Siekime santarvės

„Siekime to, kas kuria santarvę ir kas padeda vienam kitą ugdyti“ (ROM 14:19, NW).

1, 2. Kodėl tarp Jehovos liudytojų yra santarvė?

TIKRA santarvė dabar retas dalykas. Netgi viena kalba šnekantys, vienos tautos žmonės religiniu, politiniu, socialiniu atžvilgiu esti pasidaliję. O štai Jehovos garbintojus, nors ir atėjusius iš „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“, vienija nuostabus taikos ryšys (Apr 7:9).

² Dermė tarp mūsų viešpatauja ne atsitiktinai. Priešybės mes neturime pirmiausia todėl, kad tikime Jėzų. Jo kraujas uždengia nuodėmes, ir mes „gyvename taikoje su Dievu“ (Rom 5:1; Ef 1:7). Jehova, be to, savo ištikimiems tarnams duoda šventosios dvasios, o dvasios vaisiaus dalis yra taika (Gal 5:22). Ir dar mūsų vienovė remiasi tuo, kad esame „ne pasaulio“ (Jn 15:19). Politiniuose konfliktuose liekame neutralūs, jokios pusės nepalaikome. ‘Perkalę savo kalavijus į arklus’, nedalyvaujame nei pilietiniuose, nei tautų karuose (Iz 2:4).

3. Ką mums reiškia puoselėti santarvę ir ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ Puoselėti santarvę reiškia daugiau nei tik susilaikyti nedarius bendratikiams žalos. Į Jehovos liudytojų bendruomenę žmonės yra suėję iš daugelio tautų ir kultūrų, bet tai netrukdo „vienam kitą mylėti“ (Jn 15:17). Čia vyrauja taika, todėl yra puikiausios sąlygos „daryti gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6:10).  Šis palaimingas, rojų primenantis būvis išties yra brangintinas, saugotinas. Dabar ir pakalbėkime, kaip santarvę bendruomenėje išlaikyti.

Kai suklumpame

4. Kaip turėtume siekti santarvės, jei ką nors užgavome?

⁴ Kristaus mokinys Jokūbas rašė: „Mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus“ (Jok 3:2). Nenuostabu, kad tarp bendratikių randasi nesutarimų, nesusipratimų (Fil 4:2, 3). Tokius reikalus tačiau galima išspręsti tarpusavyje, nedrumsčiant bendruomenės ramybės. Ką turėtume daryti, jei susivokiame kitą asmenį užgavę, gerai paaiškino Jėzus. (Perskaityk Mato 5:23, 24.)

5. Kaip siekti santarvės, jei pasijuntame įžeisti?

⁵ O kaip tada, jei patys pasijuntame truputį įžeisti? Ar lauksime, kol kaltininkas prieis ir atsiprašys? „[Meilė] nelaiko nuoskaudų sąskaitos“, — rašoma 1 Korintiečiams 13:5 (Jr). Patyrę užgaulę, santarvės mes siekiame žmogui atleisdami ir nustumdami viską užmarštin, tai yra ‘nelaikydami nuoskaudų sąskaitos’. (Perskaityk Kolosiečiams 3:13.) Menkus nesutarimus, kurių gyvenime pasitaiko ne vienas ir ne du, geriausia spręsti būtent šitaip. Tada bendruomenėje išsaugome taiką, patys išliekame ramūs. Teisingai viena patarlė sako: „Atleisti įžeidimą — [...] garbė“ (Pat 19:11).

6. Ką daryti, jei nuoskauda per didelė, kad ją pamirštume?

⁶ O ką daryti, jei nuoskauda per didelė, kad ją tiesiog pamirštume? Skųstis visiems, kas klausosi, nebūtų protinga. Tokiomis šnekomis tiktai ardytume bendruomenės santarvę. Kaip tad reikalą išspręsti taikiai? Mato 18:15 (Brb) rašoma: „Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį.“ Nors Mato 18:15-17 aiškinama, kaip elgtis patyrus didelę skriaudą, 15-oje eilutėje užrašytą principą galime taikyti ir kitais atvejais. Su žmogumi, kuris įskaudino, pasikalbėkime prie keturių akių. Būkime taktiški, stenkimės atkurti gerus santykius. *

7. Kodėl nesutarimus spręsti turime nedelsdami?

⁷ Apaštalas Paulius rašė: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui“ (Ef 4:26, 27). „Greitai susitark su savo ieškovu“, — mokė Jėzus (Mt 5:25). Santarvės dėlei, vadinasi, nesutarimus turime spręsti nedelsdami. Ir ką tuo laimėsime? Užgaulėms neleisime virsti atvira, pūliuojančia žaizda. Tegul joks išdidumas, pavydas nei perdėtas materialinių dalykų sureikšminimas mums nesukliudo konflikto spręsti, vos tik jis iškyla (Jok 4:1-6).

Kai ima nebesutarti daugelis

8, 9. a) Dėl kokio dalyko pirmajame amžiuje ėmė nebesutarti Romoje gyvenantys krikščionys? b) Kokių pamokymų Paulius davė Romos krikščionims dėl nuomonių skirtumo?

⁸ Kartais bendruomenėje būna, kad ne tiktai du asmenys, bet jau visas būrys dėl kokio dalyko ima nebesutarti. Šitaip kadaise nutiko Romoje, kur būta ir žydų kilmės, ir kitataučių krikščionių. Jiems apaštalas Paulius parašė dvasios įkvėptą laišką. Vieni tikintieji tenai pradėjo iš aukšto žiūrėti į kitus, kurių sąžinė buvo silpnesnė ar pernelyg reikli. Savo brolius  jie smerkė dėl grynai asmeniškų reikalų. Kokių pamokymų apaštalas bendruomenei davė? (Rom 14:1-6)

⁹ Paulius turėjo ką pasakyti abiem ginčo pusėms. Vieniems, kurie suprato nebesą pavaldūs Mozės įstatymui, jis liepė brolių neniekinti (Rom 14:2, 10). Kiti dar tikėjo, kad nuo maisto, kurį Įstatymas draudžia valgyti, privalu susilaikyti, ir priešinga bendratikių nuostata juos labai trikdė. „Negriauk Dievo darbo dėl maisto! — perspėjo Paulius. — Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę“ (Rom 14:14, 15, 20, 21). Krikščionims, kuriuos sąžinė labiau varžė, Paulius prisakė bendratikių neteisti, nes jeigu anie ir daugiau sau leidžia, tai nereiškia, kad yra Dievui neištikimi (Rom 14:13). Apaštalas ragino kiekvieną „nemanyti apie save geriau negu dera manyti“ (Rom 12:3). Davęs pamokymų ir vieniems, ir antriems, Paulius dar pridūrė: „Taigi siekime to, kas kuria santarvę ir kas padeda vienam kitą ugdyti“ (Rom 14:19, NW).

10. Kaip mums, žiūrint į Romos krikščionių pavyzdį, reikia spręsti tarpusavio nesutarimus?

¹⁰ Neabejojame, kad Romos bendruomenės nariai į Pauliaus pamokymus atsižvelgė ir pasitaisė. Ar neturėtume ir mes tarpusavio nesutarimus spręsti maloningai, su tikru nuolankumu įsiklausydami į Šventojo Rašto žodžius? Dabar, kaip ir anuomet Romoje, kad ‘taikiai sugyventų tarp savęs’, abi ginčo pusės, ko gero, turės savo požiūrį pataisyti (Mk 9:50).

Kai į pagalbą kviečiami vyresnieji

11. Ką vyresnysis turėtų daryti, jeigu į jį bendratikis kreipiasi dėl kokio iškilusio konflikto?

¹¹ Kuris nors krikščionis, tarkim, nori pasikalbėti su vyresniuoju apie konfliktą,  iškilusį tarp jo ir giminaičio ar kito bendratikio. Patarlių 21:13 parašyta: „Kas užsikemša ausis vargšo šauksmui, tas pats šauksis ir nebus išgirstas.“ Vyresnysis tikrai ‘neužsikimš ausų’. Bet dar viena patarlė perspėja: „Kas pirmas kreipiasi į teismą, tas atrodo teisus, kol neateina ir nebūna apklaustas jo priešininkas“ (Pat 18:17). Atsakingas brolis nusiskundimą turės atidžiai išklausyti, tačiau asmeniui, kuris į jį kreipėsi, sąjungininku netaps. Kai žmogus jau viską bus išdėstęs, vyresnysis tikriausiai paklaus, ar šnekėjosi apie tą reikalą su pačiu kaltininku. Taip pat primins, kaip Šventasis Raštas pataria su įžeidėju taikytis.

12. Kokie pavyzdžiai rodo, kad problemą sprendžiant paskubomis, neišklausius antros pusės, lengvai galima apsirikti?

¹² Jeigu kas imtų spręsti problemą paskubomis, neišklausęs antros pusės, lengvai galėtų apsirikti. Apie tai byloja tokie trys Biblijoje aprašyti pavyzdžiai. Potifaras patikėjo žmonos pasakojimu, esą Juozapas mėgino ją išprievartauti, ir visai be reikalo supykęs įmetė jį į kalėjimą (Pr 39:19, 20). Karalius Dovydas patikėjo Cibos žodžiais, neva Mefi Bošetas, jo šeimininkas, susidėjęs su maištininkais. „Visa, kas priklauso Mefi Bošetui, nuo dabar tavo“, — skubotai nusprendė Dovydas (2 Sam 16:4; 19:26-28 [19:25-27, Brb]). Karaliui Artakserksui buvo pranešta, esą žydai atstato Jeruzalės sienas ir jau ruošiasi maištauti prieš Persijos imperijos valdžią. Melagingu pranešimu valdovas patikėjo ir įsakė Jeruzalėje visas statybas nutraukti. Todėl ir prie Dievo šventyklos žydai liovėsi dirbę (Ezr 4:11-13, 23, 24). Dabar krikščionių vyresniesiems geriausia yra sekti Pauliaus patarimu ir, kas kaltas, o kas ne, nespręsti pirma laiko. (Perskaityk 1 Timotiejui 5:21, Jr. *)

13, 14. a) Apie ką reikia pagalvoti, net jei atrodo, kad abi ginčo puses jau perpratom? b) Kas vyresniesiems padeda teisingai išspręsti problemą?

¹³ Net jeigu atrodo, kad abiejų pusių argumentai jau aiškūs, reikia atminti Biblijos žodžius: „Jei kas tariasi ką pažinęs, dar nepažino, kaip turi pažinti“ (1 Kor 8:2, Jr). Ar iki smulkmenų išsiaiškinome, kaip ir kodėl konfliktas kilo? Ar apie tuos du asmenis, kurie nebesutaria, tikrai viską žinome? Kai vyresniųjų prašoma reikalą išspręsti, labai svarbu, kad jie atskirtų, kur yra paskalos, gudrybė ar net melagystė. Jėzus Kristus, Dievo įgaliotas, teisia teisingai. Pranašystėje buvo pasakyta, kad „jis teis ne pagal išorę, spręs ne pagal nuogirdas“ (Iz 11:3, 4). Taigi jis duodasi Jehovos dvasios vadovaujamas. Krikščionių vyresnieji irgi turi leistis Dievo dvasios vedami.

¹⁴ Prieš imdamiesi problemą spręsti, vyresnieji turi melsti Jehovą šventosios dvasios ir, kad matytų, kur link toji dvasia veda, turi gilintis į Dievo Žodį ir į ištikimo ir nuovokaus vergo leidinius (Mt 24:45).

Ar santarvės reikia siekti bet kokia kaina?

15. Kokiu atveju apie bendratikio nuodėmę krikščionis turi pranešti vyresniesiems?

¹⁵ Mes, krikščionys, esame raginami siekti santarvės. Bet Šventajame Rašte dar yra pasakyta: „Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga“ (Jok 3:17). Taikingumas, vadinasi, yra antroje vietoje, o pirmoje — tyrumas, kitaip tariant, aukštų krikščioniškų moralės normų laikymasis, teisingų Dievo nuostatų  paisymas. Jeigu krikščionis sužino, kad kuris nors bendratikis padarė sunkią nuodėmę, privalo tokį paraginti pasisakyti vyresniesiems (1 Kor 6:9, 10; Jok 5:14-16). Jei vis dėlto nepasisako, tada krikščionis, žinantis apie nuodėmę, pats turi vyresniuosius informuoti. Nors ir nesinorėtų santykių su nusidėjusiu asmeniu susigadinti, nebūtų teisinga apie nuodėmę nutylėti, juk taip taptume nusikaltimo bendrininkais (Kun 5:1; perskaityk Patarlių 29:24).

16. Ko pasimokome iš Biblijos pasakojimo apie Jehuvo ir Jehoramo susidūrimą?

¹⁶ Kad Dievo teisumas yra svarbesnis už santarvę, byloja ir toks Biblijoje aprašytas epizodas. Dievas siuntė Jehuvą nuosprendžio įvykdyti karaliaus Ahabo namams. Nedorasis karalius Jehoramas, Ahabo ir Jezabelės sūnus, išvažiavo Jehuvo pasitikti savo vežimu ir, vos pamatęs, teiravosi: „Ar su taika, Jehau?“ Šis be užuolankų atkirto: „Kokia gali būti taika, kol vyksta tavo motinos Jezabelės paleistuvystės ir žyniavimai?“ (2 Kar 9:22, Brb). Tada Jehuvas nedelsdamas įtempė lanką ir paleido strėlę Jehoramui tiesiai į širdį. Jei žmogus sąmoningai nuodėmiauja ir nesigaili, vien dėl santarvės vyresnieji su blogybe nesitaikstys. Kaip ir Jehuvas, jie privalės imtis atitinkamų priemonių. Neatgailaujantis nusidėjėlis iš krikščionių tarpo bus pašalintas, — mat nuo to priklauso, ar visa bendruomenė liks taikoje su Dievu (1 Kor 5:1, 2, 11-13).

17. Kaip kiekvienas krikščionis turėtų prisidėti prie santarvės bendruomenėje?

¹⁷ Tarp bendratikių, jeigu ir kyla koks nesutarimas, tai dažniausiai ne todėl, kad būtų padaryta sunki nuodėmė ir dabar ją reikėtų teisminiam komitetui svarstyti. Kito žmogaus klaidą, vadinasi, yra gražu ir meilinga tiesiog užglaistyti. „Kas atleidžia nuoskaudą, tas puoselėja draugystę, o kas vis primena ginčą, tas atstumia draugą“, — sako Dievo Žodis (Pat 17:9). Vadovaujantis šiuo pamokymu, bus lengviau bendruomenėje išlaikyti santarvę, lengviau išsaugoti gerus santykius su Jehova (Mt 6:14, 15).

Ką laimime puoselėdami santarvę

18, 19. Ką gera laimime siekdami santarvės?

¹⁸ Siekdami „to, kas kuria santarvę“, mes laimime labai daug: palaikome artimus ryšius su Jehova, stipriname bendruomenės vienybę, tad iš tikrųjų galime jaustis kaip rojuje. O išmokę gyventi taikoje su bendratikiais, žinome ir kaip tiesti santarvės tiltus kitur, kur skleidžiame „taikos Evangeliją“ (Ef 6:15). Mes esame pasirengę ‘būti su visais švelnūs, gebame nukęsti bloga’ (2 Tim 2:24, NW).

¹⁹ Taip pat prisiminkime, kad „bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Apd 24:15). Vadinasi, Jehova čia, žemėje, grąžins gyvybę milijonams žmonių iš įvairių kultūrų, įvairių laikotarpių — net nuo „pasaulio užgimimo“, — ir kiekvienas bus savito charakterio, vis kitokia asmenybė (Lk 11:50, 51, NW). Kokią nepaprastą gausime užduotį — mokyti prikeltuosius taikos! Ir kaip džiaugsimės, kad patys jau anksčiau išmokome puoselėti santarvę!

[Išnašos]

Ką sužinojai?

• Kaip turėtume siekti santarvės, jei ką nors užgavome?

• Kaip siekti santarvės, jei pasijuntame įžeisti?

• Kodėl nebūtų gerai palaikyti kurią nors vieną ginčo pusę?

• Kodėl santarvės siekti bet kokia kaina nebūtų teisinga?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Jehova myli tuos, kurie kitiems noriai atleidžia