Anksčiau kaustė mirties baimė — dabar gyvenu džiugia viltimi

Papasakojo Pjeras Gatis

DUSLUS gaudesys vis stiprėjo. Staiga užkaukė sirenos, raginančios bėgti į priedangą. Tada pasigirdo bombų švilpesys. Vienas po kito su kurtinančiu trenksmu griuvo pastatai. Ėmė šiurpas.

Visa tai dėjosi Milane, Italijoje, 1943—1944 metais. Man, ten tarnaujančiam kareiviui naujokui, iš subombarduotų slėptuvių dažnai tekdavo surinkti žmonių lavonus. Po tokių antskrydžių kai kurie kūnai būdavo neatpažįstamai sudarkyti, sudraskyti. Iš arti matydavau, kaip mirtis pasiglemžia kitų gyvybę. Bet ir pats ne sykį tik per plauką išvengiau mirties. Tomis akimirkomis melsdavausi Dievui ir pažadėdavau, kad jei iš tų skerdynių išeisiu gyvas, vykdysiu jo valią.

Atsikratau mirties baimės

Užaugau viename Italijos kaime, apie dešimt kilometrų nuo Komo miesto, netoli Šveicarijos sienos. Nuo mažų dienų mačiau daug sielvarto, pats labai bijojau mirties. Dvi mano seserys buvo mirusios nuo ispaniškojo gripo. 1930-aisiais vos šešerių netekau mamos Luidžijos. Išauklėtas katalikiškai laikiausi visų religinių papročių, kas savaitę eidavau į mišias, bet mirties baimė dėl to nė kiek nesumažėjo. Viskas pasikeitė po kelerių metų, ir ne bažnyčioje, o vienoje kirpykloje.

1944-aisiais, siaučiant Antrajam pasauliniam karui, kasdien žūdavo begalė žmonių. Dešimtys tūkstančių Italijos kareivių iš karo apimtų sričių bėgo į neutralią zoną — į Šveicariją. Tarp jų buvau ir aš. Kai atvykome, mus įkurdino pabėgėlių stovyklose įvairiose šalies vietose. Aš patekau į stovyklą netoli Šteinacho, Šveicarijos šiaurės rytuose. Čia gavome šiokios tokios laisvės. Kai kirpėjui Šteinache laikinai prireikė pagalbininko, persikėliau ten ir dirbau kirpykloje apie mėnesį. Bet šito pakako, kad užsimegztų pažintis, kuri mano gyvenimą pasuko visai kita linkme.

Vienas iš kirpėjo klientų — italas Adolfas Telinis, gyvenantis Šveicarijoje, buvo Jehovos liudytojas. Apie šią grupę tada dar nieko nežinojau. Ir nenuostabu, juk tuo metu visoje Italijoje liudytojų skaičius neviršijo pusantro šimto. Adolfas man papasakojo apie viltį teikiančius Biblijos mokymus, apie Dievo pažadą sukurti taikingą pasaulį, kuriame visi žmonės džiaugsis tikru gyvenimu (Jn 10:10; Apr 21:3, 4). Žinia, kad ateityje nebus karų ir mirties, mane tiesiog sužavėjo. Vėl atsidūręs pabėgėlių stovykloje šia viltimi pasidalijau su kitu jaunu italu, Džiuzepe Tubiniu. Tie pažadai jį irgi uždegė. Nuo tada Adolfas bei kiti liudytojai mudu dažnai stovykloje aplankydavo.

 Sykį su Adolfu nuvykome į Arboną, už maždaug dešimties kilometrų nuo Šteinacho, kur maža grupė liudytojų rengė sueigas italų kalba. Viskas, ką girdėjau, taip mane įkvėpė ir taip pakėlė dvasią, kad kitą savaitę vėl buvau ten. Vėliau dalyvavau dideliame liudytojų sambūryje, surengtame vienoje kongresų salėje Ciuriche. Per programą parodytos skaidrės su vaizdais iš koncentracijos stovyklų, nuotraukose regėtos krūvos lavonų mane ypač sukrėtė. Tada sužinojau, jog daug vokiečių liudytojų už savo tikėjimą sumokėjo gyvybe. Tame renginyje sutikau liudytoją Mariją Picato. Už aktyvią krikščionišką veiklą Italijos fašistinė valdžia ją nuteisė vienuolika metų kalėti.

Karui pasibaigus, grįžau į Italiją ir prisidėjau prie nedidelės Komo miesto bendruomenės. Esmines Biblijos tiesas suvokiau gana aiškiai, nors nuoseklių Biblijos studijų niekas man nebuvo vedęs. Komo bendruomenei priklausė ir Marija Picato. Ji man kalbėjo, jog Dievo tarnui privalu krikštytis, ir paragino susitikti su Marčelu Martineliu, gyvenančiu Sondrijo provincijoje, Kastione Andeveno miestelyje. Marčelas, ištikimas pateptasis brolis, diktatūrinio režimo buvo nuteistas vienuolikai metų kalėjimo. Iki šio brolio namų turėjau numinti 80 kilometrų dviračiu.

Marčelas iš Biblijos man paaiškino, kokie reikalavimai yra keliami norinčiam krikštytis. Paskui drauge pasimeldėme ir nuėjome prie Ados upės, kur brolis mane panardino į vandenį. Tai buvo 1946-ųjų rugsėjis. Krikšto diena įsiminė visam gyvenimui. Be galo džiaugiausi savo sprendimu ir tuo, kad dabar turiu tvirtą viltį. Namo lėkiau kaip ant sparnų. Pats nesupratau, kaip gebėjau tą dieną dviračiu sukarti net 160 kilometrų!

1947-ųjų gegužę Milane broliai surengė pirmąjį pokario metų kongresą. Susirinko apie 700 dalyvių, iš kurių ne vienas buvo patyręs fašistų persekiojimą. Tąkart įvyko kai kas išties nepaprasta. Krikšto kalbą sakė Džiuzepė Tubinis, man pažįstamas iš pabėgėlių stovyklos. Įdomiausia, kad po savo kalbos jis pats buvo ir pakrikštytas!

Tame kongrese pavyko pasikalbėti su broliu Neitanu Noru, atvykusiu iš Bruklino Betelio. Mane ir Džiuzepę jis paskatino visiškai atsidėti tarnystei. Jo žodžių įkvėptas visalaikės tarnybos nutariau imtis jau kitą mėnesį. Kai grįžęs namo apie tai pasakiau artimiesiems, jie bandė mane atkalbėti. Tačiau savo sprendimo neatsisakiau ir po mėnesio pradėjau tarnauti Milano Betelyje. Tuo metu čia darbavosi dvi misionierių poros: Džiuzepė (Džozefas) Romanas su žmona Andželina ir Karlas Benantis su žmona Konstanca. Penktas Betelio šeimos narys buvo Džiuzepė Tubinis, o šeštas — aš.

Ištarnavęs Betelyje mėnesį, gavau paskyrimą lankyti bendruomenes. Šalyje buvau pirmas keliaujantysis prižiūrėtojas italas. Iš pradžių mane mokė brolis Džordžas Fredianelis iš Jungtinių Valstijų — pirmasis į Italiją atvykęs misionierius. Italijoje jis gyveno nuo 1946-ųjų ir jau dirbo keliaujamąjį darbą. Po kelių savaičių, praleistų su juo, pas bendratikius išsiruošiau vienas. Pradėjau nuo Faencos bendruomenės. Tas vizitas ypač įstrigo į atmintį. Įsivaizduokite: iki tol nebuvau sakęs jokios viešos kalbos! Vis dėlto tuos, kas atėjo, tarp jų ir jaunuolius, sugebėjau paskatinti pamąstyti apie visalaikę tarnybą. Vėliau kai kurie iš tų jaunų krikščionių uoliai prisidėjo prie šalies teokratinės veiklos, ėjo atsakingas pareigas bendruomenėse.

Keliaujančiojo prižiūrėtojo darbas buvo išties įdomus — kupinas netikėtumų, permainų, iššūkių, džiaugsmų. O artima bendrystė su mylimais broliais ir sesėmis gyvenimą praturtino dar labiau.

 Religinė atmosfera pokario Italijoje

Trumpai apibūdinsiu, kokia tuo metu Italijoje buvo religinė situacija. Visur viešpatavo Katalikų bažnyčia. Nors 1948-aisiais įsigaliojo nauja konstitucija, fašistų išleisti įstatymai, draudžiantys liudytojams laisvai skelbti gerąją naujieną, panaikinti tik 1956-aisiais. Dvasininkų pastangomis buvo nutraukta ne viena mūsų rajono asamblėja. Bet kartais religininkų ketinimai nueidavo šuniui ant uodegos. Būtent taip atsitiko 1948-aisiais centrinės Italijos miestelyje Sulmonoje.

Asamblėja tąsyk vyko teatre. Sekmadienio rytą aš pirmininkavau, Džiuzepė Romanas sakė viešą kalbą. Nors tuo metu šalyje nebuvo nė 500 skelbėjų, programos klausytis susirinko apie 2000 žmonių — salė buvo sausakimša. Tarp klausytojų buvo du kunigai. Panūdę salėje sukelti sumaištį jie pakurstė vieną jauną vyrą. Baigiantis kalbai, vyriškis įvirto į sceną ir pradėjo rėkti, kiek tik gerklė leidžia. Nieko nelaukdamas jam tariau: „Jeigu nori kažką pasakyti, išsinuomok salę ir kalbėk, kas tik patinka.“ Auditorijos jis nė kiek nesužavėjo ir garsiais nepritarimo šūksniais rėksnį tuoj pat nutildė. Jam neliko nieko kito kaip tik pasišalinti.

Keliaujamasis darbas anais laikais nebuvo iš lengvųjų. Kad nusigaučiau nuo vienos bendruomenės iki kitos, kartais tekdavo kulniuoti pėsčiomis, minti dviratį, važiuoti išklerusiais, sausakimšais autobusais ar bildėti traukiniu. Būdavo, apsistoju tvarte, pašiūrėje. Praūžus karui, dauguma italų skurdo. Brolių buvo mažai ir tie patys vertėsi gana sunkiai. Vis dėlto Jehovos tarnyba teikė didelį džiaugsmą.

Mokausi Gileado mokykloje

1950-aisiais abu su Džiuzepe Tubiniu buvome pakviesti mokytis 16-ame Gileado misionierių mokyklos kurse. Jau iš pat pradžių suvokiau, kad anglų kalba man bus kietas riešutas. Stengiausi kiek galėdamas, bet ėjosi nelengvai. Angliškai turėjome perskaityti visą Bibliją. Kad pavyktų, lavinausi skaityti garsiai, kartais praleisdavau net pietus. Galiausiai atėjo mano eilė kalbėti nuo pakylos. Kaip šiandien prisimenu dėstytojo žodžius: „Už gestus ir entuziazmą tikrai esi vertas pagyrimo, bet tavo anglų kalbos visiškai nesupratau.“ Šiaip ar taip, mokyklą pabaigiau sėkmingai. Mudu su Džiuzepe vėl paskyrė į Italiją. Dabar savo broliams ir sesėms galėjome pasitarnauti dar daugiau.

 1955 metais vedžiau Lidiją. Kai prieš septynerius metus ji krikštijosi, aš pats sakiau krikšto kalbą. Lidijos tėvas Domenikas, nuostabus žmogus, Biblijos tiesą įskiepijo visiems septyniems savo vaikams, nors fašistinio režimo buvo persekiojamas ir trejus metus praleido tremtyje. Lidija tiesoje irgi laikėsi tvirtai. Kol valdžia dar nebuvo pripažinusi mūsų teisės liudyti po namus, jai teko tris kartus stoti prieš teismą. Po šešerių bendro gyvenimo metų susilaukėme pirmo sūnaus Benjamino, o 1972-aisiais gimė antras sūnus Markas. Labai džiugu, kad juodu su šeimomis taip pat uoliai tarnauja Jehovai.

Naudingas Jehovai iki pat šiol

Tie laimingi metai, kai daug tarnavau kitiems, buvo kupini įsimintinų įvykių. Pavyzdžiui, devinto dešimtmečio pradžioje mano uošvis parašė laišką tuometiniam Italijos prezidentui Sandrui Pertiniui. Fašistinės diktatūros laikais juodu abu kalėjo Ventotenės saloje, kur buvo ištremti kaip režimo priešai. Uošvis prašė leidimo pasikalbėti su prezidentu, tikėdamasis jam paliudyti apie Karalystę. Kai leidimą gavo, vykau drauge su juo. Nustebome, kad mus priėmė labai šiltai. Prezidentas nuoširdžiai pasveikino uošvį jį apkabindamas. Papasakojome apie mūsų tikėjimą ir įteikėme keletą leidinių.

Keliaujančiuoju prižiūrėtoju Italijoje tarnavau iki pat 1991-ųjų — iš viso 44 metus. Kitus ketverius metus rūpinausi viena asamblėjų sale, kol sunki liga privertė šių pareigų atsisakyti. Bet dėl Jehovos malonės nutraukti visalaikės tarnybos nereikėjo. Kiek jėgos leidžia, toliau skelbiu gerąją naujieną ir mokau žmones apie Jehovą, netgi vedu kelerias Biblijos studijas. Broliai sako, kad mano kalbos vis dar kupinos entuziazmo. Metams bėgant jis nė kiek neprigeso, ir už tai esu Jehovai labai dėkingas.

Jaunystėje mane nuolat lydėjo mirties baimė, bet iš Biblijos sužinojau, kad ateityje žmonės nebemirs, — Jėzaus žodžiais tariant, gyvenimo turės „apsčiai“ (Jn 10:10). Kaip laukiu to laiko, kai klestės taika, žmonės bus saugūs, laimingi, džiaugsis gausia Jehovos palaima. Tegul mus mylinčiam Kūrėjui, kurio liudytojais tarnaujame, tenka visa garbė ir šlovė! (Ps 83:19 [83:18, Brb])

[Žemėlapis 22, 23 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ŠVEICARIJA

BERNAS

Ciurichas

Arbonas

Šteinachas

ITALIJA

ROMA

Komas

Milanas

Ados upė

Kastione Andevenas

Faenca

Sulmona

Ventotenė

[Iliustracija 22 puslapyje]

Pakeliui į Gileado mokyklą

[Iliustracija 22 puslapyje]

Gileado mokykloje su Džiuzepe

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mūsų vestuvės

[Iliustracija 23 puslapyje]

Jau 56 metus esame drauge