Ar kebliose situacijose elgiesi kaip Finehasas?

TARNAUTI bendruomenėje vyresniuoju — atsakinga ir labai brangintina užduotis. Dievo Žodis tačiau byloja, kad einantiems šią tarnystę tenka nemenkų iššūkių. Tarkim, bendratikis padaro didelę nuodėmę ir vyresniesiems prireikia imtis teisėjo pareigų, ‘teisti Viešpaties vardu’ (2 Met 19:6). Arba būna, kad brolis gauna užduotį, kuriai, paties manymu, nėra pasirengęs. Tada galbūt jaučiasi kaip Mozė, romiausias žmogus, įpareigotas kreiptis su svarbiu reikalu į Egipto valdovą. „Kas aš toks, kad galėčiau eiti pas faraoną?“ (Iš 3:11)

Vyresnieji, kaip žinia, yra paskiriami vadovaujant šventajai dvasiai. Tos pačios dvasios įkvėpimu buvo parašytas ir Šventasis Raštas, o jame iš istorijos pateikta pavyzdžių, kaip sudėtingose situacijose elgėsi įgaliotieji Dievo tautos atstovai, kokių rado išeičių. Finehasas buvo Eleazaro sūnus, Aarono vaikaitis. Jis, vadinasi, ateityje galėjo perimti vyriausiojo kunigo tarnystę. Trys jo gyvenimo epizodai rodo, kad kebliose situacijose vyresniesiems reikia pasitelkti visą drąsą, įžvalgą, reikia pasikliauti Jehova.

Jis nedelsė

Kai izraelitai, prieš įžengdami į Pažadėtąją žemę, lūkuriavo Moabo lygumose, Finehasas tebebuvo gana jauno amžiaus. Biblijoje rašoma: „Tauta pradėjo paleistuvauti su Moabo dukterimis. [...] Ten jie valgė ir lenkėsi prieš jų dievus“ (Sk 25:1, 2, Brb). Jehova nuodėmiautojams siuntė marą. Įsivaizduokime, kaip Finehasas susirūpino išgirdęs, kad tautiečiai nedorai elgiasi ir kad stovykloje dėl to siaučia mirtis.

O kaip reikalai klostėsi toliau? „Kaip tik tuo metu vienas izraelitas atėjo ir atsivedė į savo šeimą midjanietę moterį, matant Mozei ir visai izraelitų bendrijai, beverkiančiai prie įėjimo į Susitikimo Palapinę“ (Sk 25:6). Ką darys kunigas Finehasas? Tas izraelitas, už jį kur kas vyresnis, buvo Simeono giminei priklausančių protėvių namų galva, taigi autoritetas, įpareigotas rodyti gerą dievatarnystės pavyzdį (Sk 25:14).

Finehasas vis dėlto labiau bijojo ne žmonių, o Jehovos. Pamatęs tuodu, jis skubiai pasiėmė į ranką ietį, nusekė izraelitą į palapinę ir perdūrė abu. Kaip šitą drąsų, ryžtingą Finehaso poelgį įvertino Jehova? Marą, siaučiantį stovykloje, Dievas tuojau sustabdė ir Finehasui atsilygino sudarydamas sandorą, kad kunigystė jam ir jo palikuonims priklausys amžiais (Sk 25:7-13).

Aišku, dabar krikščionių vyresnieji nesigriebia reikalus spręsti jėga. Tačiau, kaip ir Finehasas, jie turi būti pasiruošę veikti drąsiai, ryžtingai. Štai vienas brolis, Hiljermė, vyresniuoju buvo paskirtas vos prieš kelis mėnesius, ir dabar jį paprašė tarnauti teisminiame komitete. Nuodėmę padarė kitas vyresnysis, kuris anksčiau Hiljermei,  kada šis buvo jaunesnis, daug padėjo. „Jaučiausi labai nepatogiai, — prisimena Hiljermė. — Naktį negalėjau užmigti. Galvoje sukosi mintis: kad tik emocijos nepaimtų viršaus ir nesukliudytų viską spręsti Jehovos požiūriu. Meldžiausi kelias dienas, ieškojau patarimų mūsų leidiniuose.“ Šitaip jis įgavo drąsos nagrinėti tą nelengvą reikalą ir suteikti klystančiam broliui dvasinę pagalbą (1 Tim 4:11, 12).

Jei, iškilus būtinybei, elgiasi drąsiai ir ryžtingai, vyresnieji bendruomenei rodo tikėjimo, atsidavimo pavyzdį. Drąsos, aišku, reikia visiems krikščionims: jeigu išgirstame apie sunkią nuodėmę, neturime nutylėti. Ir jei kuris mūsų draugas ar giminaitis yra nuo bendruomenės atskirtas, reikia nemažai tvirtybės, kad paisytume Dievo priesako ir su tokiu nebendrautume (1 Kor 5:11-13).

Nuovokumas padeda išvengti nelaimės

Finehaso drąsos tikrai nepavadinsi jaunatvišku karščiavimusi. Štai kitąsyk, kai jo ausis vėl pasiekė nerimastingos žinios, jis parodė didelį nuovokumą — veikė atsargiai, apgalvotai. Rubeno, Gado ir pusė Manaso giminės Jordano srityje pasistatė aukurą. Kiti izraelitai pamanė, kad aukuras yra skirtas atskalūniškam garbinimui, ir jau ruošėsi dėl to kilti į kovą (Joz 22:11, 12).

Kaip elgėsi Finehasas? Lydimas Izraelio vadų, jis nuėjo ir su aukuro statytojais pasišnekėjo gražiuoju. Giminės, kaltinamos atsimetimu nuo Dievo, visus įtarinėjimus išsklaidė ir paaiškino, kad iš tikrųjų tai tėra paminklas, liudijantis apie jų „teisę tarnauti Viešpačiui“. Šitaip buvo išvengta skaudžios nelaimės (Joz 22:13-34).

Jeigu išgirstume, kad kuris bendratikis yra kaltinamas nekrikščioniškais poelgiais arba kad apie jį sklinda negeros kalbos, protingiausia būtų sekti Finehaso pavyzdžiu. Nuovokumas neleis mums greitai įsiplieksti, neleis tų negražių kalbų ir imti patiems skleisti (Pat 19:11).

Kokiais dar atvejais vyresniesiems, kaip ir Finehasui, nuovokumas padės? „Kai skelbėjas ima guostis, kad su kitu nesutaria, aš tuojau meldžiu Jehovą pagalbos. Noriu iš Šventojo Rašto parodyti jam atitinkamas gaires ir nebūti šališkas, — pasakoja Chaimė, vyresniuoju tarnaujantis jau daugiau kaip dešimt metų. — Kartą į mane kreipėsi sesuo ir pasiskundė, kad su ja negražiai pasielgė vienas atsakingas brolis iš kitos bendruomenės. Kadangi tas brolis yra mano draugas, man būtų buvę nesunku apie tai su juo sušnekti. Bet užuot ėmęsis tarpininkauti, aptariau su seserimi kelis Biblijos principus. Ji sutiko pirmiausia pati mėginti su broliu pasikalbėti (Mt 5:23, 24). Iškart susitaikyti jiems nepavyko. Tada aš seserį paskatinau atsižvelgti  į dar kitus Biblijos principus. Ji nusprendė vėl išdėstyti savo reikalą Jehovai maldoje ir paskui stengtis nustumti viską į užmarštį.“

Kuo viskas baigėsi? „Po kelių mėnesių sesuo, priėjusi prie manęs, pasidžiaugė, kad tas brolis susiprato ir už savo negražias kalbas atsiprašė, — tęsia Chaimė. — Seserį jis pakvietė kartu eiti į tarnybą, pasakė jai daug malonių žodžių ir taip viskas išsisprendė. Ar aš, vargiai galįs šiuo atveju likti bešališkas, būčiau padaręs ką geresnio, jei būčiau kišęs savo trigrašį?“ Biblija moko: „Neik skubotai į teismą“ (Pat 25:8, Brb). Bendratikius, kurie tarpusavyje turi kokių nuoskaudų, nuovokūs vyresnieji taikytis ir santarvę puoselėti skatina taip, kaip pataria Šventasis Raštas.

Jis teiravosi Jehovos

Finehasui teko garbė tarnauti Dievo išrinktosios tautos kunigu. Kaip minėjome, nuo jaunystės jis pasižymėjo drąsa, nuovokumu. Bet kebliose situacijose jį gelbėjo dar ir pasitikėjimas Jehova.

Kai Gibėjos, Benjamino giminės miesto, vyrai negailestingai išprievartavo ir paliko negyvą vieno levito sugulovę, kitos giminės pakilo su benjaminais kariauti (Ts 20:1-11). Žmonės, prieš eidami į mūšį, meldė Jehovą pagalbos, tačiau du sykius iš eilės pralaimėjo ir nemažai Izraelio kovotojų krito (Ts 20:14-25). Gal atrodė, kad Dievas jų maldų neišklauso? Ar Jehova tikrai norėjo, kad nedorai pasielgusiems tautiečiams jie duotų tokį rimtą atkirtį?

Akys vėl nukrypsta į Finehasą, dabar jau vyriausiąjį Izraelio kunigą. Jehova jis visiškai pasitiki, todėl maldoje teiraujasi: „Ar turime rikiuotis dar kartą mūšiui su savo brolio Benjamino vyrais, ar turime liautis?“ Šįsyk Jehova atiduoda benjaminus jiems į rankas, ir Gibėjos miestą izraelitai paverčia pelenais (Ts 20:27-48).

Ko iš šio pasakojimo pasimokome? Nors vyresnieji deda daug pastangų ir nuoširdžiai meldžia Dievą pagalbos, kai kurių problemų bendruomenėje galbūt ilgokai nepavyksta išspręsti. Tokiu atveju vyresniesiems vertėtų prisiminti Jėzaus žodžius: „Prašykite [melskite], ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11:9). Jeigu atsakymas greitai ir neateina, vyresnieji gali būti ramūs: Jehova į maldą atsilieps pačiu tinkamiausiu laiku.

Vienai bendruomenei Airijoje, pavyzdžiui, labai reikėjo Karalystės salės, bet miesto architektas nebuvo palankiai nusiteikęs. Visus siūlomus variantus jis atmetė ir tame sklype, kuriame broliai norėjo, salės statyti neleido. Atrodė, kad nieko nepavyks, nebent mūsų brėžinius pasirašytų vyriausiasis grafystės architektas. Gal, kaip ir Finehaso atveju, čia padėtų malda?

„Daug ir karštai meldęsi, nuvykome į centrinį urbanistikos skyrių, — pasakoja vienas bendruomenės vyresnysis. — Man pasakė, kad su vyriausiuoju architektu susitikti galėsime, ko gero, tiktai po kelių savaičių. Vis dėlto jis skyrė mums penkias minutes. Peržiūrėjęs pataisytus brėžinius, iškart davė leidimą, o paskui ir miesto architektas jau paslaugiai su mumis bendradarbiavo. Šitas įvykis padėjo įsisąmoninti, kokią galią turi malda.“ Vyresnieji tegul visad kliaujasi Jehova, ir nuoširdžios jų maldos neliks be atsako.

Anuomet ant Finehaso pečių gulė nemenka atsakomybės našta, bet, nestigdamas drąsos, nuovokumo ir pasitikėdamas Dievu, išeitį jis rasdavo net kebliose situacijose. Už stropų rūpinimąsi bendruomene Jehova jį apsupo savo malone. Praėjus kokiam tūkstančiui metų, Ezra, šventosios dvasios įkvėptas, rašė: „Eleazaro sūnus [Finehasas] anksčiau buvo jų viršininkas; Viešpats buvo su juo“ (1 Met 9:20, Brb). Ir šiandieną Jehova tebūna su visais, kurie Dievo tautoje eina atsakingas pareigas, — tebūna su visais krikščionimis, kurie jam ištikimai tarnauja!