Jehova — santarvę kuriantis Dievas

„Taikos Dievas tebūna su jumis visais!“ (ROM 15:33, NW, išnaša).

1, 2. Kokia įtempta situacija aprašoma Pradžios knygos 32-ame ir 33-iame skyriuose ir kuo viskas baigėsi?

ĮSIVAIZDUOKIME: į rytus nuo Jordano, Jaboko slėnyje, netoli Penuelio, turi susitikti broliai dvyniai — Ezavas ir Jokūbas. Juodu jau seniai buvo nesimatę. Prieš dvidešimt metų Ezavas pardavė Jokūbui savo pirmagimystę. Dabar išgirdęs, kad Jokūbas grįžta, Ezavas jo pasitikti išeina su keturiais šimtais vyrų. Jokūbas baiminasi: gal brolis tebelaiko pagiežą ir kėsinasi jį nužudyti? Pirm savęs vieną po kito jis siunčia tarnus su dovanomis — daugiau kaip 550 gyvulių. Kiekvieną bandą vedantys tarnai Ezavui sako, kad tai dovana nuo brolio.

² Ir štai broliai susitinka. Jokūbas drąsiai žengia prie Ezavo ir net septynis kartus nusilenkia. Brolio širdžiai suminkštinti Jokūbas jau padarė tai, kas svarbiausia, — iš anksto pasimeldė Jehovai, paprašė gelbėti iš Ezavo rankos. Ar Jehova maldą išklausė? Taip. „Ezavas atbėgo [brolio] pasitikti, apkabino, puolė jam ant kaklo ir išbučiavo“, — pasakojama Biblijoje (Pr 32:12-21 [32:11-20, Brb]; 33:1-4).

3. Ko mus pamoko Jokūbo ir Ezavo istorija?

³ Jokūbo ir Ezavo istorija pamoko, kad jeigu tarp mūsų ir bendratikio kyla nesutarimas, privalome kiek galėdami stengtis reikalą išspręsti. Antraip krikščionių bendruomenėje neliktų taikos. Jokūbas norėjo  su Ezavu susitaikyti ne todėl, kad būtų broliui prasikaltęs ir dabar turėtų jo atsiprašyti. Pirmagimystę juk paniekino ir už dubenį viralo Jokūbui pardavė pats Ezavas (Pr 25:31-34; Hbr 12:16). Jokūbo pavyzdys vis dėlto padeda suprasti, kad, saugodami ryšį su tikėjimo broliais ir sesėmis, dėl santarvės turime būti pasiruošę padaryti labai daug. Be to, suprantame, kad jeigu šitaip stengiamės ir meldžiame Jehovą pagalbos, jis mūsų pastangas tikrai laimins. Biblijoje yra ir nemažai kitų pavyzdžių, iš kurių mokomės būti taikdariai.

Didžiausias sektinas pavyzdys

4. Kaip Dievas pasirūpino išgelbėti žmoniją iš nuodėmės ir mirties?

⁴ Geriausią taikdario pavyzdį rodo Jehova — „taikos Dievas“ (Rom 15:33, NW, išnaša). Pagalvokime, kiek daug Jehova padarė, kad su juo gyventume taikoje. Iš savo protėvių Adomo ir Ievos paveldėjome nuodėmę, o „atpildas už nuodėmę — mirtis“ (Rom 6:23). Bet Jehova parodė didelę meilę: norėdamas mus išgelbėti, atsiuntė brangųjį Sūnų, kad gimtų tobulu žmogumi, o vėliau paaukotų už mus gyvybę. Sūnus šią užduotį noriai priėmė, leidosi Dievo priešų nužudomas (Jn 10:17, 18). Savo mylimą Sūnų Jehova paskui prikėlė, ir danguje jis stojo Tėvo akivaizdon. Jo auką Dievas pripažino esant tinkamą atgailaujantiems nusidėjėliams išpirkti, išvaduoti iš amžinosios mirties. (Perskaityk Hebrajams 9:14, 24.)

5, 6. Kaip Jėzaus auka padeda nuodėmingiems žmonėms atkurti gerus santykius su Dievu?

⁵ Žmogaus santykius su Dievu nuodėmė sugadino. O kaip šiuo atžvilgiu padeda Jėzaus auka? „Jam tekusi bausmė atnešė mums taiką ir jo žaizdomis esame išgydyti“, — rašoma Izaijo 53:5 (NW). Žmonės, paklūstantys Dievo nuostatams, nebėra laikomi jo priešais. Su Dievu tokie gyvena santarvėje. Šventasis Raštas aiškiai sako: „[Jėzuje] turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą“ (Ef 1:7).

⁶ Kitoje vietoje dar pasakyta: „Dievas panorėjo [Kristuje] apgyvendinti visą pilnatvę.“ Tai reiškia, kad savo sumanymus nutarė įgyvendinti būtent per jį. O ką Jehova yra sumanęs? „Darydamas [Kristaus kančių stulpo] krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa.“ Taikos ryšiais Dievas nori su savimi susieti „visa, kas yra žemėje“, ir „visa, kas yra [...] danguje“. Kas gi šitaip vadinama? (Perskaityk Kolosiečiams 1:19, 20.)

7. Kam taikomi pasakymai „visa, kas yra [...] danguje“, ir „visa, kas yra žemėje“?

⁷ Dėl Jėzaus aukos „taikoje su Dievu“ dabar jau gyvena pateptieji krikščionys, mat jie yra „nuteisinti tikėjimu“ ir gavę Dievo įsūnystę. (Perskaityk Romiečiams 5:1.) Jie puoselėja viltį būti karaliai ir iš dangaus valdyti žemę, tarnauti Dievo kunigais, taigi apie juos ir sakoma: „visa, kas yra [...] danguje“ (Apr 5:10). O „visa, kas yra žemėje“, — tai už savo nuodėmes atgailaujantys žmonės, kurių laukia amžinasis gyvenimas žemėje (Ps 37:29).

8. Kaip Jehovos pavyzdys įkvepia tave elgtis, kai bendruomenėje kyla nesutarimų?

⁸ Apaštalas Paulius, dėkingas Jehovai už išperkamąją auką, Efeze gyvenantiems pateptiesiems krikščionims rašė: „Dievas, apstus gailestingumo, [...] mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi — jūs juk esate išgelbėti malone“ (Ef 2:4, 5). Ar viliamės gyventi danguje ar žemėje, už tą malonę ir gailestingumą Dievui esame labai skolingi. Ir kai pagalvojame, kiek daug Jehova padarė, kad mus, žmones, su juo sietų taikos ryšys, —  koks šiltas jausmas užplūsta širdį! Todėl, jei kyla grėsmė bendruomenės santarvei ir vienybei, ar neturėtume prisiminti, kokį pavyzdį Dievas mums rodo, ir patys būti taikdariai?

Ko pasimokome iš Abraomo ir Izaoko

9, 10. Kaip Abraomas, spręsdamas nesutarimus tarp savo ir Loto piemenų, pasirodė esąs taikdarys?

⁹ Apie patriarchą Abraomą Biblijoje rašoma: „‘Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu’, o jis pramintas ‘Dievo bičiuliu’“ (Jok 2:23). Šio vyro tikėjimas buvo akivaizdus ir iš to, kaip jis stengėsi išlaikyti su visais taikius santykius. Abraomo avių kaimenėms ir galvijų bandoms didėjant, tarp jo ir sūnėno Loto piemenų kilo vaidai (Pr 12:5; 13:7). Matėsi, kad geriausia bus, jeigu Abraomas ir Lotas atsiskirs. Ką Abraomas darys, kad reikalas gražiai išsispręstų? Nors jau garbaus amžiaus ir su Dievu ypač artimas, Abraomas savo padėtimi nesinaudojo — neėmė sūnėnui diktuoti sąlygų. Jis buvo tikras taikdarys.

¹⁰ „Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai, — kalbėjo sūnėnui patriarchas. — Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę.“ Lotas pasuko ten, kur žemė derlingesnė, bet Abraomas dėl to visai nesupyko (Pr 13:8-11). Vėliau, kai užpuolikai paėmė Lotą į nelaisvę, Abraomas nedvejodamas sūnėną gelbėjo (Pr 14:14-16).

11. Kaip Abraomas stengėsi palaikyti taikius santykius su kaimynais filistinais?

¹¹ Prisiminkime ir kaip Abraomas stengėsi palaikyti taikius santykius su filistinais, kurie Kanaano krašte buvo jo kaimynai. Taip jau atsitiko, kad Beer Šeboje jo tarnų iškastą šulinį filistinai užgrobė. Kaip žmogus, įveikęs keturis karalius ir išvadavęs pagrobtą sūnėną, dabar pasielgs? Abraomas nusprendė dėl šulinio nekovoti ir nieko pikta nesakyti. Po kurio laiko pas Abraomą atvyko filistinų karalius sudaryti taikos sutarties. Apie užgrobtą šulinį Abraomas prakalbo tiktai prisaikdintas, kad filistinų karaliaus palikuonims nekenks. Karalius anksčiau nebuvo apie tai nieko girdėjęs, todėl labai nustebo ir šulinį sutiko Abraomui grąžinti. Paskui Abraomas dar ilgą laiką ramiai gyveno krašte kaip ateivis (Pr 21:22-31, 34).

12, 13. a) Kaip Izaokas sekė tėvo pavyzdžiu? b) Kaip Jehova laimino Izaoko pastangas puoselėti taiką?

¹² Izaokas, kaip ir jo tėvas Abraomas, buvo taikus žmogus. Jis irgi darė viską, kad su filistinais gyventų santarvėje. Krašte kilus badui, iš Beer Lahai Roijo apylinkių, Negebo pusdykumių, Izaokas su šeimyna persikėlė šiauriau, į derlingesnes žemes, į Gerarą, priklausantį filistinams. Jehova Izaoką laimino: jam gausiai derėjo javai, didėjo avių kaimenės ir galvijų bandos. Net filistinai ėmė jam pavydėti. Nenorėdami, kad Izaokas, kaip anksčiau jo tėvas, turtėtų ir klestėtų, filistinai užvertė šulinius, kuriuos Abraomo tarnai buvo tenai iškasę. Galiausiai filistinų karalius į Izaoką kreipėsi, kad šis pasitrauktų šalin. Taikusis Izaokas padarė, kaip prašomas (Pr 24:62; 26:1, 12-17).

¹³ Kai savo stovyklą Izaokas perkėlė atokiau, jo tarnai iškasė dar vieną šulinį. Filistinų piemenys ėmė tvirtinti, esą vanduo priklauso jiems. Izaokas, kaip ir jo tėvas Abraomas, dėl šulinio nekovojo. Tarnams liepė iškasti kitą šulinį. Bet filistinai ėmė  savintis ir šitą. Savo didelę stovyklą Izaokas taikos dėlei perkėlė į dar kitą vietą. Čia jo vyrai vėl iškasė šulinį ir Izaokas pavadino jį Rehobotais. Vėliau jis patraukė į Beer Šebą, kur ganyklos buvo vešlesnės. Jehovos malonė jį lydėjo ir tenai. Dievas jam sakė: „Nebijok, nes aš esu su tavimi! Laiminsiu tave ir padauginsiu tavo palikuonis dėl savo tarno Abraomo“ (Pr 26:17-25).

14. Kaip Izaokas parodė, kad jam rūpi santarvė, kai filistinų karalius atėjo tartis dėl taikos?

¹⁴ Izaokas, be abejo, galėjo pasipriešinti ir šulinių, kuriuos jo tarnai iškasė, neužleisti. Juk pats Jehova buvo jo pusėje. Vėliau tai pripažino ir filistinų karalius, kai, lydimas padėjėjų, atėjo į Beer Šebą sudaryti su Izaoku taikos sutarties. „Dabar mes aiškiai matome, kad Viešpats buvo su tavimi“, — sakė karalius. Šiaip ar taip, Izaokas nenorėjo kovoti. Kad išvengtų konflikto, jau ne sykį pasišalino. Taiką palaikyti jam rūpėjo ir šį kartą. Apie pastarąjį epizodą Biblijoje rašoma: „Jis iškėlė [svečiams] vaišes, jie valgė ir gėrė. Rytą jie pakilo anksti ir prisiekė vienas kitam. Tuomet Izaokas su jais atsisveikino, ir jie išsiskyrė taikiai“ (Pr 26:26-31).

Ko pasimokome iš mylimiausio Jokūbo sūnaus

15. Kodėl broliai su Juozapu nebesugyveno?

¹⁵ Izaoko sūnus Jokūbas išaugo ramiu, taikiu žmogumi (Pr 25:27, Brb). Kaip jau kalbėjome straipsnio pradžioje, jis daug darė, kad susitaikytų su broliu Ezavu. Santarvę palaikyti jis, be abejo, mokėsi ir iš tėvo. O kaip Jokūbo sūnūs? Ar irgi sekė tėvo pavyzdžiu? Juozapas — klusnus ir pagarbus — iš visų dvylikos sūnų buvo Jokūbo mylimiausias. Tėvas juo visad pasitikėjo (Pr 37:2, 14). Bet vyresnieji broliai iš pavydo ėmė Juozapo nekęsti, su juo nebesugyveno. Pykčio pagauti, net pardavė Juozapą į vergiją ir apgaule įtikino tėvą, kad mylimą sūnų sudraskė žvėris (Pr 37:4, 28, 31-33).

16, 17. Kaip broliai patyrė, kad Juozapui rūpi santarvė?

¹⁶ Jehova vis dėlto Juozapą globojo ir palaikė. Vėliau jis tapo Egipto valdytoju — antru po faraono. Užėjus dideliam badui, Juozapo broliai atvyko čionai pirkti grūdų, bet jo neatpažino, mat savo apranga ir išvaizda jis, aukšto rango pareigūnas, panėšėjo į tikrą egiptietį (Pr 42:5-7). Kaip lengvai Juozapas būtų galėjęs broliams atsikeršyti už tai, kad su juo pasielgė žiauriai ir kad tėvo atžvilgiu buvo beširdžiai! Bet užuot atsimokėjęs bloguoju, Juozapas norėjo su broliais susitaikyti. Pamatęs, kad broliai nuoširdžiai atgailauja, jis pasisakė, kas esąs, ir juos nuramino: „Nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad čia mane pardavėte. Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirma jūsų išgelbėti gyvastį.“ Toliau pasakojime priduriama: „Jis išbučiavo visus brolius, kiekvieną apkabindamas su ašaromis“ (Pr 45:1, 5, 15).

¹⁷ Jų tėvui Jokūbui mirus, broliai ėmė baimintis, ar dabar Juozapas už visa pikta neatsimokės. Kai savo nuogąstavimus jam išsakė, Juozapas apsiverkė ir tarė: „Būkite be baimės. Aš pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius.“ Šis žmogus „guodė ir ramino juos“ (Brb), nes, kaip ir visuomet, jam rūpėjo santarvė (Pr 50:15-21).

„Mums pamokyti parašyta“

18, 19. a) Ko apie santarvę pasimokei iš šiame straipsnyje apsvarstytų pavyzdžių? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁸ „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų  paguoda turėtume vilties“, — sakė apaštalas Paulius (Rom 15:4). Ko tad, tyrinėdami Šventąjį Raštą, pasimokome iš Jehovos, paties didžiausio pavyzdžio, ir iš Abraomo, Izaoko, Jokūbo, Juozapo?

¹⁹ Pagalvokime, kiek daug Jehova padarė, kad nuodėmingą, paklydusią žmoniją sugrąžintų prie savęs, atkurtų taikius santykius. Ar, tai žinodami, neturėtume ir mes visomis jėgomis palaikyti tarpusavyje taiką? Pasakojimai apie Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir Juozapą liudija, kad geras pavyzdys vaikui šiuo atžvilgiu gali būti tėvai. Ir dar pasimokome, kad Jehova taikdarių pastangas laimina. Ne veltui apaštalas Paulius vadina Jehovą „taikos Dievu“. (Perskaityk Romiečiams 15:33; 16:20.) Kodėl santarvę taip svarbu puoselėti ir kaip tai daryti, kitame straipsnyje aptarsime remdamiesi Pauliaus laiškais.

Kaip atsakytum?

• Ko Jokūbas iš anksto ėmėsi, kad su Ezavu pavyktų susitaikyti?

• Kam esi pasiryžęs žinodamas, kiek daug Jehova padarė, kad žmones sutaikintų su savimi?

• Ko apie santarvę pasimokei iš Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir Juozapo?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Ką Jokūbui, kad susitaikytų su Ezavu, buvo svarbiausia padaryti?