Mano paveldas — Jehova

„Aš būsiu tavo dalis ir paveldas Izraelyje“ (SK 18:20).

1, 2. a) Kaip buvo su levitais, kai kitos Izraelio giminės gavo žemės paveldą? b) Kuo Jehova levitus patikino?

KAI didumą Pažadėtosios žemės izraelitai jau buvo užkariavę, Jozuė, vyriausiojo kunigo Eleazaro ir giminių vadų padedamas, ėmė burtų keliu skirstyti, kuriai giminei kokia krašto dalis atiteks (Sk 34:13-29). Nors visos kitos giminės savo žemės paveldą gavo, levitams jo neteko (Joz 14:1-5). Kodėl Pažadėtojoje žemėje savos teritorijos, arba dalies, Levio palikuonys neturėjo? Gal juos tiesiog pamiršo?

² Kaip iš tikrųjų buvo, paaiškėja iš Jehovos žodžių. Pabrėždamas, kad levitų neapleis, jis Aaronui kadaise sakė: „Aš būsiu tavo dalis ir paveldas Izraelyje“ (Sk 18:20). Koks svarus patikinimas — „aš būsiu tavo dalis“! Kaip jaustumeisi, jeigu Jehova šitokį pažadą duotų tau? Gal pirmiausia į galvą ateitų mintis, kad nesi vertas. Arba gal imtum svarstyti, ar mes, krikščionys, šiandieną tikrai galime laikyti Jehovą savo paveldu. Svarbu tai žinoti, — juk nuo to priklauso ir tavo, ir artimųjų ateitis. Dabar aptarkime, ką Jehovos žodžiai, kuriuos čia pacitavome, reiškia. Pažiūrėkime, kokia prasme Jehova yra krikščionių paveldas. Ir ne tik krikščionių apskritai. Ar puoselėtum viltį gyventi danguje ar žemės rojuje, — Dievas gali būti tavo paties paveldas!

Kaip Jehova levitais rūpinosi

3. Kaip levitai gavo iš Dievo savo tarnystę?

³ Kol Jehova nebuvo davęs izraelitams Įstatymo, kunigo pareigas paprastai eidavo šeimos galva. Paskui Dievo Įstatymas numatė, kad kunigystė turi atitekti tam tikrai žmonių grupei iš Levio giminės, ir jiems dar skyrė pagalbininkų, irgi iš levitų tarpo. Kaip nauja tvarka buvo įvesta? Siuntęs pražūtį Egipto pirmagimiams, Dievas sau šventus padarė visus Izraelio pirmagimius — išskyrė iš tautos kaip savo nuosavybę. O tada paskelbė apie tokius mainus: „Iš izraelitų vietoj motinų įsčias atvėrusių pirmagimių aš paimu levitus.“ Atlikus surašymą pasimatė, kad Izraelio pirmagimių sūnų skaičius viršija levitų skaičių, todėl skirtumą buvo nurodyta padengti sumokant išpirkimo kainą (Sk 3:11-13, 41, 46, 47). Dabar levitai jau galėjo eiti tarnybą.

4, 5. a) Ką levitams reiškė savo dalimi turėti Dievą? b) Kaip Dievas levitais rūpinosi?

⁴ Ką levitams reiškė gauti nuo Jehovos išskirtinę užduotį? Dievas pasakė būsiąs jų dalis, taigi jiems patikėjo ne žemės paveldą, o garbingą, iš tiesų neįkainojamą tarnybą. Jų veldinys buvo „Viešpaties  kunigystė“ (Joz 18:7). Žodžių, užrašytų Skaičių 18:20, kontekstas rodo, kad materialiniu atžvilgiu levitai neliko nuskriausti. (Perskaityk Skaičių 18:19, 21, 24.) Jie turėjo gauti „visas dešimtines Izraelyje kaip dalį už tarnybą, kurią jie atlieka“. Levio giminei atiteko 10 procentų Izraelyje nuimamo derliaus ir gyvulių prieauglio. O dešimtą dalį dovanojamų gėrybių — tai, „kas geriausia“, — levitai savo ruožtu turėjo aukoti kunigams išlaikyti * (Sk 18:25-29). Kunigams taip pat atitekdavo „visos šventosios atnašos“, kurias izraelitai sunešdavo Dievui į šventovę. Kunigai todėl galėjo neabejoti, kad Jehova jais pasirūpins.

⁵ Regis, Mozės įstatymas reikalavo atidėti dar ir antrą dešimtinę. Ją kiekviena izraelitų šeima panaudodavo savo džiaugsmui per metines šventes, iš tos dešimtinės tada ir prasimaitindavo (Įst 14:22-27). Bet antroji dešimtinė turėjo ir kitą paskirtį. Kas septinti metai izraelitams būdavo šabo metai. O trečių ir šeštų metų pabaigoje tą dešimtinę žmonės kaskart sunešdavo nepasiturintiems tautiečiams ir levitams paremti. Kodėl levitams? Todėl kad jie neturėjo „nei dalies, nei paveldo“ Izraelyje (Įst 14:28, 29).

6. Kur levitai gyveno, nors Izraelio krašte ir neturėjo paveldo kaip kitos giminės?

⁶ Galbūt kyla mintis: o kur levitai gyveno, jei paveldo krašte negavo? Jais pasirūpino Dievas — davė šešis prieglaudos miestus ir dar 42 kitus su aplinkinėmis ganyklomis (Sk 35:6-8). Taigi levitai turėjo kur gyventi net ir tada, kai šventovėje netarnavo. Žmones, paskyrusius gyvenimą tarnybai, Jehova visokeriopai aprūpindavo. O kaip levitai galėjo parodyti, kad Jehovą laiko savo paveldu? Sudėdami į jį visas viltis, tikėdami, kad šventyklos tarnautojus globoti Dievui nėra sunku ir kad jis tai noriai daro.

7. Kokios levitams reikėjo laikytis nuostatos, kad Jehova būtų jų paveldas?

⁷ Už dešimtinės nemokėjimą Įstatymas nenumatė jokių baudų. Kai izraelitai į šią priedermę imdavo žiūrėti aplaidžiai, kunigai ir levitai nukentėdavo. Šitaip atsitiko, pavyzdžiui, Nehemijo dienomis. Levitams, negaunantiems paramos, teko dirbti savo laukus, ir tarnybą jie apleido. (Perskaityk Nehemijo 13:10.) Aišku, Levio giminės išlaikymas priklausė nuo visos tautos dvasingumo. Galiausiai, ir patiems kunigams bei levitams reikėjo pasitikėti Jehova, neabejoti, kad būtiniausiais dalykais Dievas savus tarnus aprūpins.

Asmenys, kurių paveldas buvo Jehova

8. Dėl ko buvo sutrikęs levitas Asafas?

⁸ Jehovą savo paveldu laikė, apskritai paėmus, visa Levio giminė. Tačiau pasakymą „Viešpats yra mano dalia“ galėjai išgirsti ir iš atskirų levitų — Dievui atsidavusių, juo pasikliaujančių žmonių (Rd 3:24). Vienas tokių levitų buvo giesmininkas, sudėjęs kelias Biblijos psalmes. Vadinsime jį Asafu, nors tiksliai nežinome, ar jis buvo pats Asafas ar koks Asafo palikuonis. * Štai 73-ioje psalmėje skaitome, kad Asafas (arba  jo palikuonis) vienu tarpu tiek susipainiojo, kad net ėmė pavydėti nedoriems žmonėms, kuriems gyvenime sekasi ir, regis, nieko netrūksta. Jis kalbėjo: „Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrą ir ploviausi rankas, parodydamas, kad esu nekaltas?“ Matyt, jis pamiršo, kokią garbingą tarnybą atlieka, nebelaikė Jehovos savo paveldu. Psalmininkas tol nesusivokė, kol ‘neįėjo į Dievo šventovę’ (Ps 73:2, 3, 12, 13, 17).

9, 10. Kodėl Asafas galėjo Dievą vadinti savo „dalimi per amžius“?

⁹ O šventykloje Asafas viską permąstė Dievo požiūriu. Gal panašiai kada buvo ir tau. Galimas dalykas, primiršai, kokią brangintiną tarnystę esi gavęs, ir pernelyg susitelkei į materialinius dalykus — ėmei rūpintis, kad ir šito, ir ano tau trūksta. Bet paskui, gilindamasis į Dievo Žodį ir lankydamas krikščionių sueigas, pažvelgei į savo situaciją Jehovos akimis. Asafas štai suvokė, kokia baigtis laukia nedorų žmonių. Apmąstęs savo gyvenimą levitas suprato, kad už dešinės jį paims ir teisinga kryptimi ves Jehova. Asafas galėjo Jehovai pasakyti: „Kadangi turiu tave, ko dar trokščiau žemėje?“ (Ps 73:23, 25). Paskui jis ir pavadino Dievą savo dalimi. (Perskaityk Psalmyno 73:26.) Anot psalmininko, nors jo „kūnas trapus ir širdis silpsta“, Dievas yra jo „dalis per amžius“. Taigi Asafas neabejojo, kad Jehova prisimins jį kaip draugą. Ištikima tarnystė neliks užmiršta (Mok 7:1). Kaip nuo tokių minčių jis turėjo atsigauti! Toliau Asafas giedojo: „O man gera būti arti Dievo; prisiglaudžiau pas Viešpatį Dievą“ (Ps 73:28).

¹⁰ Sakydamas, kad Dievas yra jo dalis, Asafas turėjo omenyje ne tiek materialinį išlaikymą, tenkantį visiems levitams, kiek pačią Jehovos tarnybą ir savo draugystę su Aukščiausiuoju (Jok 2:21-23). Norėdamas tą ryšį išsaugoti, psalmininkas turėjo stiprinti savo tikėjimą, visad pasikliauti Jehova. Kas laikosi Dievo nustatytų normų, ateityje tikrai dėl to nesigailės, ir Asafui reikėjo tai įsisąmoninti. Šitaip pasitikėti Jehova turėtume ir kiekvienas iš mūsų.

11. Ko nesuprato Jeremijas ir kaip galiausiai viskas išsisprendė?

¹¹ Kitas levitas, pripažinęs ‘Viešpatį savo dalia’, arba paveldu, buvo Jeremijas. Pažiūrėkime, kokią prasmę į šiuos žodžius jis įdėjo. Gyveno Jeremijas levitų mieste Anatote netoli Jeruzalės (Jer 1:1). Vienu tarpu jam pasidarė visai nebeaišku, kodėl nedorėliai klesti, o teisieji kenčia (Jer 12:1). Matydamas, kas dedasi Jeruzalėje ir Jude, jis Jehovai dėl to nusiskundė. Jeremijas vis dėlto suprato, kad Jehova yra teisus. Ir visi neaiškumai galiausiai išsisklaidė, kai Jehova jį patį įkvėpė pranašauti, jog kraštas bus nusiaubtas, ir kai pranašystė išsipildė. Tie žmonės, kurie Jehovos nurodymams, paskelbtiems per pranašą, pakluso, ‘išgelbėjo bent savo gyvybę’, o nedorėliai, ligi tol  klestėję, perspėjimo nepaisė ir pražuvo (Jer 21:9).

12, 13. a) Kokiomis aplinkybėmis Jeremijas pasakė žodžius „Viešpats yra mano dalia“ ir kaip jis buvo nusiteikęs? b) Kodėl visos Izraelio giminės turėjo sudėti viltis į Dievą?

¹² Dairydamasis po savo gimtąjį kraštą, nuniokotą ir ištuštėjusį, Jeremijas jautėsi tarytum nugrimzdęs į tamsybes ir prilygino save „tiems, kurie seniai numirė“ (Rd 1:1, 16; 3:6). Maištingą tautą pranašas anksčiau ragino sugrįžti pas dangiškąjį Tėvą, bet žmonių nedorumas pasiekė tokią ribą, kad Dievas turėjo atiduoti Jeruzalę ir Judą į priešų rankas. Nors taip atsitiko ne dėl jo kaltės, Jeremijas didžiai sielvartavo. Šituo sunkiu metu pranašas ėmė galvoti apie ištikimąją Dievo meilę ir gailestingumą. „Kas rytą jie nauji, — taikliai jis pasakė ir čia pat pridūrė: — Viešpats yra mano dalia.“ Jeremijas tebeturėjo kai ką labai vertinga — Jehovos pranašo tarnystę. (Perskaityk Raudų 3:22-24.)

¹³ Ištisus septyniasdešimt metų izraelitai gyvens toli nuo tėvynės. Jų kraštas plytės tuščias ir apleistas (Jer 25:11). Bet pranašo žodžiai „Viešpats yra mano dalia“ rodė, kad Jehova jis pasitiki ir todėl sudeda į jį viltis — kantriai laukia, kada gailestingasis Dievas ims veikti. Savo žemės paveldą prarado ir tokią pat nuostatą kaip Jeremijas ugdytis turėjo visos Izraelio giminės. Vienintelė jų viltis buvo Jehova. Paskui, po septyniasdešimt metų, Dievo tauta į tėvynę grįžo ir tenai vėl galėjo jam tarnauti (2 Met 36:20-23).

Jehovą savo paveldu laikė ir kiti

14, 15. Kas dar, be levitų, laikė Jehovą savo dalimi ir kodėl?

¹⁴ Ir Asafas, ir Jeremijas priklausė prie Levio giminės. Tačiau ar savo dalimi, savo paveldu, Dievą galėjo laikyti tik levitai? Aišku, kad ne. Pavyzdžiui, jaunasis Dovydas, būsimas Izraelio karalius, Dievui sakė: „Tu [esi] visa, ką turiu gyvųjų šalyje.“ (Perskaityk Psalmyno 142:2, 6 [142:1, 5, Brb].) Šią psalmę Dovydas sudėjo ne rūmuose ir netgi ne žmonių gyvenamame būste. Tą valandėlę jis nuo priešų slėpėsi oloje. Prieglobsčio Dovydas oloje ieškojo bent du sykius: vieną netoli Adulamo, kitą — En Gedžio dykumoje. Ir 142-ąją psalmę jis tikriausiai parašė kurioje nors iš tų vietų.

¹⁵ Taigi Dovydą tuomet persekiojo ir kėsinosi nužudyti karalius Saulius. Dovydas pabėgo ir pasislėpė sunkiai prieinamoje oloje (1 Sam 22:1, 4). Šioje atkampioje vietovėje Dovydui galėjo atrodyti, kad šalia nėra jokio draugo, kuris jį palaikytų (Ps 142:5 [142:4, Brb]). Tada Dovydas ir šaukėsi Dievo.

16, 17. a) Dėl ko Dovydas galėjo jaustis prislėgtas ir bejėgis? b) Į ką Dovydas kreipėsi pagalbos?

¹⁶ Kai rašė 142-ąją psalmę, Dovydas galbūt jau žinojo, kas nutiko su vyriausiuoju kunigu Ahimelechu. Nenumanydamas, kad Dovydas bėga nuo Sauliaus, Ahimelechas buvo suteikęs jam pagalbą. Tada pavydusis karalius Saulius, degdamas pykčiu, įsakė Ahimelechą nužudyti. Negana to, įsakė išžudyti visus kunigus, priklausančius jo tėvo namams (1 Sam 22:11, 18, 19). Dėl jų mirties dabar Dovydas jautėsi kaltas. Kunigas  jam padėjo ir štai kokią prisišaukė nelaimę. O kaip tu būtumei jautęsis Dovydo vietoje? Dar reikia pridurti, kad ant kulnų Dovydui lipo Saulius, ir bėglys negalėjo ramiai atsikvėpti.

¹⁷ Netrukus mirė pranašas Samuelis, kuris Dovydą buvo patepęs karaliumi (1 Sam 25:1). Tai galėjo prislėgti Dovydą dar labiau. Vis dėlto jis žinojo, į ką kreiptis pagalbos. Į Jehovą. Dovydas nėjo tokios tarnybos kaip levitai, tačiau buvo paskirtas karaliumi ir galiausiai turėjo imtis svarbios užduoties — valdyti Dievo tautą (1 Sam 16:1, 13). Todėl jis išliejo savo širdį Jehovai ir kiekviename žingsnyje ieškojo Dievo vadovavimo. Tegul Jehova būna ir tavo dalis. Glauskis prie jo ir tarnyboje daryk visa, ką jėgos ir aplinkybės leidžia.

18. Kaip Jehovą savo paveldu laikė tie žmonės, apie kuriuos kalbėjome šiame straipsnyje?

¹⁸ Žmonėms, apie kuriuos šiame straipsnyje kalbėjome, Jehova buvo paveldas, jų dalis, ta prasme, kad jie atliko Dievo tarnyboje tam tikrą užduotį. Jie tikėjo, kad jų reikmėmis Dievas pasirūpins. Savo dalimi Jehovą laikė ir levitai, ir asmenys iš kitų Izraelio giminių, kaip antai Dovydas. O kas būtų patartina daryti, kad Jehova būtų ir tavo paveldas? Apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Kaip atsakytum?

• Kokia prasme Jehova buvo levitų paveldas?

• Kaip Asafas, Jeremijas ir Dovydas parodė, kad jų paveldas yra Jehova?

• Kokią nuostatą tau pačiam reikia ugdytis, kad Dievas būtų tavo paveldas?

[Studijų klausimai]

[Anotacija 8 puslapyje]

Levitai nuo Dievo gavo ne žemės paveldą, o garbingą tarnystę, todėl jų dalis buvo pats Jehova

[Iliustracija 7 puslapyje]

Kokia prasme Jehova buvo kunigų ir levitų paveldas, jų dalis?

[Iliustracija 9 puslapyje]

Kas padėjo Asafui įsisąmoninti, kad jo dalis ir paveldas yra Jehova?