Jehuvas — uolus teisingojo tikėjimo gynėjas

JEHUVĄ pažįstame kaip teisingojo tikėjimo gynėją. Šią misiją jis atliko uoliai, veržliai, su dideliu užsidegimu ir drąsa. Taigi iš jo galime daug ko pasimokyti.

Ypatinga užduotis Jehuvui buvo patikėta nelengvu metu. Krašte šeimininkavo karaliaus Ahabo našlė, nedoroji karalienė Jezabelė. Soste sėdėjo Jehoramas, jos sūnus. Jehovos garbinimą Jezabelė užsimojo pakeisti Baalo kultu, žudė tikrojo Dievo pranašus, „nesuskaitomais kekšavimo ir žyniavimo darbais“ vedė tautą iš kelio (2 Kar 9:22; 1 Kar 18:4, 13). Tad Jehova ne be reikalo paskelbė išnaikinsiąs visus Ahabo namus, susidorosiąs ir su Jehoramu bei Jezabele. O pagrindiniu įrankiu šiam sumanymui įgyvendinti pasirinko Jehuvą.

Sykį izraelitai prie Ramot Gileado susirėmė su sirais (aramėjais). Štai čia Biblija pirmąkart apie Jehuvą ir prabyla. Jis buvo aukšto rango pareigūnas, gal net visos Izraelio kariuomenės vadas. Pranašas Eliziejus pasiuntė vieną iš pranašų mokinių, kad pateptų Jehuvą karaliumi ir įpareigotų jį išžudyti visus atsimetėlio Ahabo namų vyriškius (2 Kar 8:28; 9:1-10).

Kariuomenės vadams buvo labai smalsu, ką gi tasai pranašų mokinys su Jehuvu sušneko. Jie bematant ėmė jį klausinėti, tačiau Jehuvas vengė tiesaus atsakymo. Galų gale vyrai jį taip prirėmė, kad šiam nebebuvo kur dingti, reikalą teko norom nenorom atskleisti. Tada Jehuvas su savo bendražygiais prieš Jehoramą ir susimokė (2 Kar 9:11-14). Galimas dalykas, žmonės jau kurį laiką patyliukais valdžia piktinosi, buvo nepatenkinti, kad Jezabelė krašte tvarkosi kaip panorėjusi. Jehuvas vis dėlto nepamiršo atsargumo, Dievo pavedimą vykdė labai apgalvotai.

Kiek anksčiau karalius Jehoramas buvo sužeistas mūšyje ir pasitraukė gydytis į Jezreelį. Jehuvas žinojo: kad planas pasisektų, niekas Jezreelyje neturi išgirsti apie sąmokslą. „Neleiskite niekam ištrūkti iš miesto, nueiti į Jezreelį ir apie tai pranešti“, — įsakė jis (2 Kar 9:14, 15). Turbūt Jehuvas nujautė, kad iš Jehoramo šalininkų gali sulaukti šiokio tokio pasipriešinimo, ir nenorėjo rizikuoti.

VISU GREIČIU Į JEZREELĮ!

Norėdamas priešą užklupti netikėtai, Jehuvas kovos vežimu iš Ramot Gileado į Jezreelį rūkte išrūko. Nuvažiuoti reikėjo kiek daugiau nei septyniasdešimt kilometrų. Didžiulį Jehuvo būrį, atidundantį link Jezreelio, jau iš tolo užmatė bokšto sargybinis (2 Kar 9:17). Misija buvo atsakinga, todėl Jehuvas, iš visko sprendžiant, pasitelkė pagalbon nemažas pajėgas.

 Artėjančiame būryje sargybinis greitai atpažino narsųjį Jehuvą. „Paprastai jis važiuoja kaip pasiutęs!“ — tvirtino miesto gynėjas (2 Kar 9:20). Jeigu jau niekieno nevejamas Jehuvas taip važiuodavo, tai kaip jis turėjo lėkti dabar, kai jo rankose tokia užduotis!

Iš Jezreelio pas Jehuvą pirma buvo nusiųsti du pasiuntiniai, tačiau su tais vyrais jis nematė reikalo kalbėtis. Galiausiai, įsilipę į kovos vežimus, pasitikti jo atvažiavo pats karalius Jehoramas su savo sąjungininku Judo karaliumi Ahaziju. „Ar viskas gerai, Jehuvai?“ — paklausė Jehoramas. „Kaip gali būti viskas gerai, jei tavo motina Jezabelė tęsia savo nesuskaitomus kekšavimo ir žyniavimo darbus?“ — griežtai atkirto Jehuvas. Persigandęs Jehoramas apsuko žirgus ir mėgino bėgti, bet buvo per vėlu, — argi Jehuvas leis jam pasprukti? Mikliai įtempęs lanką jis strėle pervėrė Jehoramui širdį ir karalius sukniubo savo vežime. O Ahazijas šičia ištrūko sveikas, bet paskui Jehuvo vyrai vis tiek atsivijo ir jį pašovė (2 Kar 9:22-24, 27).

Dabar eilė atėjo piktajai karalienei Jezabelei. Tikrai ne veltui Jehuvas ją pavadino „prakeikta moterimi“. Vos tik įvažiavęs į Jezreelį, jis pamatė ją besidairančią pro rūmų langą. Burnos Jehuvas neaušino — ryžtingai paliepė viduje esantiems pareigūnams mesti ją žemyn. Ant grindinio tysantį Izraelio suvedžiotojos kūną dar pervažiavo vežimu. Vėliau Jehuvas išnaikino visus nedorojo karaliaus Ahabo namus, pražudė ne vieną dešimtį jo palikuonių ir bendrų (2 Kar 9:30-34; 10:1-14).

Nors žiaurumas ir smurtas mums rodosi atgrasūs, nepamirškime, kad anuomet savo nuosprendžiams įgyvendinti Jehova pasitelkdavo ištikimus tarnus. Šventajame Rašte taip sakoma: „Buvo Dievo skirta, kad Ahazijo pražūtis ateitų jam atvykus Jehoramo aplankyti. Ten būnant, jis išėjo su Jehoramu pasitikti Nimšio sūnaus Jehuvo, kurį Viešpats buvo patepęs sunaikinti Ahabo namus“ (2 Met 22:7). Jehoramo kūną Jehuvas paliepė iškelti iš vežimo ir numesti Naboto Jezreeliečio lauke. Jis suprato, kad šitaip išsipildys paties Jehovos žodis: Ahabo namai turi sulaukti atlygio už nekaltojo Naboto nužudymą. Be to, Jehuvui buvo liepta atkeršyti už Jezabelės pralietą Dievo tarnų kraują (2 Kar 9:7, 25, 26; 1 Kar 21:17-19).

 Dabar joks Dievo garbintojas nebemėgina teisingojo tikėjimo ginti jėga. Jehova sako: „Kerštas mano“ (Hbr 10:30). Tačiau, kad apsaugotų bendruomenę nuo pražūtingos įtakos, krikščionių vyresnieji kartais turi elgtis panašiai kaip Jehuvas — veikti ypač ryžtingai (1 Kor 5:9-13). Ir apskritai visi krikščionys privalo žinoti, kad su asmenimis, atskirtais nuo bendruomenės, palaikyti bereikalingų ryšių nevalia (2 Jn 9-11).

JEHUVAS — UOLUS DĖL JEHOVOS

Kokių motyvų vedamas Jehuvas paskirtą užduotį vykdė su tokiu užsidegimu? Štai ką jis sakė ištikimajam Jehonadabui: „Eime su manimi ir pamatysi, koks aš uolus dėl Viešpaties“ (Brb). Jehonadabas kaipmat kvietimą priėmė: įlipo vežiman šalia savo draugo ir abu kartu pasuko į Samariją. Ten Jehuvas „elgėsi klastingai, norėdamas sunaikinti Baalo garbintojus“ (2 Kar 10:15-17, 19).

Jehuvas tuojau pasiskelbė norįs Baalui „atnašauti didelę auką“ (2 Kar 10:18, 19). Anot vieno specialisto, šioje eilutėje įžvelgiamas žodžių žaismas. Čia pavartotas hebrajiškas žodis, paprastai verčiamas „auka“, tinka įvardyti ir žiaurioms žudynėms. O būtent toks ir buvo Jehuvo planas: krašte neturėjo likti jokio Baalo garbintojo. Į iškilmes susirinkusiems stabmeldžiams Jehuvas nurodė visiems iki vieno sueiti į netikrojo dievo šventyklą ir, kad būtų nesunku juos atpažinti, kiekvienam davė tokį pat apdarą. „Vos baigus atnašauti deginamąją auką“, jis paliepė aštuoniasdešimčiai savo ginkluotų vyrų visus tuos atskalūnus nugalabyti. Paskui Baalo šventyklą Jehuvas nugriovė ir pavertė išviete, jokioms apeigoms nebetinkama vieta (2 Kar 10:20-27).

Jehuvas išties praliejo daug kraujo. Vis dėlto Šventasis Raštas apie jį pasakoja kaip apie bebaimį vyrą, išvadavusį Izraelio tautą iš Jezabelės ir jos namiškių priespaudos. Kad įgyvendintų tokią pertvarką, jis privalėjo nestokoti drąsos, ryžto, uolumo. „Tai buvo didžiulis darbas ir norint jį atlikti reikėjo imtis radikalių priemonių. Baalo garbinimą su šaknimis išrauti iš Izraelio vargu ar būtų pavykę kokiu švelnesniu būdu“, — aiškinama viename Biblijos žinyne.

Šių laikų Jehovos tarnams būtina sekti kadaise Jehuvo paliktu pavyzdžiu. Kaip pasielgsi, jeigu ims pagunda daryti tai, kuo Jehova bodisi? Nė akimirkos nesudvejok, iškart mesk šalin tokias mintis. Tada matysis, kad esi uolus dėl Jehovos ir kad tikrai trokšti likti jam atsidavęs.

LAIKYKIS JEHOVOS ĮSTATYMO VISA ŠIRDIMI

Istorija apie Jehuvą vis dėlto užsibaigia perspėjama gaida. Pasakyta, kad jis „nesitraukė nuo [...] aukso veršių Betelyje ir Dane“ (2 Kar 10:29). Kaip galėjo atsitikti, kad žmogus, nenuilstamai gynęs teisingąjį tikėjimą, ėmė toleruoti stabmeldystę?

Jehuvas galbūt manė, kad Izraelis išliks nepriklausomas nuo Judo tik jeigu šių dviejų karalysčių religija bus skirtinga. Kaip ir ankstesni Izraelio valdovai, jis propagavo veršių garbinimą ir šitaip tikėjosi įtvirtinti šalies nepriklausomybę. Paties Jehovos pateptas karaliumi, Jehuvas, deja, stokojo pasitikėjimo savo Dievu.

Jehova pagyrė Jehuvą už tai, kad jis ‘padarė, kas dora Dievo akyse’. Vis dėlto jis „nesirūpino laikytis Viešpaties, Izraelio Dievo, Įstatymo visa širdimi“ (2 Kar 10:30, 31). Prisiminus jo žygdarbius, tokia netikėta pabaiga tikrai gali gluminti. Bet ir čia mums yra ko pasimokyti. Nuolat sergėkimės, kad brangios draugystės su Jehova nenuvertintume. Nė dienos nepraleiskime nepatyrinėję Dievo Žodžio; ką perskaitę, apmąstykime; dangiškajam Tėvui vis nuoširdžiai pasimelskime. Mūsų atsidavimas tuomet dar stiprės. Tad negailėkime pastangų — laikykimės Jehovos įstatymo visa širdimi (1 Kor 10:12).

[Rėmelis 4 puslapyje]

Ką apie Jehuvą byloja kiti istorijos šaltiniai

Kritikai dažnai ginčija, esą štai tas ar anas Biblijoje minimas žmogus tėra išgalvotas veikėjas. Tad ar žinoma kokių nebiblinių šaltinių, patvirtinančių, kad Jehuvas tikrai gyveno?

Iki mūsų dienų yra išlikę bent trys senovės Asirijos dokumentai, kuriuose šis Izraelio karalius minimas vardu. Viename iš jų vaizduojamas Jehuvas arba galbūt jo pasiuntinys, nusilenkiantis prieš Asirijos karalių Šalmaneserą III ir atiduodantis jam duoklę. Šalia įrašyti tokie žodžiai: „Jehuvo (Ia-ú-a), Omrio (Hu-um-ri) sūnaus, duoklė; iš jo aš gavau sidabro, aukso, auksinį saplu dubenį, auksinę smailiadugnę vazą, auksinių bokalų, auksinių kibirų, alavo, karaliaus lazdą ir medinių puruhtu [šio žodžio reikšmė nežinoma].“ Nors iš tikrųjų Jehuvas nebuvo „Omrio sūnus“, šis pasakymas tikriausiai taikomas visai Izraelio karalių linijai — Omrio, išgarsėjusio savo narsa ir pastatydinusio Izraelio sostinę Samariją, įpėdiniams.

Įsitikinti, ar pasakodamas apie aną Jehuvo duoklę Asirijos karalius nemelavo, dabar neįmanoma. Visgi Jehuvą jis pamini tris kartus: vienoje steloje, įraše ant Šalmanesero statulos ir karališkuosiuose Asirijos analuose. Todėl abejoti, ar Biblijoje minimas Jehuvas yra tikra istorinė asmenybė, nelieka jokio pagrindo.