Kaip man gera tarnauti Jehovai!

Papasakojo Fredas Raskas

Dar jaunystėje patyriau, kokie teisingi yra Dovydo žodžiai iš 27-os psalmės 10-os eilutės: „Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims.“ Leiskite papasakoti, kaip pats tuo įsitikinau.

AUGAU Džordžijos valstijoje, JAV, medvilnės ūkyje pas senelį. Laikai buvo sunkūs — ketvirtojo dešimtmečio finansų krizė, vadinama Didžiąja depresija. Mirus mamai ir naujagimiam broliukui, tėvas, sielvarto draskomas, kartu su seneliu, kuris tada jau irgi buvo našlys, viską paliko ir išvyko kažkur toli į miestą ieškotis darbo. Vėliau jis bandė ir mane parsikviesti, bet kažkodėl nepavyko.

Taigi ūkį tvarkė vyresniosios senelio dukros, kitaip sakant, mano tetos. Senelis nebuvo religingas žmogus, o jos uoliai lankė baptistų pamaldas ir dar mane, grasindamos diržu, vertė kiekvieną sekmadienį eiti. Tad nuo mažens jokių šiltų jausmų religija man nekėlė. Jeigu kas ir patiko, tai mokykla, sportas.

Svečias, kuris pakeitė mano gyvenimą

Pamenu, 1941-aisiais, kai buvau penkiolikos metų, vieną popietę pas mus į svečius užėjo toks pagyvenęs vyras su žmona. „Čia tavo dėdė Talmadžas Raskas“, — kažkas pasakė man. Nebuvau nieko apie jį girdėjęs, bet dabar sužinojau, kad juodu su žmona yra Jehovos liudytojai. Jis ėmė pasakoti apie Dievo sumanymus, kad žmonėms skirta amžinai gyventi žemėje, o tai skambėjo visai kitaip nei pamokslai bažnyčioje. Diduma mūsų šeimynos nė iš tolo nenorėjo tokių dalykų girdėti ir šitie svečiai nebebuvo pageidaujami. Teta Marija, vos trejais metais už mane vyresnė, vis dėlto priėmė iš jų Bibliją ir pluoštelį pagalbinių leidinių.

Marija tuojau įsitikino radusi tiesą ir 1942-aisiais stojo į Jehovos liudytojų gretas, pasikrikštijo. Jėzus sakė: „Žmogaus namiškiai taps jam priešais“ (Mt 10:34-36). Taip ir atsitiko — artimieji buvo labai nepatenkinti. Kita teta, iš vyresnių Marijos seserų, žymi apygardos veikėja, susimokė su meru ir pasirūpino, kad dėdę Talmadžą suimtų. Jam buvo pareikštas kaltinimas, esą be leidimo užsiima prekyba po namus, ir teismas pripažino jį kaltu.

Meras, beje, einantis ir teisėjo pareigas, teismo salėje kalbėjo: „Literatūra, kurią šis žmogus platina, [...] yra pavojinga kaip nuodai.“ Paskui apie tai rašė mūsų miestelio  laikraštis. Dėdė bylą laimėjo tik padavęs apeliaciją, bet tuo tarpu dešimt dienų turėjo prasėdėti kalėjime.

Kaip man padėjo teta Marija

Apie savo naująjį tikėjimą Marija pasakojo ne tik man, bet ir visiems aplinkiniams. Sykį kartu nuėjome pas vieną vyrą, kuriam ji buvo palikusi knygą „Naujasis pasaulis“ * ir dabar vedė Biblijos studijas. Žmona sakė, kad pasiėmęs tą knygą jis kiaurą naktį skaitė. Aš pats į jokius religinius reikalus veltis neskubėjau, bet tai, ką naujo sužinojau, man patiko. Vis dėlto ne loginiai argumentai iš Biblijos mane labiausiai įtikino, kad Jehovos liudytojai yra tikri Dievo tarnai. Lemiamas argumentas man buvo aplinkinių priešiškumas.

Štai vieną dieną pasidarbavę prie pomidorų mudu su Marija, grįždami namo pro tą vietą, kur krosnelėje degindavom šiukšles, aptikome smilkstančius literatūros likučius. Marijos seserys supleškino ne tik literatūrą, bet ir gramofoną, ir plokšteles su biblinėmis paskaitomis. Baisiai pasipiktinau, bet viena teta globėjišku tonu ėmė porinti: „Tu kada nors dar padėkosi mums už tai, ką padarėme.“

Suradusi tikėjimą, Marija nė už ką nesutiko jo išsižadėti ir, aišku, negalėjo tylėti — visiems atvirai kalbėjo. Todėl nori nenori 1943-iaisiais jai teko namus palikti. O aš jau ne tik Dievo vardą žinojau. Supratau, kad Jehova yra kupinas meilės ir atjautos ir kad žmonių pragare jis nedegina. Taip pat supratau, kad Jehova turi subūręs nuostabią organizaciją, nors dar nebuvau nuėjęs nė į vieną sueigą.

Sykį, man bešienaujant pievelę, iš lėto privažiavo automobilis. Jame sėdėjo du vyrai ir vienas paklausė, ar kartais nesu Fredas. Supratęs, kad čia Jehovos liudytojai, tariau: „Aš sėdu prie jūsų ir važiuokim į kokią saugią vietelę pasišnekėti.“ Mane jie susirado tetos Marijos prašymu. Vienas jų, Šildas Tutdžianas, anuomet dirbęs keliaujamąjį darbą, pačiu laiku mane sustiprino, davė gerų pamokymų. Kadangi dabar jau palaikiau Jehovos liudytojų pusę, šeimos rūstybė užgriuvo ir ant manęs.

Marija iš Virdžinijos, kur buvo įsikūrusi, man parašė, kad jeigu noriu tarnauti Jehovai, galiu persikraustyti pas ją. Nedelsdamas taip ir padariau. 1943-iųjų spalį, vieną penktadienio vakarą, į dėžę susidėjau būtiniausius daiktus ir palikau pririšęs medyje kiek atokiau nuo namų. Šeštadienį man  beliko išsikrapštyti dėžę iš medžio, o paskui aplinkiniu keliu pro kaimynų kiemą pasprukti ir nusigauti iki miestelio. Galiausiai atsidūriau Roanoko mieste, ir čia Marija manęs jau laukė prisiglaudusi pas Edną Fauls.

Dvasinis augimas, krikštas, Betelis

Edna buvo gailiaširdė pateptoji liudytoja — šiuolaikinė Lidija. Ji nuomojosi didelį namą ir kartu gyventi priėmė ne vien tetą Mariją, bet ir savo brolio žmoną su dviem dukrom. Tos mergaitės, Gleidis ir Greis Gregori, vėliau tapo misionierėmis. Gleidis, jau perkopusi per devyniasdešimt, ištikimai tebetarnauja filiale Japonijoje.

Apsistojęs pas Edną, laisvų laisviausiai lankiau visas krikščionių sueigas, gilinausi į Dievo Žodį, ir mano dvasinis apetitas augo. Taip pat ėmiau pratintis prie tarnybos. 1944-ųjų birželio 14 dieną pasikrikštijau. Marija ir Gleidis su Greis pradėjo tarnauti pionierėmis ir priėmė paskyrimą į Virdžinijos šiaurinę dalį. Ten jos daug nuveikė, kad Lisberge įsikurtų bendruomenė. 1946-ųjų pradžioje pionieriumi gretimoje apygardoje pradėjau tarnauti ir aš. Tą vasarą mes drauge keliavome į Klivlandą, Ohajo valstiją, kur rugpjūčio 4—11 dienomis vyko nepamirštamas tarptautinis kongresas.

Neitanas Noras, tuo laiku tvarkęs organizacinius reikalus, kongrese paskelbė, kad yra planuojama plėsti Bruklino Betelį — statyti naują gyvenamąjį korpusą ir didinti spaustuvę. Reikėjo daug jaunų brolių. Pamaniau, jog ten ir norėčiau Jehovai tarnauti. Padaviau paraišką ir vos po kelių mėnesių, 1946-ųjų gruodžio 1-ąją, pravėriau Betelio duris.

Maždaug po metų spaustuvės prižiūrėtojas Maksas Larsonas užsukęs į siuntų skyrių stabtelėjo prie mano stalo ir pranešė, kad nuo šiol darbuosiuosi tarnybos skyriuje. Čia, ypač bendradarbiaudamas su skyriaus prižiūrėtoju Tomu Salivanu, daug nauja sužinojau apie tai, kaip reikia taikyti Biblijos principus ir kaip Dievo organizacija veikia.

Dar kai ką paminėsiu apie savo tėvą. Vėlesniais gyvenimo metais jis pasidarė religingas ir net kelis kartus svečiavosi pas mane Betelyje. Per paskutinę viešnagę 1965-aisiais pasakė: „Aplankyti manęs tu gali atvykti, bet aš pas tave čia nebevažiuosiu.“ Dar keletą kartų lankiausi pas jį. Iki pat mirties jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad eis į dangų. Tikiuosi, Jehova saugo jo atminimą ir jį prikels, tačiau ne danguje, o žemėje, kur jis galės amžinai gyventi atkurtame rojuje.

 Kiti įsimintini kongresai ir statybos

Dvasinį augimą visad spartino dideli Dievo tautos sambūriai. Labiausiai man įsiminė tarptautiniai kongresai, šeštajame dešimtmetyje surengti Niujorko Jankių stadione. Štai 1958-aisiais programa vyko net per du stadionus, Jankių ir Polo Grounds. Dalyvių susirinko 253922 iš 123 šalių. Iš to kongreso ypač įsirėžė vienas įvykis. Kažką dariau kongreso organizaciniame biure, kai prie manęs skubiu žingsniu prisistatė brolis Noras. „Fredai, kažkodėl pamiršau paskirti, kas paruoštų kalbą pionieriams. Dabar susirinkę jau laukia išnuomotoje banketų salėje, čia netoliese. Gal nubėgtum ir, pakeliui ką nors sugalvojęs, pasakytum jiems gerą kalbą?“ Visą kelią meldžiausi, kol įlėkiau tenai uždusęs.

Pačiame Niujorke šeštajame ir septintajame dešimtmetyje bendruomenių sparčiai daugėjo ir patalpos, kurias nuomojomės, mūsų poreikių nebetenkino. Taigi, kad broliai turėtų tinkamą vietą, kur rinktis, nuo 1970-ųjų iki 1990-ųjų Manhatane įsigijome ir rekonstravome tris pastatus. Aš buvau statybos komitetų pirmininkas ir iki šiol mielai prisimenu, kaip Jehova laimino darnias bendruomenių pastangas surinkti pakankamai lėšų ir tuos pastatus užbaigti. Dar ir šiandieną čia veikia gražūs sueigų namai, žmonės čia renkasi garbinti tikrojo Dievo.

Gyvenimo permainos

1957-aisiais vieną dieną nuo Betelio namų per parkelį žingsniavau link spaustuvės ir kaip tyčia pradėjo lyti. Pirma manęs ėjo daili šviesiaplaukė sesutė (beje, tik neseniai pradėjusi tarnauti Betelyje). Ji neturėjo skėčio, todėl pasiūliau prisiglausti po maniškiu. Štai taip mudu su Mardžori ir susipažinome. O nuo 1960-ųjų, kai susituokėme, Jehovos tarnystės takais abu kartu laimingi vaikštome ir lietui pliaupiant, ir saulei šviečiant. Penkiasdešimtąjį vedybų jubiliejų atšventėme 2010-ųjų rugsėjį.

Po medaus mėnesio dar nespėjome nė daiktų išsipakuoti, kai brolis Noras pasakė, kad esu paskirtas Gileado mokyklos dėstytoju. Oi, kokia tai buvo užduotis! Nuo 1961-ųjų iki 1965-ųjų penkeriuose ilgesniuose kursuose visokių organizacinių dalykų mokėsi daugiausia filialų atstovai. 1965-ųjų rudenį kursai vėl sutrumpėjo iki penkių mėnesių, vėl imta ruošti misionierius.

1972-aisiais iš Gileado mokyklos mane perkėlė į tokį skyrių, kur suplaukia laiškai su įvairiais klausimais bei pasiteiravimais ir į juos atsakinėjama. Ėmiau tarnauti skyriaus  prižiūrėtoju. Gvildendamas visokius klausimus bei problemas, ieškodamas reikiamos informacijos, dar geriau suvokiau Dievo Žodžio mokymus, pamačiau, kaip mūsų Dievo kilnūs principai taikytini darbuojantis kitų labui.

Paskui, 1987-aisiais mane perkėlė į naują skyrių — ligoninių informavimo tarnybą. Ryšių su ligoninėmis komitetams rengėme seminarus, mokėme vyresniuosius, kaip kalbėtis su gydytojais, teisininkais, socialiniais darbuotojais, kaip išaiškinti mūsų krikščionišką nuostatą dėl kraujo. Gydytojai savo nuožiūra skirdavo mūsų vaikams kraujo perpylimą, ir net teismai patvirtindavo jų teisę taip daryti. Išties tai buvo nemenka problema.

Kai gydytojams siūlydavome rinktis kraujo perpylimo alternatyvas, dažniausiai išgirsdavome, kad tokių nesama arba kad jos per brangios. Aš chirurgui į tai atsakydavau: „Ar galėtumėt parodyti savo ranką?“ Tada toliau tęsdavau: „Štai šičia yra viena geriausių kraujo alternatyvų.“ Toks komplimentas sykiu primindavo gerai žinomą dalyką — kad nukraujavimo labai padeda išvengti kruopštumas dirbant su skalpeliu.

Pastangos gydytojams bei teisininkams teikti aktualią informaciją pastaruosius du dešimtmečius davė puikių vaisių. Geriau supratę Jehovos liudytojų poziciją, jie mūsų atžvilgiu labai suminkštėjo. Visi jie dabar žino, kad kraujo perpylimo alternatyvos medicininiu požiūriu yra veiksmingos ir kad esama daug gydytojų bei ligoninių, pasiruošusių mūsų pacientus priimti.

Nuo 1996-ųjų mudu su Mardžori tarnaujame Sargybos bokšto bendrijos edukaciniame centre Patersone, Niujorko valstijoje, maždaug 110 kilometrų į šiaurę nuo Bruklino. Čia trumpą laiką dirbau tarnybos skyriuje, paskui padėjau mokyti brolius iš įvairių filialų, taip pat keliaujančiuosius prižiūrėtojus. O paskutinius dvylika metų vėl tarnauju prižiūrėtoju to skyriaus, kur atsakinėjama į klausimus, tik mūsų skyrius veikia nebe Brukline, o Patersone.

Senatvėje — savi sunkumai

Man, jau įpusėjusiam devintą dešimtį, atlikti savo pareigas Betelyje darosi vis sunkiau. Daugiau kaip dešimt metų kovoju su vėžiu. Jaučiuosi panašiai kaip Ezekijas, kuriam Jehova prailgino gyvenimą (Iz 38:5). Žmonos sveikata irgi nestipri, serga Alzheimeriu. Jai reikia mano paramos. Jehovos tarnyboje Mardžori visą gyvenimą meistriškai darbavosi, išugdė daug jaunų bendratikių. Ir man ji yra ištikima draugė, tikra pagalbininkė. Ji pati visad nuodugniai studijuoja Bibliją, geba įtaigiai mokyti. Ryšį su mumis palaiko daug bendratikių, kurie dvasiniu atžvilgiu mums yra kaip vaikai.

Teta Marija mirė 2010-ųjų kovą, sulaukusi aštuoniasdešimt septynerių. Ji irgi buvo puiki Dievo Žodžio mokytoja, ne vienam padėjo tapti Jehovos tarnu. Daugelį metų ji praleido visalaikėje tarnyboje. Esu jai labai dėkingas, kad ištiesė man pagalbos ranką ir kad sužinojęs tiesą iš Dievo Žodžio galėjau pasekti jos pėdomis — stojau tarnauti mylinčiam Dievui Jehovai. Marija palaidota šalia savo vyro, kuris anksčiau tarnavo misionieriumi Izraelyje. Neabejoju, kad Jehova saugo jų atminimą ir metui atėjus prikels iš mirusiųjų.

Kai pagalvoju apie tuos 67 metus, kuriuos tarnavau Jehovai, negaliu atsidžiaugti, kad jis mane dosniai laimina. Kaip gera man vykdyti Jehovos valią! Pasikliauju jo malone ir širdyje puoselėju viltį, kad man irgi išsipildys jo Sūnaus pažadas: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 19:29).

[Išnaša]

[Iliustracija 19 puslapyje]

1928-ieji: savo senelio medvilnės ūkyje Džordžijos valstijoje, JAV

[Iliustracija 19 puslapyje]

Teta Marija ir dėdė Talmadžas

[Iliustracija 20 puslapyje]

Marija, Gleidis ir Greis

[Iliustracija 20 puslapyje]

Mano krikštas 1944-ųjų birželio 14 dieną

[Iliustracija 20 puslapyje]

Darbuojuosi Betelyje, tarnybos skyriuje

[Iliustracija 21 puslapyje]

Kartu su Marija 1958-ųjų tarptautiniame kongrese Jankių stadione

[Iliustracija 21 puslapyje]

Mudu su Mardžori vestuvių dieną

[Iliustracija 21 puslapyje]

Mes abudu 2008-aisiais