąžinė, kad dvasinius tikslus atidėjau į šalį.“

Kai visą laiką atima darbas

Dievo Žodyje krikščionys raginami į darbą žiūrėti rimtai — būti stropūs darbuotojai, atsakingi darbdaviai. Apaštalas Paulius rašė: „Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms“ (Kol 3:22, 23). Nors darbštumas — girtina savybė, krikščioniui reikia kai ko daugiau: puoselėti artimus ryšius su savo Kūrėju (Mok 12:13). Pernelyg įsitraukus į darbą, dvasiniai dalykai paprastai nustumiami į antrą vietą.

Visas jėgas atiduodamas darbui, krikščionis vargu ar beįstengs rūpintis savo paties ir namiškių dvasingumu. „Geriau viena sauja su poilsiu, negu dvi saujos su triūsu ir vėjų vaikymusi!“ — rašė karalius Saliamonas. Jeigu į darbą krikščionis pasineria visa galva, pasekmės gali būti skaudžios — nuolatinė įtampa, nuovargis, netgi išsekimas. Argi tada jis bus laimingas, ar galės „savo užsiėmime rasti pasitenkinimo“? (Mok 3:12, 13; 4:6) O svarbiausia — ar užteks fizinių bei emocinių jėgų atlikti savo pareigas šeimoje, eiti krikščionišką tarnystę?

Janušas, gyvenantis vienoje Rytų Europos šalyje, vertėsi sodininkyste ir šiam darbui negailėjo nei laiko, nei jėgų. „Aplin kiniai manimi žavėjosi, nes buvau iniciatyvus ir puikiai susitvarkydavau su kiekviena užduotimi, — pasakoja jis. — Bet mano dvasingumas prigeso, gerosios naujienos nebeskelbiau. Greit nustojau ir lankyti sueigas. Pasidariau toks išdidus, kad nebepriėmiau pastabų iš vyresniųjų ir galiausiai palikau bendruomenę.“

Tavo kelias gali būti sėkmingas

Aptarėme tris veiklos sritis, į kurias pernelyg pasinerdamas krikščionis gali dvasiškai nusilpti. Ar buvo kas aktualu ir tau pačiam? Tai pamėgink nustatyti, ar tikrai tavo kelias veda į sėkmę. Čia padės toliau pateikti klausimai, Biblijos eilutės, įvairių krikščionių pasisakymai.

 Popamokinė veikla, hobis. Kiek esi įsitraukęs į tokius užsiėmimus? Ar jie nepraryja laiko, kurį seniau skirdavai dvasiniams dalykams? Gal su bendratikiais būti darosi nebeįdomu? Karalius Dovydas štai Jehovą meldė: „Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti“ (Ps 143:8). Gal ir tau reikėtų melsti to paties?

Jau minėtam Viktorui padėjo vienas keliaujantysis prižiūrėtojas. Sykį per jųdviejų pašnekesį tarstelėjo: „Apie tinklinį ir savo sportinę karjerą tu pasakoji su tokia aistra!“ — „Nuo tų žodžių net suvirpėjau, — prisimena Viktoras. — Staiga susivokiau, kiek toli esu nuėjęs. Netrukus sporto klubą palikau ir su tais draugais nusprendžiau nebeturėti nieko bendra. Naujų draugų ėmiau ieškotis tarp bendratikių.“ Šiandien Viktoras uoliai tarnauja Jehovai savo bendruomenėje. Štai jo patarimas kitiems: „Savo draugų, tėvų, vyresniųjų paklausk, kaip jiems iš šalies atrodo: ar užmokyklinė veikla padeda tau artintis prie Jehovos, ar nuo jo atitolina.“

Kodėl gi vyresniesiems nepasakius, kad Dievui nori tarnauti daugiau ir kad bendruomenėje sieki pareigų? Galbūt galėtum padėti senyvam broliui ar sesei, kuriems reikia draugijos ar kokios paramos, tarkim, nueiti pirkinių, sutvarkyti namus? Net jeigu esi ir visai jaunas, pagalvok apie visalaikę tarnybą. Juk viltimi, kuri tave patį džiugina, yra taip gera su kitais dalytis!

Aukštasis išsilavinimas. Jėzus perspėjo mokinius ‘neieškoti sau garbės’ (Jn 7:18). Kad ir kokį nuspręstum įgyti išsilavinimą, ar vadovaujiesi taisykle, jog reikia „pasirinkti, kas vertingiau“? (Fil 1:9, 10)

Kompiuterių programuotojas Gžegožas ėmė ir apsigalvojo. „Įsiklausiau į vyresniųjų patarimus ir nutariau pasitenkinti mažu, — sako jis. — Aukštesnės kvalifikacijos man tikrai nereikėjo. Mokslas būtų tik atėmęs visą laiką ir jėgas.“ Nuo tol Gžegožas daugiau darbuojasi su bendruomene. Jis netgi baigė tarnybos tobulinimo mokyklą (dabar vadinamą Biblijos mokymo kursais nevedusiems broliams). Laiką jis išnaudojo tam, kad labiau prasilavintų dvasiškai (Ef 5:16).

Darbas. Ar esi taip pasinėręs į darbą, kad dvasinius dalykus tenka atidėti į šalį? Ar skiri pakankamai laiko pabendrauti su šeimos nariais? O bendruomenėje ar stengiesi kuo geriau pasiruošti užduotims ir gerai jas atlikti? Ar padrąsini bendratikius maloniais žodžiais? Jeigu ‘bijosi Dievo ir laikysiesi jo įsakymų’, Jehova tave gausiai palaimins ir ‘rasi pasitenkinimo savo triūse’ (Mok 2:24; 12:13).

Jau minėtam Janušui sodininkystė ėmė nebesisekti, verslas net visai sužlugo. Nebegaudamas jokių pajamų ir įklimpęs į skolas, jis grįžo prie Jehovos. Janušui pavyko savo reikalus sutvarkyti ir dabar jis tarnauja reguliariuoju pionieriumi ir bendruomenės vyresniuoju. „Kada tenkinuosi būtiniausiais dalykais ir aukojuosi dėl dvasinių tikslų, nebeturiu ko nerimauti“, — džiaugiasi jis (Fil 4:6, 7).

Sąžiningai pasverk ir įvertink, kokiais vadovaujiesi motyvais, kam teiki pirmenybę. Viso gyvenimo sėkmės laidas yra Jehovos tarnyba. Tad skirk jai pačią pirmutinę vietą.

Idant ‘suvoktum Dievo valią — kas gera, tinkama ir tobula’, galbūt turėsi gyvenime kai ką pakeisti, netgi atsisakyti to, kas nebūtina (Rom 12:2). Bet jeigu tarnausi Jehovai visa širdimi, tikrai „padarysi savo kelią sėkmingą“.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 31 puslapyje]

Kad tavo kelias būtų sėkmingas

Kai šiandieną mūsų dėmesį blaško tiek įvairių dalykų, kaip neišleisti iš akių to, kas tikrai vertinga? Patyrinėk savo motyvus, pamąstyk, kam teiki pirmenybę. Čia tau padės tolesni klausimai.

POPAMOKINĖ VEIKLA, HOBIS

▪ Kaip tie užsiėmimai formuoja tavo pasaulėžiūrą?

▪ Kiek laiko atima?

▪ Ar nepakreipia tavo gyvenimo visai kita kryptimi?

▪ Ar nepraryja laiko, kurį seniau skirdavai dvasiniams dalykams?

▪ Kokių žmonių apsuptyje tada būni?

▪ Gal bendrauti su jais tau darosi įdomiau negu su tikėjimo broliais ir sesėmis?

AUKŠTASIS IŠSILAVINIMAS

▪ Jeigu pats turi kokį pragyvenimo šaltinį, ar tikrai būtina eikvoti laiką, pinigus ir jėgas aukštojo mokslo studijoms?

▪ Ar tam, kad išsilaikytum, tikrai reikia baigti kolegiją arba universitetą?

▪ Ar mokslai netrukdys tau lankyti visas sueigas?

▪ Ar ‘pasirenki, kas vertingiau’?

▪ Gal turi daugiau pasitikėti Jehova, neabejoti, kad savo tarnais jis pasirūpina?

DARBAS

▪ Ar darbas tau leidžia „savo užsiėmime rasti pasitenkinimo“?

▪ Ar užtenka fizinių bei emocinių jėgų atlikti savo pareigas šeimoje, eiti krikščionišką tarnystę?

▪ Ar skiri pakankamai laiko pabendrauti su šeimos nariais?

▪ Gal į darbą esi taip pasinėręs, kad dvasinius dalykus tenka atidėti į šalį?

▪ Ar toks užimtumas netrukdo tau gerai pasiruošti bendruomenės užduotims ir kuo geriau jas atlikti?

[Iliustracija 30 puslapyje]

Jehova perspėjo Baruchą nesiekti sau „didelių dalykų“