Stiprybės visą gyvenimą semiuosi iš Biblijos

Papasakojo Marso Lerua

UŽSIDARĘS savo kambaryje, slapčiomis ėmiau skaityti: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę...“ Nuo ko slėpiausi? Nuo tėvo. Rankose juk turėjau Bibliją ir žinojau, kad jis, prisiekęs ateistas, manęs už tai nepagirs.

Ligi tol Biblijos nebuvau dar skaitęs, ir sulig pačiais pirmais Pradžios knygos žodžiais man akys atsivėrė. Gamtos dėsniais visada žavėjausi, o dabar supratau, iš kur toji tvarka, darna. Aštuntą vakaro prie knygos prisėdęs, negalėjau atsiplėšti iki keturių ryto. Štai taip viskas prasidėjo. Nuo to karto Dievo Žodis mane lydi visą gyvenimą. Taigi leiskite papasakoti truputį apie save ir kaip iš Biblijos semiuosi stiprybės.

„Turėsi skaityt kiekvieną mielą dieną!“

Gimiau aš 1926 metais šiaurės Prancūzijoje, angliakasių kaime Vermelyje. Antrojo pasaulinio karo metais anglys buvo valstybinės svarbos produktas, todėl mane, kaip ir visus angliakasius, nuo karinės tarnybos atleido. Norėdamas palengvinti savo dalią, ėmiau studijuoti radioelektroniką. Tada ir pamačiau, kokie harmoningi yra gamtos dėsniai. Pirmą kartą Bibliją į rankas paėmiau, kai man buvo dvidešimt vieneri. Ją man įdavė vienas bendramokslis, tardamas: „Tai knyga, kurią verta perskaityti.“ Aš ir perskaičiau, o skaitydamas įsitikinau, kad Biblija yra Dievo Žodis, Dievo apreiškimas žmonijai.

Maniau, kad kitiems Bibliją skaityti irgi labai patiks, todėl nupirkau aštuonis egzempliorius. Deja, iš manęs tik pasišaipė. Prietaringi giminaičiai gąsdino: „Pradėjęs šitą knygą skaityti, turėsi skaityt kiekvieną mielą dieną!“ Jie buvo teisūs — Biblijos skaitymas tapo mano viso gyvenimo įpročiu. Bet niekada dėl to nesigailėjau.

Kaimynai žinodami, kaip mane Biblija domina, atidavė leidinius, kuriuos buvo gavę iš Jehovos liudytojų. Brošiūrėlėse, tokiose kaip „Vienas pasaulis, viena valdžia“ * (nuotraukoje — egzempliorius prancūzų kalba), perskaičiau, kad vienintelė žmonijos viltis yra Dievo Karalystė, ir degte užsidegiau noru pasakoti apie tą viltį visiems (Mt 6:10).

Vienas pirmųjų, paėmusių iš manęs Bibliją, buvo Noelis, mano vaikystės draugas. Jis, praktikuojantis katalikas, suvedė mane su tokiu vyruku, studijuojančiu kunigų seminarijoje. Baugu man buvo, bet prisiminiau žodžius iš Psalmyno 115:4-8 ir Mato 23:9, 10 —  žinojau, kad Dievo garbintojai neturi lenktis paveikslams ir statuloms ir kad į dvasininkus nedera kreiptis religiniais titulais. Tai man suteikė drąsos pakovoti už savo naująjį tikėjimą. Ir gerai, kad ryžausi: Noelis priėmė tiesą ir iki šios dienos tebėra ištikimas liudytojas.

Apsilankiau ir pas savo seserį. Jos vyras turėjo magijos knygų ir jį visaip vargino demonai. Iš pradžių jaučiausi bejėgis, bet paskui iš tokių Biblijos eilučių, kaip Hebrajams 1:14, supratau, kad turiu stiprų užnugarį — Jehovos angelai mane palaiko. Svainis įsiklausė į Biblijos žodžius ir, atsikratęs visko, kas susiję su okultizmu, išsivadavo iš demonų įtakos. Juodu abu tapo uoliais liudytojais.

Į mano duris 1947-aisiais pasibeldė Artūras Emiotas, iš Amerikos atvykęs liudytojas. Labai apsidžiaugiau ir paklausiau, kur liudytojai renkasi. Pasirodo, viena grupelė sueigas rengė Ljevene, už kokių dešimties kilometrų. Anuomet net ir dviratis buvo prabanga, todėl kelis mėnesius į sueigas vaikščiojau pėsčiomis. Jehovos liudytojai Prancūzijoje jau aštuonerius metus darbavosi pogrindyje, bet 1947 metų rugsėjo 1-ąją valdžia mūsų veiklą vėl įteisino. Liudytojų visoje šalyje tebuvo 2380, daugelis jų — lenkų imigrantai. Paryžiuje, Gibero viloje (Villa Guibert), vėl atsidarė mūsų filialas. Kadangi Prancūzijoje dar nebuvo nė vieno visalaikio evangelizuotojo, 1947 metų gruodžio mėnesio „Informatoriuje“ (dabar vadinasi Mūsų Karalystės tarnyba) visi, kas tik gali, buvo raginami imtis reguliariojo pionieriaus tarnybos — gerąją naujieną skelbti po 150 valandų per mėnesį (1949 metais norma buvo sumažinta iki 100 valandų). Nėmaž neabejojau, kad „[Dievo] žodis yra tiesa“, todėl 1948-aisiais pasikrikštijau, o 1949-ųjų gruodį tapau pionieriumi (Jn 17:17).

Iš kalėjimo — vėl į Diunkerką

Pirmoji mano paskyrimo vieta buvo pietų Prancūzija, Aženas. Bet tarnavau ten neilgai. Kasyklose nebedirbau, todėl mane pašaukė atlikti karo prievolę. Eiti į armiją atsisakiau ir už tai sėdau į kalėjimą. Čia neleido turėti visos Biblijos, tačiau pavyko gauti kelis psalmyno lapus. Iš jų ir sėmiausi stiprybės. Vėliau, išėjęs į laisvę, svarsčiau: kad gyvenimas būtų stabilesnis, gal visalaikę tarnybą reikia palikti? O apsispręsti man vėl padėjo Biblija. Apmąsčiau apaštalo Pauliaus žodžius, užrašytus Laiške filipiečiams 4:11-13. Ten, pavyzdžiui, yra toks sakinys: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ Nusprendžiau toliau tarnauti pionieriumi ir 1950-aisiais gavau naują paskyrimą — į Diunkerką. Čia gerąją naujieną teko skelbti jau ir anksčiau.

Atvykau tuščiomis rankomis. Per Antrąjį pasaulinį karą miestas smarkiai nukentėjo ir sunku buvo rasti vietą, kur apsistoti. Nutariau užeiti į vienus namus, kuriuose ne kartą buvau lankęsis. Šeimininkė, pamačiusi mane, labai nudžiugo: „Oi, ponas Lerua! Jūs jau laisvėje! Mano vyras sako, kad jeigu būtų buvę daugiau tokių žmonių kaip jūs, karas nė nebūtų kilęs.“ Svečiams jie turėjo atskirą namuką ir, iki prasidedant turizmo sezonui, pasiūlė man čia pagyventi. Beje, tą pačią dieną Artūro Emioto brolis Evansas man pasiūlė darbą. * Uoste jis dirbo vertėju ir ieškojo, kas galėtų naktimis viename laive sargauti. Taigi mane jis nusivedė pas kapitono padėjėją. Skirtą laiką atsėdėjęs kalėjime, buvau liesas kaip šakalys. Evansas tam žmogui viską paaiškino, ir šis geraširdiškai leido man eiti ir imti iš šaldytuvo, ką tik rasiu. Per vieną dieną gavau ir pastogę, ir darbą, ir maisto! Jėzaus žodžiai, užrašyti Mato 6:25-33, man akivaizdžiai pasitvirtino.

Prasidėjus turizmo sezonui, reikėjo pasiieškoti kito būsto, tačiau ir aš, ir mano tarnybos partneris Simonas Apolinarskis buvome pasiryžę likti paskyrimo vietoje. Nakvynę gavome senose arklidėse, miegojome ant šiaudinių  čiužinių. Kiauras dienas praleisdavome tarnyboje. Liudijome ir arklidžių savininkui. Jis, kaip ir daugelis kitų, tiesą priėmė. Netrukus vietinė spauda Diunkerko gyventojus įspėjo apie „masinį Jehovos liudytojų veiklos proveržį“. Bet čionai buvome tik mes su Simonu ir dar saujelė skelbėjų. Mus labai palaikė mintis, kokių nuostabių dalykų Jehova žada padaryti ateityje ir kaip rūpestingai mus globoja šiandieną. 1952-aisiais, kai gavau paskyrimą į kitą vietą, Diunkerke jau buvo apie trisdešimt skelbėjų.

Pasirengęs naujoms užduotims

Persikėliau į Amjeną, bet greitai mane paskyrė tarnauti specialiuoju pionieriumi Bulonėje-Bijankūre, Paryžiaus priemiestyje. Vedžiau daug Biblijos studijų. Kai kurie iš tų studijuotojų, tapę liudytojais, paskui ėmėsi visalaikės arba net misionieriškos tarnybos. Tiesą priėmė ir vienas jaunas vyras, vardu Gi Mabila. Ilgainiui jis padarė tokią pažangą, kad tarnavo rajono prižiūrėtoju, srities prižiūrėtoju. Vėliau jį paskyrė vadovauti spaustuvės statyboms Luvjė mieste, kiek tolėliau nuo Paryžiaus, kur ir dabar yra įsikūręs mūsų Betelis. Tarnyboje man dažnai tekdavo su žmonėmis padiskutuoti įvairiomis Biblijos temomis, ir Dievo Žodis dar geriau įsirašė sąmonėje, teikė daug džiaugsmo, padėjo tapti geresniu mokytoju.

Paskui, 1953-iaisiais, visai netikėtai gavau paskyrimą tarnauti prižiūrėtoju Elzase-Lotaringijoje, regione, kuris tarp 1871-ųjų ir 1945-ųjų du kartus buvo aneksuotas Vokietijos. Taigi man teko pasimokyti vokiečių kalbos. Kai pradėjau dirbti rajono priežiūros darbą, mažai kas turėjo automobilį, televizorių ar spausdinimo mašinėlę, o apie tokius dalykus kaip tranzistorius arba kompiuteris niekas nė nesvajojo. Bet mano gyvenimas nebuvo nuobodus, bedžiaugsmis. Iš tikrųjų tai buvo pats smagiausias laikas. Sekdamas Biblijos patarimu, žvilgsnį sutelkiau į vieną tikslą. O pašalinių dalykų, kurie blaškytų, anuomet nebuvo taip daug, kaip šiandieną (Mt 6:19-22).

Ypač įsimintinas man tapo 1955-aisiais Paryžiuje surengtas kongresas „Triumfuojanti Karalystė“. Čia susipažinau su savo būsima žmona Irena Kolanski. Visalaikę tarnybą ji pradėjo metais anksčiau negu aš. Jos tėvai, kilę iš Lenkijos, buvo uolūs ilgamečiai liudytojai. Prancūzijoje kadaise juos lankė Adolfas Vėberis, anksčiau pas brolį Raselą dirbęs sodininku, o paskui skelbti gerosios naujienos atvykęs į Europą. Su Irena susituokėme 1956-aisiais, ir ji ėmė lydėti mane  keliaujamajame rajono darbe. Kokia gera pagalbininkė visą tą laikotarpį ji buvo!

Po dvejų metų laukė dar vienas netikėtumas: gavau paskyrimą tarnauti srities prižiūrėtoju. Kadangi trūko kvalifikuotų brolių, tebelankiau bendruomenes ir kaip rajono prižiūrėtojas. Oi, kiek daug turėjau veiklos! Gerąją naujieną skelbiau po 100 valandų per mėnesį ir dar kas savaitę sakydavau kalbas, aplankydavau po tris knygos studijų grupes, patikrindavau bendruomenės dokumentaciją, parengdavau raštiškas ataskaitas. Kaip buvo įmanoma rasti laiko skaityti Dievo Žodį? Liko vienintelė išeitis: iš senos Biblijos išsikirpdavau lapus ir nešiodavausi kišenėje. Kaskart, kai reikėdavo ko nors laukti, tuos lapus išsitraukdavau ir skaitydavau. Dvasinės atgaivos, nors ir trumpais priešokiais, sėmiausi, kada tik galėjau, todėl tarnauti nepailsau.

1967-aisiais mudu su Irena pakvietė į Betelį, veikiantį Bulonėje-Bijankūre. Tapome nuolatiniais Betelio šeimos nariais. Aš pradėjau dirbti tarnybos skyriuje ir dabar, praėjus daugiau kaip keturiasdešimt metų, vis dar tenai dirbu. Viena, kas man labai patinka daryti, — tai atsakinėti į laiškus, kuriuose teiraujamasi dėl įvairių tikėjimo dalykų. Kaip gera yra nuodugniai tyrinėti Dievo Žodį ir ‘ginti gerąją naujieną’! (Fil 1:7, NW) Taip pat labiau džiaugiuosi, kad Betelyje galiu vesti rytmetinę programą ir dar prieš pusryčius aptarti su visais kelias mintis iš Biblijos. 1976-aisiais mane paskyrė Prancūzijos filialo komiteto nariu.

Geriausias gyvenimo kelias

Nors gyvenime buvo nelengvų laikotarpių, sunkiausia yra dabar, kai senatvė ir ligos mudviem su Irena nebeleidžia daryti tiek, kiek norėtume. Vis dėlto, kaip įpratę, drauge skaitome ir tyrinėjame Dievo Žodį, todėl ateities viltis mūsų sąmonėje išlieka ryški. Mielai sėdame į autobusą ir važiuojame į savo bendruomenės teritoriją dalytis ta viltimi su kitais. Visalaikei tarnybai, abu kartu sudėjus, paskyrėme jau daugiau kaip šimtą dvidešimt metų ir iš savo patirties sakome: jeigu kas nori įdomaus, laimingo, prasmingo gyvenimo, tegul renkasi būtent tokį. Štai skaitome karaliaus Dovydo žodžius: „Buvau jaunas ir pasenau.“ Galiu pridurti, kad aš, kaip ir Dovydas, „nemačiau [...] Dievo palikto teisiojo“ (Ps 37:25).

Visą gyvenimą Jehova man teikė stiprybės per savo Žodį. Daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų giminaičiai prognozavo, kad Biblijos jau niekada nebepadėsiu į šalį. Jie buvo teisūs. Ligi šiol Bibliją skaitau kasdien ir dėl to nesigailiu.

[Išnašos]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Kartu su Simonu

[Iliustracija 5 puslapyje]

Biblija, panaši į mano pačią pirmąją

[Iliustracija 5 puslapyje]

Kai tarnavau srities prižiūrėtoju

[Iliustracija 6 puslapyje]

Vestuvių dieną

[Iliustracija 6 puslapyje]

Mudviem su Irena labai patinka Dievo Žodį skaityti ir tyrinėti