Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Teisinė pergalė, dėl kurios buvo ilgai kovota

Teisinė pergalė, dėl kurios buvo ilgai kovota

Teisinė pergalė, dėl kurios buvo ilgai kovota

PRASIDĖJO viskas 1995-aisiais ir tęsėsi penkiolika metų. Tikėjimo laisvės priešai žūtbūt stengėsi Jehovos liudytojus Maskvoje ir kituose Rusijos regionuose nustumti į įstatymo užribį. Jehova mūsų ištikimus brolius ir seseris vis dėlto apdovanojo teisine pergale. O apskritai kaip konfrontacija kilo?

PAGALIAU LAISVĖ!

Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis į Rusiją atnešė didelių permainų, ir mūsų broliai pirmąkart nuo 1917-ųjų vėl galėjo laisvai išpažinti tikėjimą. Sovietų Sąjungos valdžia Jehovos liudytojų religiją oficialiai įteisino 1991 metais. Paskui, Sąjungai iširus, Jehovos liudytojus įregistravo Rusijos Federacija. Mūsiškius, ankstesniais dešimtmečiais dėl tikėjimo kentusius persekiojimą, valstybė netgi pripažino politinių represijų aukomis. Maskvos Jehovos liudytojų bendruomenė buvo įregistruota 1993-iaisiais. Tais pačiais metais Rusijoje įsigaliojo tikėjimo laisvę garantuojanti naujoji konstitucija. Bendratikių jausmus taikliai apibūdino vienas brolis: „Niekada nė nesvajojome, kad turėsime tiek laisvės!“ Paskui dar pridūrė: „Šito mes laukėme penkiasdešimt metų.“

Broliai ir seserys Rusijoje tą palankų metą gerai išnaudojo: nedelsdami kibo į evangelizacijos darbą ir iš visuomenės sulaukė gero atsako (2 Tim 4:2). „Žmonės religija labai domėjosi“, — prisimena viena misionierė. Skelbėjų, visalaikių evangelizuotojų skaičius staigiai šoktelėjo, bendruomenių sparčiai daugėjo. Štai Maskvoje 1990 metais Jehovos liudytojų tebuvo kokie 300, o 1995-aisiais — jau daugiau kaip 5000. Jehovos garbintojų gretoms sostinėje augant, tikėjimo laisvės priešai susirūpino. Dešimtmečio viduryje jie sukurstė tikrą juridinį karą. Reikalas išsisprendė tiktai po ilgų teismo peripetijų, keturiais etapais.

IEŠKOMA NUSIKALSTAMOS VEIKLOS PĖDSAKŲ

Pirmasis kovos etapas prasidėjo 1995 metų birželio mėnesį. Viena Maskvoje veikianti iniciatyvinė grupė, beje, atvirai deklaruojanti savo ryšius su Rusijos stačiatikių bažnyčia, teismui pateikė skundą, neva mūsų broliai yra įsitraukę į tam tikrą nusikalstamą veiklą. Grupė tvirtino atstovaujanti šeimos nariams, kurie piktinasi, kad jų sutuoktinis arba vaikai tapo Jehovos liudytojais. 1996 metų birželį tyrėjai ėmė ieškoti nusikaltimo įrodymų, tačiau nieko panašaus nerado. Ta pati iniciatyvinė grupė pateikė dar vieną skundą: vėl kaltino mūsų brolius nusikalstama veikla. Buvo atliktas dar vienas tyrimas ir visi kaltinimai paneigti. Bet priešininkai nepasidavė — trečiąkart pateikė skundą, iš esmės su tokiais pat kaltinimais. Dėl Jehovos liudytojų Maskvoje vėl buvo atliktas tyrimas, ir prokurorė vėl priėjo prie išvados, kad užvesti baudžiamąją bylą nėra pagrindo. Su tuo pačiu skundu priešininkai kreipėsi ir ketvirtą kartą, bet prokurorė ir vėl nerado jokių nusikaltimo įrodymų. Iniciatyvinė grupė išdrįso pareikalauti dar vieno tyrimo. Galiausiai 1998 metų balandžio 13 dieną nauja tyrėja bylą nutraukė.

„O tada atsitiko keistas dalykas“, — pasakoja vienas teisininkas, dirbęs prie tos bylos. Nors penktajam tyrimui vadovaujanti prokuratūros atstovė pripažino, jog nusikaltimo požymių nėra, vis dėlto rekomendavo iškelti mūsų broliams civilinę bylą. Tyrėja pareiškė, kad Maskvos Jehovos liudytojų bendruomenė pažeidė šalies įstatymus ir tarptautinę teisę. Maskvos šiaurės administracinės apskrities prokuroras tyrėjai pritarė ir įregistravo civilinį ieškinį. * 1998 metų rugsėjo 29 dieną bylą ėmė nagrinėti Maskvos Golovino apylinkės teismas. Prasidėjo antras etapas.

BIBLIJA TEISME

Teismo posėdį ankštoje salėje pradėjo prokurorė Tatjana Kondratjeva. Ji rėmėsi 1997-aisiais išleistu federaliniu įstatymu, kuris tradicinės religijos statusą suteikia stačiatikybei, islamui, judaizmui ir budizmui. * Kitoms religinėms bendrijoms įstatymas sudaro didelių kliūčių pelnyti teisinį pripažinimą ir, be to, įgalina teismus uždrausti nepakantą kurstančių bendrijų veiklą. Taigi remdamasi šiuo įstatymu prokurorė ir Jehovos liudytojams metė kaltinimą, kad jie kursto nepakantą, kad ardo šeimas, ir todėl jų veikla privalo būti uždrausta.

Viena advokatė iškėlė klausimą: „Konkrečiai kurie asmenys iš Maskvos bendruomenės yra kaltinami pažeidę įstatymą?“ Prokurorė negalėjo nurodyti nė vienos pavardės. Tačiau teigė, kad Jehovos liudytojų literatūra skatina religinę nesantaiką. Norėdama tai patvirtinti, paskaitė keletą ištraukų iš žurnalų Sargybos bokštas ir Atsibuskite!, taip pat iš kitų leidinių (nuotrauka viršuje). Į klausimą, kaip šie leidiniai kursto nesantaiką, ji atsakė: „Jehovos liudytojai moko, kad tiktai jų religija teisinga.“

Kitas advokatas, mūsų brolis, padavė teisėjai ir prokurorei po vieną Biblijos egzempliorių ir perskaitė Laiško efeziečiams 4 skyriaus 5 eilutę: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.“ Teisėja, prokurorė ir advokatas, visi rankose laikydami Bibliją, netrukus jau aptarinėjo tokias eilutes kaip Jono 17:18 ir Jokūbo 1:27. Paskui teisėja paklausė: „Ar šios eilutės kursto religinį priešiškumą?“ Prokurorė atsakė, kad nėra pasirengusi komentuoti Biblijos. Advokatas pacitavo kelis Rusijos stačiatikių bažnyčios leidinius, kur griežtai kritikuojami Jehovos liudytojai, ir paklausė: „Ar šiais teiginiais įstatymas nepažeidžiamas?“ — „Nesu pasirengusi komentuoti bažnytinių argumentų“, — atsakė prokurorė.

NEPAGRĮSTI KALTINIMAI

Prokurorė, kaltindama Jehovos liudytojus šeimų ardymu, paminėjo, kad nešvenčiame tokių švenčių kaip Kalėdos. Paskui vis dėlto pripažino, jog įstatymai nereikalauja, kad Rusijos piliečiai Kalėdas būtinai švęstų. Rusai, taigi ir Rusijos Jehovos liudytojai, šiuo atžvilgiu turi laisvą pasirinkimą. Prokurorė taip pat tvirtino, kad mūsų organizacija nesuteikia vaikams galimybių normaliai pailsėti ir pasilinksminti. Tačiau kai jos buvo konkrečiai pasiteirauta, atsakė niekada su Jehovos liudytojų vaikais asmeniškai nebendravusi. Ir kai advokatė paklausė, ar jai kada teko dalyvauti Jehovos liudytojų sueigoje, prokurorė atsakė: „Nebuvo reikalo.“

Prokurorės pusėje paliudyti kaip ekspertas buvo pakviestas vienas psichiatrijos mokslų daktaras. Jis teigė, esą mūsų literatūros skaitymas trikdo asmens psichiką. Kai advokatė atkreipė dėmesį į tai, jog daktaro raštiškas pareiškimas teismui atitinka dokumentą, parengtą Maskvos patriarchato, daktaras pripažino, jog kai kurios dalys tikrai žodis žodin sutampa. „Medžiagą ėmėme iš to paties diskelio“, — sakė jis. Dar paklausinėjus išaiškėjo, kad Jehovos liudytojų jis niekada negydė. O štai kitas psichiatrijos specialistas teismui pasisakė Maskvoje tyręs daugiau kaip šimtą Jehovos liudytojų ir nustatęs, kad jų psichinė būklė visiškai normali. Tapę Jehovos liudytojais, šie asmenys, anot jo, kitų religijų atžvilgiu net ėmė rodyti daugiau tolerancijos.

PERGALĖ, TAČIAU NE GALUTINĖ

1999 metų kovo 12 dieną teisėja sustabdė bylos nagrinėjimą ir pavedė Jehovos liudytojų literatūrą išanalizuoti penkiems akademikams. Tuo tarpu Rusijos Federacijos teisingumo ministerija nepriklausomai nuo šio teismo jau buvo sudariusi akademikų komisiją mūsų literatūrai tirti. Ministerijos įgaliotoji komisija 1999 metų balandžio 15 dieną pranešė, kad mūsų leidiniuose nerado nieko žalinga. Todėl balandžio 29-ąją teisingumo ministerija Jehovos liudytojų bendriją šalyje perregistravo. Maskvos teismas, netgi žinodamas apie teigiamas tyrimo išvadas, vis tiek reikalavo, kad mūsų literatūrą išanalizuotų nauja komisija. Susidarė keista padėtis: Rusijos teisingumo ministerija suteikė Jehovos liudytojams teisinį statusą, taigi pripažino, kad ši religinė bendruomenė įstatymo laikosi, bet tuo pat metu Maskvos miesto teisingumo valdyba tyrė jų veiklą dėl galimų įstatymo pažeidimų.

Teismo procesas buvo atnaujintas tik po dvejų metų. Teisėja Jelena Prochoryčeva, įvertinusi savo paskirtos komisijos išvadas, 2001-ųjų vasario 23 dieną paskelbė sprendimą: „Maskvos Jehovos liudytojų bendruomenę likviduoti ir jos veiklą uždrausti nėra pagrindo.“ Galų gale teisiškai buvo nustatyta, kad mūsų broliai kaltinami be reikalo. Prokurorė vis dėlto sprendimą užginčijo ir su apeliacija kreipėsi į Maskvos miesto teismą. Po trijų mėnesių, 2001 metų gegužės 30 dieną, teisėjos Prochoryčevos sprendimą tas teismas paskelbė negaliojančiu ir bylą grąžino, kad būtų nagrinėjama iš naujo. Nors prokurorė liko ta pati, teisėją buvo nurodyta pakeisti. Šitaip prasidėjo trečias etapas.

PRALAIMĖJIMAS, TAČIAU NE GALUTINIS

2001 metų spalio 30 dieną teisėja Vera Dubinskaja pradėjo naują teismo posėdį. * Prokurorė Kondratjeva pateikė iš esmės tą patį kaltinimą — esą Jehovos liudytojai kursto neapykantą, bet paskui pridūrė, kad Jehovos liudytojų religinės bendruomenės panaikinimas Maskvoje leistų apsaugoti pačių liudytojų teises! Atsakydami į šį keistą tvirtinimą, visi dešimt tūkstančių Maskvoje gyvenančių Jehovos liudytojų tuojau pasirašė peticiją: prašė teismo neskirti jiems tokios „apsaugos“, kokią siūlo prokurorė.

Prokurorė pareiškė, kad jai nėra reikalo įrodinėti liudytojų kaltės. Teismas, anot jos, nagrinėja ne Jehovos liudytojų veiklą, o jų literatūrą ir įsitikinimus. Ji pranešė, jog kaip ekspertą paliudyti teisme yra pakvietusi vieną Rusijos stačiatikių bažnyčios atstovą. Aišku, tai patvirtino, kad pastangas uždrausti liudytojų veiklą stipriai remia dvasininkija. 2003 metų gegužės 22 dieną teisėja nurodė sudaryti ekspertų komisiją Jehovos liudytojų leidiniams ištirti — dar kartą!

2004 metų vasario 17 dieną, teismas, vėl susirinkęs į posėdį, apžvelgė komisijos tyrimo išvadas. Ekspertai nustatė, kad mūsų leidiniai skatina „išsaugoti šeimą ir santuokos instituciją“ ir kad tvirtinimas, esą mūsų literatūra kursto neapykantą, yra nepagrįstas. Tokiai išvadai pritarė ir kiti mokslo žmonės. Štai vienas religijotyrininkas į klausimą „kodėl Jehovos liudytojai užsiima evangelizacija?“ teismui atsakė: „Būti evangelizuotoju yra krikščionio pareiga. Šitaip rašoma Evangelijose, ir šitaip daryti — eiti ir skelbti visuose kraštuose evangeliją — savo mokiniams liepė pats Kristus.“ Vis dėlto 2004 metų kovo 26 dieną Jehovos liudytojų veiklai Maskvoje teisėja paskelbė draudimą. Ir Maskvos miesto teismas 2004 metų birželio 16 dieną tokiam sprendimui pritarė. * „Sovietų laikais rusas turėjo būti ateistas. Dabar rusas privalo būti stačiatikis“, — apie teismo verdiktą atsiliepė vienas ilgametis Jehovos liudytojas.

Kaip broliai į draudimą reagavo? Panašiai kaip senovėje Nehemijas. Kai Dievo tautos priešai jo laikais mėgino sukliudyti atstatyti Jeruzalės sienas, toks pasipriešinimas Nehemijo ir jo tautiečių nesutrikdė, nuo darbo neatitraukė. Ne, jie toliau atstatinėjo sieną ir „į darbą įdėjo širdį“ (Neh 3:33-38 [4:1-6, Brb]). Mūsų broliai Maskvoje irgi nesileido priešininkų atitraukiami nuo darbo, kurį šiandieną reikia daryti, — būtent skelbti gerąją naujieną (1 Pt 4:12, 16). Jie tvirtai tikėjo, kad Jehova savaisiais pasirūpins, ir šioje ilgoje kovoje jau buvo pasirengę pereiti į ketvirtą etapą.

PADIDĖJĘS PRIEŠIŠKUMAS

2004 metų rugpjūčio 25 dieną mūsų broliai į Kremlių perdavė peticiją, adresuotą tuometiniam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Joje išreiškė didelį susirūpinimą dėl draudimo. Peticijai paremti buvo surinkta ir į 76 tomus susegta daugiau kaip 315000 parašų. Tuo tarpu Rusijos stačiatikių bažnyčia parodė savo tikrąjį veidą. Vienas Maskvos patriarchato atstovas pareiškė: „Mes esame griežtai nusistatę prieš Jehovos liudytojų veiklą.“ Ir vienas musulmonų dvasinis vadovas pasidžiaugė draudimu — esą tai „ypatingas įvykis, posūkis į gera“.

Nenuostabu, kad susiklaidinę Rusijos visuomenės elementai įsidrąsino Jehovos liudytojus pulti. Kai kurie liudytojai, Maskvoje dirbantys evangelizacijos darbą, buvo apkumščiuoti ir apspardyti. Vienas perpykęs vyras išvijo mūsų seserį iš pastato ir taip stipriai spyrė į nugarą, kad ji nugriuvo ir susižalojo galvą. Sesei net prireikė medikų pagalbos. Bet prieš užpuoliką milicija nesiėmė jokių veiksmų. Kitus liudytojus milicija sulaikė ir paėmė jų pirštų atspaudus, nufotografavo; jie visą naktį prabuvo areštinėje. Įstaigų, kuriose Jehovos liudytojai sueigoms nuomojosi sales, atsakingi asmenys sulaukė grasinimų, kad jeigu nenutrauks nuomos sutarties, bus atleisti iš darbo. Daugelis bendruomenių greit nebeturėjo vietos, kur rinktis. Keturiasdešimčiai bendruomenių savo sueigas teko rengti viename Karalystės salių komplekse, kur tėra keturios salės. Viena bendruomenė viešąją sueigą tenai pradėdavo pusę aštuonių ryto. „Kad suspėtų į sueigą, skelbėjai keldavosi penktą valandą ir noriai tai darė ilgiau kaip metus“, — pasakoja vienas keliaujantysis prižiūrėtojas.

„LIUDYTI JIEMS“

Norėdami įrodyti, kad draudimas Maskvoje nėra įstatymiškai pagrįstas, mūsų teisininkai 2004 metų gruodžio mėnesį kreipėsi pagalbos į Europos Žmogaus Teisių Teismą. (Prašom žiūrėti straipsnelį „Kodėl Rusijoje paskelbtas verdiktas peržiūrimas Prancūzijoje“, p. 6.) Praėjus šešeriems metams, 2010-ųjų birželio 10-ąją Teismas vienbalsiai priėmė sprendimą, kuriuo Jehovos liudytojai visiškai reabilituojami. * Teismas pasvėrė visus mums metamus kaltinimus ir nustatė, kad jie absoliučiai nepagrįsti. Be to, pareiškė, kad Rusija yra teisiškai įpareigojama „pašalinti Teismo nustatytus pažeidimus ir, kiek įmanoma, atitaisyti padarytą žalą“. (Prašom žiūrėti straipsnelį „Teismo nutartis“, p. 8.)

Į Teismo gerai suformuluotas išvadas, kaip Europos žmogaus teisių konvencija gina Jehovos liudytojus, privalo atsižvelgti ne tik Rusija, bet ir kitos 46 valstybės, Europos Tarybos narės. Ir kadangi įstatymas bei faktai buvo išanalizuoti taip plačiai ir nuodugniai, Teismo sprendimą visame pasaulyje su dideliu įdomumu skaitys juristai, teisėjai, įstatymų leidėjai, žmogaus teisių specialistai. Kodėl ši analizė ypač vertinga? Todėl, kad sprendimą Teismas priėmė remdamasis ne tik savo ankstesniais aštuoniais sprendimais Jehovos liudytojų naudai, bet ir devyniomis Jehovos liudytojų pergalėmis, iškovotomis aukščiausiuose Argentinos, Ispanijos, Japonijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Pietų Afrikos Respublikos ir Rusijos teismuose. Nuorodos į ankstesnius precedentus ir vienareikšmis Teismo sprendimas paneigti Maskvos prokuratūros metamus kaltinimus yra galingas ginklas, kuriuo pasaulinė Jehovos liudytojų bendruomenė galės naudotis gindama savo įsitikinimus, savo teisę veikti.

„Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims“, — Jėzus sakė savo sekėjams (Mt 10:18). Teisinė kova, trukusi penkiolika metų, mūsų broliams sudarė sąlygas kaip niekad plačiai išgarsinti Jehovos vardą Maskvoje ir toli už jos ribų. Visokie tyrimai, bylų nagrinėjimas vietiniuose teismuose ir tarptautinio Teismo sprendimas patraukė daugelio dėmesį ir tai buvo įtaigus liudijimas, išėjęs į gera „Evangelijos plitimui“ (Fil 1:12). Dabar, kai Jehovos liudytojai Maskvoje skelbia gerąją naujieną, dažnas jų užkalbintas žmogus klausia: „Bet argi jūsų veiklos neuždraudė?“ Šitaip atsiranda proga daugiau paaiškinti apie mūsų įsitikinimus. Iš tikrųjų jokia priešiška jėga negali mūsų sulaikyti, kad žinios apie Karalystę nebeskelbtume. Jehovos meldžiame, kad mūsų drąsius mylimus bendratikius Rusijoje ir toliau laimintų, palaikytų.

[Išnašos]

^ pstr. 8 Ieškinys buvo paduotas 1998 metų balandžio 20 dieną. Po dviejų savaičių, gegužės 5 dieną, Rusija ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją.

^ pstr. 10 „Kad įstatymas būtų priimtas, didelį spaudimą darė Rusijos stačiatikių bažnyčia, pavydulingai sauganti savo pozicijas Rusijoje ir siekianti, kad valdžia Jehovos liudytojų religiją uždraustų“ (Associated Press, 1999 m. birželio 25 d.).

^ pstr. 20 Įdomus sutapimas: tą dieną suėjo lygiai dešimt metų nuo tada, kai oficialiu potvarkiu Rusijoje buvo pripažinta, kad Jehovos liudytojai dėl savo tikėjimo yra patyrę sovietų valdžios represijas.

^ pstr. 22 Buvo panaikinta teisinė Maskvos bendruomenės registracija. Priešininkai tikėjosi, jog tai sukliudys mūsų broliams toliau tęsti tarnybą.

^ pstr. 28 Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija, atstovaujama penkių teisėjų tarybos, 2010 metų lapkričio 22 dieną atmetė Rusijos prašymą persvarstyti bylą. Šitaip 2010-ųjų birželio 10 dienos sprendimas tapo galutinis ir privalomas vykdyti.

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

Kodėl Rusijoje paskelbtas verdiktas peržiūrimas Prancūzijoje

1996 metų vasario 28 dieną Rusija pasirašė Europos žmogaus teisių konvenciją (1998 metų gegužės 5 dieną Konvenciją ratifikavo). Pasirašydama šį dokumentą, Rusijos valdžia iš esmės pareiškė, kad jos piliečiai turi:

„teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai [...]“ (9 straipsnis);

„teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas [...]“ (10 straipsnis);

„teisę į taikių susirinkimų laisvę [...]“ (11 straipsnis).

Organizacijos ir atskiri asmenys, su kuriais, pažeidžiant Konvenciją, yra elgiamasi neteisėtai ir kurie jau išnaudojo visas valstybės siūlomas teisines priemones, gali kreiptis į Prancūzijoje, Strasbūre, įsikūrusį Europos Žmogaus Teisių Teismą (nuotrauka viršuje). Teismą sudaro 47 teisėjai — po vieną nuo kiekvienos valstybės, pasirašiusios Europos žmogaus teisių konvenciją. Teismo sprendimai nėra tik rekomendacinio pobūdžio — jie turi juridinę galią. Šalys, pasirašiusios Konvenciją, sprendimams privalo paklusti.

[Rėmelis 8 puslapyje]

Teismo nutartis

Čia pateikiame tris nedideles ištraukas iš Teismo nutarties.

Jehovos liudytojai, pavyzdžiui, buvo kaltinami, esą ardo šeimas. Bet teismas nustatė, jog yra visai kitaip:

„Konfliktas kyla dėl nereligingųjų šeimos narių pasipriešinimo ir nenoro pagarbiai susitaikyti su faktu, jog religingasis giminaitis turi laisvę išpažinti ir praktikuoti savo religiją“ (111 paragrafas).

Teismas taip pat nerado jokių įrodymų, kad būtų manipuliuojama tikinčiųjų sąmone, ir pareiškė:

„Pažymėtina, jog [Rusijos] teismai nenurodė nė vieno asmens pavardės, kieno teisė į sąžinės laisvę būtų buvusi pažeista tokiais metodais“ (129 paragrafas).

Dar Jehovos liudytojai buvo kaltinami tuo, kad tikintiesiems draudžia kraujo perpylimą ir šitaip kenkia sveikatai. Bet Teismas nustatė:

„Laisvė priimti tam tikrą medicininį gydymą ar jo atsisakyti arba pasirinkti alternatyvų gydymą yra neatsiejama nuo apsisprendimo teisės ir asmeninės autonomijos principų. Kompetentingas suaugęs pacientas turi laisvę apsispręsti, pavyzdžiui, dėl operacijos ar šiaip kokio gydymo ir lygiai taip — dėl kraujo perpylimo“ (136 paragrafas).