Siunčiami „guosti visų liūdinčiųjų“

„Viešpats patepė mane [...] guosti visų liūdinčiųjų“ (IZ 61:1, 2).

1. Ką Jėzus darė dėl liūdinčiųjų ir kodėl?

JĖZUS KRISTUS pasakė: „Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4:34). Ėmęsis Tėvo pavestos užduoties, Jėzus rodė žmonėms tokią meilę kaip ir Jehova (1 Jn 4:7-10). Dievo meilė, žinia, pasireiškia įvairiopai. Apaštalas Paulius sykį pavadino Jehovą „visokios paguodos Dievu“ (2 Kor 1:3). Taigi ir Jėzus iš meilės nešė žmonėms paguodą, — čia išsipildė pranašo Izaijo žodžiai. (Perskaityk Izaijo 61:1, 2.) Atėjęs į Nazareto sinagogą Jėzus kaip tik tuos žodžius perskaitė ir pritaikė sau (Lk 4:16-21). Kol tarnavo žemėje, jis su meile guodė, drąsino liūdinčiuosius, padėjo žmonėms atgauti vidinę ramybę.

2, 3. Kodėl Kristaus sekėjai, kaip ir jis, turi guosti liūdinčiuosius?

² Guosti liūdinčiuosius turi ir visi Jėzaus sekėjai (1 Kor 11:1). Paulius rašė: „Guoskite ir stiprinkite vieni kitus“ (1 Tes 5:11). Paguodą dalyti reikia ypač dabar, paskutinėmis dienomis, nes laikai yra  sunkūs (2 Tim 3:1). Doros, geros širdies žmones vis dažniau liūdina, vis daugiau sielvarto ir skausmo jiems sukelia piktos aplinkinių šnekos ir blogi poelgiai.

³ Kaip Biblijoje ir išpranašauta, šiai sugedusiai santvarkai einant prie pabaigos daugelis yra „savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą“. Šios ydos dabar itin išryškėjusios, nes ‘pikti žmonės, suvedžiotojai eina dar blogyn’ (2 Tim 3:2-4, 13).

4. Kaip gyvenimas keičiasi pastaraisiais laikais?

⁴ Įsigalinčios negerovės mūsų neturėtų stebinti. Dievo Žodis juk aiškiai sako, kad „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5:19). „Visas pasaulis“ — tai politinės, religinės ir komercinės struktūros, taip pat priemonės, naudojamos tendencingai informacijai skleisti. Šėtonas tikrai ne be reikalo vadinamas „šio pasaulio kunigaikščiu“ ir „šitos santvarkos dievu“ (Jn 14:30; 2 Kor 4:4, NW). Žinodamas, kad mažai teturi laiko ir kad Jehova paskui nebeleis jam veikti, Šėtonas yra kupinas įniršio. Todėl ir žmonėms gyvenimas darosi vis sunkesnis (Apr 12:12). Kaip guodžiamės mintimi, kad Dievas piktąjį nebeilgai pakęs ir visą jo nedorą santvarką greitai pašalins! Klausimas dėl Jehovos valdžios teisėtumo tada bus amžiams išspręstas (Pr 3 sk.; Job 2 sk.).

Visoje žemėje skelbiama geroji naujiena

5. Kaip dabar, paskutinėmis dienomis, pildosi pranašystė apie evangelizacijos darbą?

⁵ Dabartiniu nelengvu istorijos tarpsniu pildosi pranašiški Jėzaus žodžiai. Jis sakė: „Bus paskelbta ši geroji naujiena apie karalystę visoje gyvenamoje žemėje paliudyti visoms tautoms; ir tada ateis galas“ (Mt 24:14, NW). Pasaulinis evangelizacijos darbas įgauna vis didesnį mastą. Darbuojasi čia jau daugiau kaip 7,5 milijono Jehovos liudytojų, susibūrusių į 107 tūkstančius bendruomenių. Ir skelbia jie tą pačią žinią kaip Jėzus — apie Dievo Karalystę (Mt 4:17). Šiai veiklai vis labiau plečiantis, liūdintieji girdi tikrą paguodos žodį. Vos per dvejus metus, pernai ir užpernai, į Jehovos liudytojų gretas stojo ir pasikrikštijo 570601 asmuo.

6. Ką pasakytum apie mūsų evangelizacijos darbo apimtį?

 ⁶ Evangelizacijos darbo apimtį geriau suvokti padeda ir tas faktas, kad biblinę literatūrą Jehovos liudytojai dabar leidžia jau daugiau kaip penkiais šimtais kalbų. Nieko panašaus žmonijos istorijoje nėra buvę. Kad Jehovos organizacija žemėje gyvuoja, veikia ir plečiasi, — tai išties nuostabu. Pasaulyje, valdomame Šėtono, tokia sėkmė be Dievo šventosios dvasios vadovavimo ir pagalbos būtų neįmanoma. Kadangi geroji naujiena skelbiama iki pat žemės pakraščių, paguodos iš Šventojo Rašto semiasi ne tik mūsų bendratikiai, bet ir visi liūdintieji, kurie žinią apie Karalystę priima.

Paguoda iš bendratikių

7. a) Kodėl neturėtume tikėtis, kad visas negeroves Jehova pašalins jau dabar? b) Iš kur žinome, kad persekiojimus ir suspaudimus ištverti mums įmanoma?

⁷ Pasaulyje, kupiname blogio ir skausmo, nepavyks išvengti bėdų. Nesitikėkime, kad visas negeroves Dievas pašalins jau dabar, kol tebeleidžia šitai sugedusiai santvarkai gyvuoti. Net ir Šventojo Rašto pranašystės byloja, kad persekiojimų bus. O tokie sunkumai mums yra proga parodyti, jog palaikome Jehovos viešpatavimą, stengiamės elgtis nepriekaištingai (2 Tim 3:12). Kaip ir pateptieji krikščionys senovės Tesalonikoje, persekiojimus bei suspaudimus mes su ištverme ir tikėjimu pakeliame dangiškojo Tėvo guodžiami, stiprinami. (Perskaityk 2 Tesalonikiečiams 1:3-5.)

8. Kaip Šventasis Raštas byloja, kad Jehova savo tarnus guodžia?

⁸ Savo tarnus, prispaustus sunkumų, Jehova tikrai guodžia. Pranašas Elijas, pavyzdžiui, vienu metu visai pasidavė baimei. Sužinojęs, kad piktoji karalienė Jezabelė užsimojo jį pražudyti, vyras leidosi bėgti, galiausiai net ėmė šauktis mirties. Jehova dėl to Elijui nepriekaištavo, atvirkščiai — jį paguodė, įkvėpė ryžto tęsti pranašo tarnystę (1 Kar 19:1-21). Dievo paramą aiškiai jautė ir pirmojo amžiaus krikščionys. Štai pasakojama, kad „bendruomenei visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje atėjo ramybės laikotarpis. Ji tvirtėjo ir, vaikščiodama Jehovos baimėje ir su šventosios dvasios paguoda, vis augo“ (Apd 9:31, NW). Kokie esame dėkingi, kad Dievas mus irgi stiprina „šventosios dvasios paguoda“!

9. Kaip mes paguodos semiamės geriau pažindami Jėzų?

⁹ Mes, krikščionys, paguodos semiamės ir geriau pažindami Jėzų Kristų, sekdami jo pėdomis. Kartą jis pasakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11:28-30). Jėzus su žmonėmis elgėsi maloningai, nuoširdžiai visais rūpinosi. Jeigu ir mes taip darome, ko gero, jau savaime jaučiamės geriau, įtampa atlėgsta.

10, 11. Kas bendruomenėje gali teikti kitiems paguodą?

¹⁰ Paguodos mums teikia ir bendratikiai. Štai pagalvokime, kaip bėdų varginamiems krikščionims padeda bendruomenės vyresnieji. Kristaus mokinys Jokūbas rašė: „Kas nors iš jūsų [dvasiškai] serga? Tegul pasikviečia bendruomenės vyresniuosius ir jie tesimeldžia už jį.“  Ką tai gera duos? „Tikėjimo malda išgydys sergantį, ir Jehova jį pakels. O jeigu jis yra padaręs nuodėmių, jam bus atleista“ (Jok 5:14, 15, NW). Žinoma, paguosti gali ir kiti bendruomenės nariai.

¹¹ Moteriai paprastai yra lengviau apie savo problemas pasikalbėti su kita moterimi. Gerų patarimų jaunoms sesėms gali duoti ypač amžiumi augesnės, didelę patirtį turinčios krikščionės. Joms pačioms jau teko visko išgyventi, tad jų švelnumas ir atjauta daug reiškia. (Perskaityk Titui 2:3-5.) ‘Liūdinčiuosius padrąsinti’, aišku, turėtų ne tik vyresnieji, bet apskritai visi (1 Tes 5:14, 15, Brb). Atminkime: Dievas „guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius“ (2 Kor 1:4).

12. Kodėl mums būtina lankyti krikščionių sueigas?

¹² Kad sulauktume paguodos, labai svarbu yra lankyti krikščionių sueigas. Jose kalbama Biblijos temomis, ir tai mus kaskart pakylėja. Judas ir Silas, kaip pasakojama, „guodė ir stiprino brolius gausingais pamokymais“ (Apd 15:32). Bendruomenės nariai maloniais pokalbiais vieni kitus ugdo, statydina ir prieš sueigas, po sueigų. Todėl, net jeigu slegia kokios bėdos, nuo bendratikių neatsiskirkime, — šitaip našta juk nepalengvės (Pat 18:1, Brb). Verčiau sekime šventosios dvasios įkvėptu Pauliaus pamokymu: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną“ (Hbr 10:24, 25).

Paguoda iš Dievo Žodžio

13, 14. Paaiškink, kaip mus guodžia Šventasis Raštas.

¹³ Ar būtume jau krikštyti Jehovos tarnai, ar žengtume dar tik pirmuosius žingsnius į Dievo pažinimą, daug paguodos randame jo rašytiniame Žodyje. „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“, — aiškino apaštalas Paulius (Rom 15:4). Šventasis Raštas mus guodžia ir daro tinkamus „kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3:16, 17). Žinoti, kokie yra Dievo sumanymai, ir turėti aiškią ateities viltį — tai iš tikrųjų didelė atgaiva. Todėl kiekvienoje situacijoje žiūrėkime į Dievo Žodį bei mūsų pagalbinius leidinius. Šitaip ne tik rasime  paguodos, bet ir būsime visokeriopai sustiprinti.

¹⁴ Žmones mokydamas ir guosdamas, Jėzus visad rėmėsi šventaisiais raštais ir čia paliko sektiną pavyzdį. Kartą, jau prisikėlęs, jis pasirodė dviem savo mokiniams ir per pašnekesį „atvėrė Raštų prasmę“. Abiem tai labai palietė širdį (Lk 24:32). Apaštalas Paulius darė panašiai kaip Jėzus: su žmonėmis „diskutavo remdamasis Raštais“ (NW). Berėjoje jo klausytojai „labai noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus“ (Apd 17:2, 10, 11). Kaip tad svarbu šiais nelengvais laikais kasdien skaityti Bibliją, iš jos ir iš mūsų krikščioniškų leidinių semtis atgaivos ir vilties!

Kaip dar galėtume kitus paguosti

15, 16. Kaip įvairiopai galime stiprinti ir guosti bendratikius?

¹⁵ Bendratikiams paguodos teikiame taip pat visokiais gerais darbais. Pavyzdžiui, senyvam ar ligotam krikščioniui galime padėti apsipirkti. Asmeninį dėmesį broliui ar sesei rodome ir pagelbėdami prie namų ruošos (Fil 2:4). Radę progą, žmogų pagirkime už gerąsias savybes — už meilę, sumanumą, drąsą, tikėjimą.

¹⁶ Pagyvenusiuosius sustiprinsime užsukdami į svečius, su įdomumu išklausydami, ką jiems teko patirti, kaip Jehova laimino jų tarnystę. O kaip mus pačius tie pokalbiai įkvepia ir paguodžia! Kartu galime paskaityti Bibliją, mūsų krikščioniškus spaudinius, aptarti tos savaitės Sargybos bokšto studijų straipsnį arba bendruomenės Biblijos studijoms skirtas pastraipas. Drauge galbūt pažiūrėsime kokį mūsų bendrijos sukurtą filmą, paskaitysime ar tiesiog prisiminsime vieną kitą leidiniuose aprašytą įkvepiantį pasakojimą.

17, 18. Kodėl galime neabejoti, kad savo ištikimus tarnus Jehova guos ir palaikys?

¹⁷ Pastebėję, jog kuriam nors bendratikiui reikia paguodos, nepamirškime už jį vis pasimelsti (Rom 15:30; Kol 4:12). Kantriai nešdami rūpesčių naštą ir stengdamiesi guosti kitus, galime su pasitikėjimu pritarti psalmininko žodžiams: „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir jis tave palaikys; teisiajam palūžti jis niekada neleidžia“ (Ps 55:23 [55:22, Brb]). Mums, ištikimiems tarnams, Jehova juk visada yra pasiruošęs padėti, būti tvirtu ramsčiu.

¹⁸ Savo garbintojams Dievas kadaise pasakė: „Tai aš, tai aš esu tas, kuris jus guodžia!“ (Iz 51:12). Guosdami liūdinčiuosius, nuo Jehovos ir patys sulaukiame paguodos, jis laimina mūsų gerus darbus, maloningus žodžius. Ar viliamės gyventi danguje, ar žemėje, tegul visiems mums būna taip, kaip Paulius linkėjo pateptiesiems bendratikiams: „Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, pamilęs mus ir maloningai suteikęs mums amžinos paguodos ir geros vilties, tesuramina jūsų širdis ir tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui“ (2 Tes 2:16, 17).

Pakartokime

• Kaip plačiai mes, siunčiami guosti liūdinčiųjų, atliekame savo tarnystę?

• Kaip įvairiopai teikiame žmonėms paguodą?

• Kaip Biblija patikina, kad Jehova savo tarnus guodžia?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 28 puslapyje]

Ar stengiesi guosti liūdinčiuosius?

[Iliustracija 30 puslapyje]

Dvasią kitam gali pakelti ir jaunas, ir pagyvenęs