Dvasia teveda tave į gyvenimą ir ramybę

„[Gyvename] ne pagal kūną, o pagal dvasią“ (ROM 8:4).

1, 2. a) Kas gali atsitikti, kai vairuojama neatidžiai? b) Kuo pavojinga leistis įvairių dalykų atitraukiamam nuo Dievo?

„NEATIDUS vairavimas — tai lyg kokia epidemija, kasmet plintanti vis didesniu mastu.“ Šitaip Jungtinių Valstijų transporto sekretorius įvertino padėtį savo šalies keliuose. Nuo paties svarbiausio dalyko, transporto priemonės valdymo, vairuotojo dėmesį neretai atitraukia mobilusis telefonas ar kitokie prietaisai. Štai buvo atliktas tyrimas ir daugiau nei trečdalis apklaustųjų teigė, jog dėl tokių išsiblaškiusių vairuotojų kaltės yra patekę į pavojingą situaciją ar net patyrę avariją. Nors atrodytų, kad jei vairuodamas tvarkysi dar ir kitus reikalus, sutaupysi šiek tiek laiko, iš tikrųjų tai gali baigtis liūdnai.

² Panašiai yra su mūsų dvasine gerove. Kaip išsiblaškęs vairuotojas kelyje ima nebematyti pavojų, taip ir žmogus, kuris leidžiasi įvairių dalykų atitraukiamas  nuo Dievo, gali skaudžiai nukentėti. Jeigu nukryptume nuo krikščioniškos tarnybos kurso ir dvasinę veiklą apleistume, mūsų tikėjimo laivas greitai sudužtų (1 Tim 1:18, 19). Apie tokį pavojų įspėjo apaštalas Paulius. Romoje gyvenantiems krikščionims jis rašė: „Sutelkti mintis į tai, kas kūniška, yra mirtis, o sutelkti mintis į tai, kas dvasiška, — gyvenimas ir ramybė“ (Rom 8:6). Ką Paulius čia turėjo omenyje? Kas mums padėtų nenukrypti mintimis į „tai, kas kūniška“, ir verčiau susitelkti į „tai, kas dvasiška“?

Jiems „nėra pasmerkimo“

3, 4. a) Apie kokią vidinę kovą rašė apaštalas Paulius? b) Kodėl mums yra artimi Pauliaus vidiniai išgyvenimai?

³ Laiške romiečiams Paulius aiškino apie kūno ir proto priešybę, pasakojo, kokią vidinę kovą pačiam tenka kovoti. (Perskaityk Romiečiams 7:21-23.) Šičia jis neėmė savęs teisinti nei savęs gailėti, nesiguodė esąs nuodėmės baisiai slegiamas ir nieko padaryti negalįs. Jis juk buvo dvasia pateptas brandus krikščionis, išskirtas tarnauti „kitataučių apaštalu“ (Rom 1:1; 11:13). Kodėl tad Paulius rašė, kaip pats su savimi grumiasi?

⁴ Apaštalas sąžiningai pripažino, kad visur ir visada veikti pagal Dievo valią, nors ir labai norėtų, savo jėgomis neįstengia. Kas gi trukdė? „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo šlovės“, — sakė jis (Rom 3:23). Kaip ir visi Adomo palikuonys, savo netobulame kūne Paulius turėjo aiškią nuodėmės žymę. Dėl netobulos prigimties kasdien panašiai grumiamės kiekvienas, todėl jo jausmus puikiai suprantame. Negana to, yra daug pašalinių dalykų, kurie gali dėmesį atitraukti ir mus nukreipti nuo ‘siauro kelio, vedančio į gyvenimą’ (Mt 7:14). Vis dėlto mūsų padėtis, kaip ir Pauliaus, nėra beviltiška.

5. Kas Pauliui padėjo vidinę kovą laimėti?

⁵ Paulius rašė: „Kas išvaduos mane [...]? Dėkui Dievui — per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį!“ (Rom 7:24, 25). Tada kreipėsi į pateptuosius krikščionis, „tuos, kurie Kristuje Jėzuje“. (Perskaityk Romiečiams 8:1, 2.) Per savo šventąją dvasią Jehova juos įsisūnija, pašaukia būti „bendraveldžiais su Kristumi“ (Rom 8:14-17). Dievo dvasia ir tikėjimas Kristaus išperkamąja auka jiems kaip tik ir padeda laimėti tą vidinę kovą, apie kurią Paulius kalbėjo. Taigi jiems „nėra pasmerkimo“. „Iš nuodėmės ir mirties įstatymo“ jie išlaisvinti.

6. Kodėl į Pauliaus žodžius reikia įsiklausyti visiems Dievo tarnams?

⁶ Nors Paulius kreipėsi į pateptuosius krikščionis, jo žodžiai apie Dievo dvasią ir Kristaus išperkamąją auką stiprina visus Jehovos garbintojus — ir tuos, kurie viliasi amžinai gyventi žemėje, ir tuos, kurie pašaukti į dangų. Šventosios dvasios įkvėptas Paulius apie tai prabilo pateptiesiems, tačiau suprasti, ką jis rašė, ir tais žodžiais vadovautis turėtų kiekvienas Dievo tarnas.

Kaip Dievas „pasmerkė nuodėmę kūne“

7, 8. a) Kokia prasme Įstatymas „dėl kūno [buvo] silpnas“? b) Ką Dievas per savo dvasią ir išpirką įgyvendino?

⁷ Laiško romiečiams 7-ame skyriuje Paulius nupasakojo, kaip stipriai netobulame kūne reiškiasi nuodėmė. O štai 8-ame aiškino, kaip galingai veikia šventoji dvasia. Apaštalas aptarė, kokia didelė paspirtis toji dvasia yra kovoje su nuodėme. Ji įgalina krikščionį vykdyti Jehovos valią ir pelnyti jo pritarimą. Per savo dvasią ir Kristaus išperkamąją auką Dievas padarė tai, ko,  anot Pauliaus, nebuvo įmanoma pasiekti per Mozės įstatymą.

⁸ Įstatymas su daugybe priesakų nusidėjėlius pasmerkė. Be to, Izraelio vyriausieji kunigai, pagal Įstatymą einantys tarnystę, buvo viso labo netobuli žmonės. Visiškai padengti nuodėmės jų atnašaujamos aukos negalėjo. Štai todėl ir sakoma, kad Įstatymas „dėl kūno [buvo] silpnas“. Paskui Dievas „atsiuntė [...] savo Sūnų, panašų į turinčius nuodėmingą kūną“. Šitaip sumokėdamas išpirką Jehova „pasmerkė nuodėmę kūne“ — įgyvendino tai, ko Įstatymas „nepajėgė padaryti“. Todėl pateptieji krikščionys dėl tikėjimo Jėzaus išperkamąja auka yra pripažįstami teisiais. Jie raginami gyventi „ne pagal kūną, o pagal dvasią“. (Perskaityk Romiečiams 8:3, 4.) Jei iki pat savo žemiškosios tarnystės pabaigos ištikimai eis su Dievo dvasia, jie gaus „gyvenimo vainiką“ (Apr 2:10).

9. Kokią prasmę „įstatymo“ sąvoka įgauna Romiečiams 8:2?

⁹ Be Mozės įstatymo, Paulius dar mini „dvasios įstatymą“ bei „nuodėmės ir mirties įstatymą“ (Rom 8:2). Kas tai? „Įstatymu“ čia vadinamas anaiptol ne rašytinis taisyklių rinkinys, kaip, pavyzdžiui, Mozės įstatymas. Viename veikale aiškinama: „Įstatymo sąvoka graikų kalboje šiuo atveju reiškia vidinę paskatą — tiek gerą, tiek ir blogą, — kuri diktuoja asmens elgesį tarsi koks įstatymas. Ta pati sąvoka gali reikšti ir žmogaus gyvenimo normas.“

10. Kodėl galima sakyti, kad esame pavaldūs nuodėmės ir mirties įstatymui?

¹⁰ Apaštalas Paulius rašė: „Per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę — mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo“ (Rom 5:12). Nuodėmės ir mirties įstatymui pavaldūs visi Adomo palikuonys. Nuodėmingas kūnas mus nuolat traukia prie dalykų, kurie Dievą rūstina ir nupelno mirties pasmerkimą. Šitokius poelgius ir įpročius Laiške galatams Paulius vadina „kūno darbais“. Toliau priduria: „Tie, kurie juos daro, Dievo karalystės nepaveldės“ (Gal 5:19-21). Tokie žmonės, galima sakyti, gyvena pagal kūną (Rom 8:4). Jų „vidinė paskata“ ir „gyvenimo normos“ yra grynai kūniškos. Tačiau ar pagal kūną gyvena tik darantieji dideles nuodėmes, pavyzdžiui, kurie ištvirkauja,  užsiima stabmeldyste ir burtininkavimu? Nebūtinai. Juk prie kūno darbų priskiriamas ir pavyduliavimas, pykčio proveržiai, nesutarimai bei kitos blogybės, daugelio laikomos galbūt tik paprastomis ydomis. Tad ar bent vienas žmogus galėtų drąsiai teigti, kad kūniškų polinkių visiškai atsikratė?

11, 12. Kaip Jehova pasirūpino, kad galėtume išsivaduoti iš nuodėmės ir mirties įstatymo, ir ko reikia, kad Dievas būtų mums maloningas?

¹¹ Kokia laimė, kad Jehova leido mums iš nuodėmės ir mirties įstatymo išsivaduoti! Jėzus pasakė: „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą.“ Jei atsiliepiame į Dievo meilę ir darbais parodome pripažįstą Jėzaus Kristaus išperkamąją auką, prigimta nuodėmė pasmerkimo mums nebeužtraukia (Jn 3:16-18). Kaip ir apaštalas Paulius, džiaugiamės: „Dėkui Dievui — per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį!“

¹² Su mumis yra panašiai kaip su ligoniu, sveikstančiu po sunkios ligos. Norėdami visiškai išgyti, turime daryti, ką liepia gydytojas. Nors tikėjimas išperkamąja auka išlaisvina iš nuodėmės ir mirties įstatymo, netobulybė ir nuodėmingumas mumyse tebeglūdi. Kad palaikytume gerą dvasinę sveikatą, kad Jehova būtų mums maloningas ir mus laimintų, vien tikėjimo neužtenka. Vykdant „teisingus Įstatymo reikalavimus“, reikia taip pat eiti išvien su dvasia. Apie tai Paulius toliau savo laiške ir rašo.

Kaip mes leidžiamės dvasios vedami?

13. Ką reiškia eiti su dvasia?

¹³ Jeigu kur nors einame, vadinasi, kryptingai judame, žingsnis po žingsnio artėjame prie tikslo. Eiti su dvasia irgi reiškia ne dvasinę tobulybę, o tiesiog nuolatinę pažangą (1 Tim 4:15). Kiekvieną dieną turime leistis dvasios vedami, tai yra, kiek įstengiame, gyventi pagal dvasią. Klausydami priesako „eikite su dvasia“, pelnome Dievo pritarimą (Gal 5:16).

14. Kaip mąsto ir elgiasi „tie, kurie kūniški“?

¹⁴ Toliau Laiške romiečiams Paulius rašo apie dvi žmonių grupes. Vienų ir kitų mąstymo linkmė iš esmės priešinga. (Perskaityk Romiečiams 8:5.) Nors apie  vienus pasakyta, kad jie „kūniški“, nereikėtų šito suprasti paraidžiui. Biblijoje „kūnu“ kartais vadinama nuodėminga, netobula nupuolusio žmogaus prigimtis. Būtent dėl tokios prigimties, kaip Paulius ir minėjo, protui tenka kovoti su kūnu. Apaštalas su netobulumu grūmėsi, nepasidavė. Bet štai „tie, kurie kūniški“, nė nesistengia kovoti. Jų „mintys sukasi apie kūniškus dalykus“, todėl jie negalvoja, kokia yra Dievo valia, ir Jehovos ištiestą pagalbos ranką atstumia. Dažniausiai jie tenkina tik savo kūno potroškius. O „tie, kurie dvasiški“, yra linkę mąstyti „apie dvasios dalykus“ — apie Jehovos dovanas ir krikščionišką tarnystę.

15, 16. a) Kaip žmogaus mintys formuoja jo vidinę nuostatą? b) Į ką šiandieną yra palinkusios daugumos žmonių mintys?

¹⁵ Perskaityk Romiečiams 8:6. Pirmiau, nei žmogus padaro ką nors — gera ar bloga, — apie tai sukasi jo mintys. Jeigu nuolat mąsto, kas kūniška, netrukus visas protas palinksta prie kūniškų dalykų. Jais tiktai ir domisi, juos pamėgsta, į juos pasineria.

¹⁶ Na, o kas šiandieną daugeliui rūpi labiausiai? Apaštalas Jonas rašė: „Visa, kas pasaulyje — kūno geismas, akių geismas, puikavimasis pragyvenimo ištekliais, — yra ne iš Tėvo, o iš pasaulio“ (1 Jn 2:16). Šiems geismams pasidavę, žmonės elgiasi amoraliai, vaikosi garbės, turtų. Knygose, žurnaluose, laikraščiuose, kino filmuose, televizijos laidose bei internete tokios temos daugiausiai ir figūruoja. Kodėl? Todėl, kad apie tai sukasi žmonių mintys, šito jie labiausiai trokšta. Tačiau „sutelkti mintis į tai, kas kūniška, yra mirtis“. Kūniškai mąstantis žmogus jau dabar dvasiniu atžvilgiu yra tarsi miręs, o netolimoje ateityje jam iš tikrųjų gresia mirtis. „Kūniškas mąstymas yra priešiškumas Dievui, nes nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. Taigi tie, kurie kūniški, negali patikti Dievui“ (Rom 8:7, 8).

17, 18. Kaip galime sutelkti mintis į tai, kas dvasiška, ir ką tuo laimėsime?

¹⁷ O „sutelkti mintis į tai, kas dvasiška, [yra] gyvenimas ir ramybė“ — amžinasis gyvenimas ateityje ir vidinė ramybė bei taika su Dievu jau dabar. Kaipgi mums „sutelkti mintis į tai, kas dvasiška“? Turime nuolat kreipti savo protą prie dvasinių dalykų, ugdytis tokį įprotį, puoselėti dvasingą nuostatą. Tada mūsų mąstysena paklus Dievo įstatymui, derinsis su jo mąstymu. Kilus pagundai nedvejosime, kaip pasielgti. Pasirinksime teisingai — taip, kaip skatina Dievo dvasia.

¹⁸ Mūsų mintys kasdien tegul sukasi apie dvasios dalykus. ‘Nuteikime protą veiklai’ ir pirmenybę visuomet skirkime tam, kas svarbiausia: pasimelsti Jehovai, paskaityti ir pastudijuoti Bibliją, lankyti sueigas, eiti į tarnybą (1 Pt 1:13). Nenukrypkime į kūniškus reikalus, verčiau mąstykime Dievo mintimis, leiskimės šventosios dvasios vedami. Tada būsime labai palaiminti. Juk sutelkti mintis į tai, kas dvasiška, — gyvenimas ir ramybė (Gal 6:7, 8).

Paaiškink

• Ko Įstatymas „nepajėgė padaryti“ ir kaip Dievas tai įgyvendino?

• Kas vadinama „nuodėmės ir mirties įstatymu“ ir kaip iš jo galime išsivaduoti?

• Kas mums padės „sutelkti mintis į tai, kas dvasiška“?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 12, 13 puslapiuose]

Ar gyveni pagal kūną ar pagal dvasią?