„Laikini gyventojai“ šiame nedorame pasaulyje
„Laikini gyventojai“ šiame nedorame pasaulyje
„[Visi jie išpažino] esą toje žemėje ateiviai ir laikini gyventojai“ (HBR 11:13).
1. Kaip, Jėzaus žodžiais, krikščionys turi žiūrėti į pasaulį?
„JIE yra pasaulyje, — apie savo mokinius pasakė Jėzus, bet toliau pridūrė: — Jie nepriklauso pasauliui, kaip ir aš nepriklausau pasauliui“ (Jn 17:11, 14). Jėzaus žodžiai aiškiai byloja, kaip tikri krikščionys turi žiūrėti į dabartinę santvarką, kurios dievas yra Šėtonas (2 Kor 4:4). Nors ir gyvena nedorame pasaulyje, jie prie pasaulio nepriklauso. Šioje santvarkoje jie tėra „ateiviai ir laikini gyventojai“ (1 Pt 2:11).
Jie buvo „laikini gyventojai“
2, 3. Kodėl galima sakyti, kad Henochas, Nojus ir Abraomas su Sara buvo „ateiviai ir laikini gyventojai“?
2 Ištikimi Jehovos tarnai, kiek tik mena istorija, visada akivaizdžiai skyrėsi nuo savo bedievių amžininkų. Antai Henochas ir Nojus dar prieš tvaną „ėjo su Dievu“ (Pr 5:22-24; 6:9). Ir vienas, ir antras drąsiai skelbė žinią nuo Jehovos — pasmerkimą nedoram Šėtono valdomam pasauliui. (Perskaityk 2 Petro 2:5; Judo 14, 15.) Kadangi toje bedieviškoje visuomenėje ėjo išvien su Jehova, Henochas „Dievui patiko“, ir Nojus buvo „savo kartoje be dėmės“ (Hbr 11:5; Pr 6:9).
3 Arba štai Abraomas su Sara. Atsiliepdami į Dievo kvietimą, patogius namus mieste, chaldėjų Ūre, juodu išmainė į klajoklių palapines svečiame krašte (Pr 11:27, 28; 12:1). Apaštalas Paulius rašė: „Tikėjimu Abraomas pakluso kviečiamas ir išėjo į vietą, kurią turėjo gauti kaip veldinį. Jis išėjo, nors nežinojo, kur einąs. Tikėjimu jis apsigyveno pažado krašte tarsi svetimame ir gyveno palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendraveldžiais“ (Hbr 11:8, 9). Apie anuos ištikimus Jehovos tarnus apaštalas dar kalbėjo: „Visi jie mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami ir sveikindami, ir išpažindami esą toje žemėje ateiviai ir laikini gyventojai“ (Hbr 11:13).
Perspėjimas izraelitams
4. Kokį perspėjimą izraelitai išgirdo prieš įsikurdami savame krašte?
4 Izraelitai, Abraomo palikuonys, išaugo į gausią tautą ir, metui atėjus, gavo rašytinį teisyną, paveldėjo kraštą (Pr 48:4; Įst 6:1). Jie niekada neturėjo pamiršti, kad tikrasis jų žemių Šeimininkas yra Jehova (Kun 25:23). Tarsi kokie įnamiai, privalėjo paisyti Šeimininko valios. Ir dar izraelitai turėjo prisiminti, kad „žmogus gyvas ne vien duona“, — idant visko pertekę nenusigręžtų nuo Jehovos (Įst 8:1-3). Prieš įsikurdami Pažadėtojoje žemėje, Izraelio žmonės išgirdo perspėjimą: „Kai Viešpats, tavo Dievas, bus įvedęs tave į kraštą, kurį jis prisiekė duoti tavo protėviams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, kraštą su turtingais ir dideliais miestais, kurių tu nestatei, su namais, pilnais visokiausių gėrybių, kurių tu nekrovei, su iškirstomis vandens talpyklomis, kurių tu nekirtai, su vynuogynais bei alyvmedžių miškeliais, kurių tu nesodinai; kai būsi sočiai pavalgęs, rūpinkis neužmiršti Viešpaties“ (Įst 6:10-12).
5. Kodėl Izraelio tautą Jehova atmetė ir kokiai naujai tautai ėmė rodyti malonę?
5 Tauta šitaip įspėta buvo ne be pagrindo. Vėliau, Nehemijo dienomis, grupelė levitų visuotiniame sambūryje paminėjo, kokią gėdą izraelitai Pažadėtojoje žemėje užsitraukė. Įsitaisę patogiuose namuose, pertekę maisto ir vyno, jie „valgė, buvo sotūs, tapo rubuiliai“. Žmonės sukilo prieš Dievą, netgi ėmė žudyti pranašus, siųstus tautos paprotinti. Jehova todėl atidavė juos priešams į rankas. (Perskaityk Nehemijo 9:25-27; Oz 13:6-9.) Praėjus dar keliems šimtmečiams, jau atsidūrę po romėnų jungu, Dievui nebeištikimi žydai netgi išdrįso nužudyti ilgai lauktąjį Mesiją! Jehova savo malonę tada iš jų atėmė ir skyrė naujai tautai — dvasiniam Izraeliui (Mt 21:43; Apd 7:51, 52; Gal 6:16).
„Jūs pasauliui nepriklausote“
6, 7. a) Kokia, Jėzaus žodžiais tariant, turi būti jo sekėjų nuostata šio pasaulio atžvilgiu? b) Kodėl, anot apaštalo Petro, krikščionys nuo nedoros pasaulio santvarkos turi laikytis skyrium?
6 Kaip straipsnio pradžioje buvo minėta, Jėzus Kristus, krikščionių bendruomenės Galva, aiškiai pasakė, kad jo sekėjai laikysis skyrium nuo Šėtono valdomo pasaulio. Paskutinį vakarą prieš mirtį Jėzus savo mokiniams kalbėjo: „Jei jūs priklausytumėte pasauliui, pasaulis saviškius brangintų. Kadangi jūs pasauliui nepriklausote — aš jus iš pasaulio išsirinkau, todėl pasaulis jūsų ir nekenčia“ (Jn 15:19).
7 Ar, Kristaus mokymui plintant, krikščionys su pasauliu nesitapatins? Ar nesitaikys prie visuomenėje priimtų normų ir į pasaulį neįsilies? Tikrai ne. Kad ir kokiame krašte gyveno, jie aiškiai iš aplinkinių išsiskyrė, nesidavė piktosios santvarkos paveikiami. Nuo Kristaus mirties praėjus trims dešimtmečiams, po Romos imperiją pasklidusiems krikščionims apaštalas Petras rašė: „Mylimieji, raginu jus, kaip ateivius ir laikinus gyventojus, saugotis kūno geismų, kovojančių prieš sielą. Jūsų elgesys tarp tautų tebūna nepriekaištingas“ (1 Pt 1:1; 2:11, 12).
8. Kaip vienas istorikas aprašo pirmųjų krikščionių santykį su pasauliu?
8 Kad pirmieji krikščionys Romos imperijoje tikrai elgėsi kaip „ateiviai ir laikini gyventojai“, patvirtina istorikas Kenetas Skotas Laturetas. Viename veikale jis rašo: „Iš istorijos gerai žinoma, kad pirmuosius tris savo gyvavimo amžius krikščionybė nuolat buvo puolama, dažniausiai gan smarkiai [...]. Kaltinimų būta įvairių. Kadangi pagonių apeigose dalyvauti atsisakydavo, krikščionys būdavo apšaukiami bedieviais. Pagonių šventės ir vieši pasilinksminimai, krikščionių požiūriu, buvo persisunkę pagoniškų prietarų, papročių bei nedorybių, todėl nuo visuomeninės veiklos jie laikėsi daugiausia nuošaly ir pelnė pajuoką, esą jie — žmonijos priešai.“
Pasaulio nesistenkime išnaudoti iki galo
9. Kaip tikrieji krikščionys parodo nesą „žmonijos priešai“?
9 O kaip yra šiandieną? Dievo tarnų nuostata „dabartinės piktos santvarkos“ atžvilgiu tokia pat kaip pirmųjų krikščionių (Gal 1:4). Todėl daugelis mūsų nesupranta, kai kurie net nekenčia. Bet mes tikrai nesame „žmonijos priešai“. Iš meilės artimui liudijame tiesą po namus, su „gerąja naujiena apie [Dievo] karalystę“ stengiamės pasiekti kiekvieną (Mt 22:39; 24:14). Kodėl? Mes įsitikinę, kad Jehovos Karalystė su Kristumi priešaky netrukus pašalins netobulą žmonių valdžią ir čia, žemėje, įkurs teisingą naują santvarką (Dan 2:44; 2 Pt 3:13).
10, 11. a) Kaip mes saikingai naudojamės pasauliu? b) Kokiose, pavyzdžiui, srityse budrūs krikščionys nemėgina pasaulio išnaudoti iki galo?
10 Sparčiai artėjant dabartinės santvarkos galui, mes, Jehovos tarnai, gerai suvokiame, kad šiame merdinčiame pasaulyje tikrai ne metas ieškoti patogaus gyvenimo. Aiškiai turime omenyje apaštalo Pauliaus žodžius: „Broliai, štai ką jums sakau: laikas trumpas. Nuo šiol tie, kurie [...] perka, [tebūna] tarsi neįsigytų, ir kurie naudojasi pasauliu, — tarsi iki galo jo neišnaudotų; mat šio pasaulio scena kinta“ (1 Kor 7:29-31). Kaipgi pasauliu naudojasi šių dienų krikščionys? Pasitelkę šiuolaikines technologijas bei ryšio priemones, Biblijos tiesą visoje žemėje jie skleidžia šimtais kalbų. Saikingai naudojasi pasauliu ir užsidirbdami pragyvenimui. Be to, perka pasaulyje siūlomas naudingas paslaugas, reikalingus daiktus. Krikščionys vis dėlto nemėgina pasaulio išnaudoti iki galo. Pinigai, daiktai ar geras darbas jiems toli gražu nėra svarbiausia. (Perskaityk 1 Timotiejui 6:9, 10.)
11 Budrūs krikščionys pasaulio iki galo neišnaudoja ir tada, kai kyla klausimas dėl aukštojo mokslo. Visuomenėje įprasta manyti, kad aukštasis išsilavinimas yra būtinas žingsnis į prestižą ir gerovę. Bet mes, krikščionys, elgiamės kaip laikini gyventojai ir siekiame kitokių tikslų. „Ambicingų minčių“ mes nepuoselėjame (Rom 12:16; Jer 45:5). Sekame Jėzumi, tad įsiklausome į jo perspėjimą: „Žiūrėkite, saugokitės visokio gobšumo, nes jeigu žmogus ir turi apsčiai, jo gyvybė nuo turto nepriklauso“ (Lk 12:15). Jauni krikščionys, argi neturėtumėte nusistatyti dvasinių siekių? Pasitenkinkite tokiu išsilavinimu, kuris sudarytų sąlygas užsidirbti pakankamai lėšų būtiniausiems poreikiams ir sykiu leistų neblaškomai tarnauti Jehovai „visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu“ (Lk 10:27). Šitaip tapsite ‘turtingi pas Dievą’ (Lk 12:21; perskaityk Mato 6:19-21).
Neapsisunkinkime gyvenimo rūpesčiais
12, 13. Kuo, vadovaudamiesi Jėzaus žodžiais, užrašytais Mato 6:31-33, skiriamės nuo pasaulio žmonių?
12 Materialinius dalykus Jehovos tarnai vertina kitaip nei pasaulio žmonės. Jėzus savo sekėjus mokė: „Nebūkite susirūpinę ir nesakykite ‘ką valgysime?’ arba ‘ką gersime?’, arba ‘kuo apsivilksime?’, — viso to vaikosi tautų žmonės. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad jums viso to reikia. Taigi pirmiausia ieškokite karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6:31-33). Kad dangiškasis Tėvas parūpina, ko reikia, iš savo patirties paliudys daugelis Jehovos garbintojų.
13 „Dievotumu išties galima daug pelnyti, — jei pasitenkiname tuo, ką turime“ (1 Tim 6:6). Pasaulio žmonės, deja, galvoja priešingai. Pavyzdžiui, jaunos šeimos dažniausiai nori visko iškart: patogaus būsto su geru apstatymu, naujo automobilio, moderniausios technikos. O krikščionys prisimena esą tik laikini gyventojai ir tokių troškimų, kurie viršytų realias galimybes, nepuoselėja. Uolūs Jehovos tarnai išties verti pagyrimo: materialinės gerovės jie atsisako, kad daugiau laiko ir jėgų skirtų evangelizacijai. Vieni galbūt tarnauja pionieriais, misionieriais, kiti triūsia Betelyje, dirba keliaujamąjį darbą. Kokie brangūs mums yra bendratikiai, visą širdį įdedantys į Jehovos tarnystę!
14. Ko pasimokome iš Jėzaus palyginimo apie sėjėją?
14 Pasakodamas palyginimą apie sėjėją, Jėzus paminėjo, kad „šios santvarkos rūpesčiai ir apgaulinga turtų vilionė“ Dievo žodį mūsų širdyje gali nustelbti ir tada liksime bevaisiai (Mt 13:22). Kad taip neatsitiktų, pripažinkime dabartinėje santvarkoje esą tik laikini gyventojai ir tuo tenkinkimės. Mūsų akys tuomet ‘žiūrės į viena’ — į Dievo Karalystę, ir svarbiausi mums bus dvasiniai dalykai (Mt 6:22).
„Pasaulis praeina“
15. Kokiais žodžiais apaštalas Jonas apibūdino tikrųjų krikščionių požiūrį į dabartinį pasaulį?
15 Pasaulio dienos jau suskaičiuotos. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl tikri krikščionys šioje santvarkoje laiko save „ateiviais ir laikinais gyventojais“ (1 Pt 2:11; 2 Pt 3:7). Tvirtai tikime, jog ateityje laukia didelės permainos. Šitas įsitikinimas lemia mūsų sprendimus, troškimus bei siekius. Apaštalas Jonas bendratikius mokė nemylėti pasaulio nei to, kas pasaulyje, nes „pasaulis praeina, jo geismas irgi, o kas vykdo Dievo valią, lieka per amžius“ (1 Jn 2:15-17).
16. Iš ko matyti, kad mes priklausome prie „tautos“, kurią Jehova išskyrė iš pasaulio?
16 Izraelitams buvo pasakyta, kad jeigu klausys Jehovos, taps ypatinga jo „nuosavybe, brangesne už visas kitas tautas“ (Iš 19:5). Kol Dievui tarnavo ištikimai, savo religija ir gyvensena iš kitų tautų jie aiškiai skyrėsi. Dabar Jehova irgi turi išsirinkęs garbintojų bendruomenę, ir šitie žmonės nedorame pasaulyje akivaizdžiai išsiskiria iš aplinkinių. Dievo Žodis mus ragina: „Atsisakę bedievystės ir pasaulio geismų santūriai, teisiai ir dievotai [gyvenkite] dabartinėje santvarkoje, laukdami laimingosios vilties, taip pat didžiojo Dievo ir mūsų Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovingojo pasirodymo. Jis atidavė save už mus, kad atpirktų mus nuo visokios savivalės ir išgrynintų sau tautą, kaip ypatingą nuosavybę, uolią geriems darbams“ (Tit 2:11-14). Ši „tauta“ susideda iš pateptųjų krikščionių ir milijonų jų pagalbininkų, Jėzaus „kitų avių“ (Jn 10:16).
17. Kodėl pateptieji ir jų pagalbininkai niekada nesigailės, kad šiame nedorame pasaulyje tebuvo laikini gyventojai?
17 Pateptųjų krikščionių „laimingoji viltis“ — karaliauti kartu su Kristumi danguje (Apr 5:10). O krikščionys iš „kitų avių“ viliasi amžinai gyventi žemėje. Kai šis lūkestis išsipildys, jie nebebus tik laikini gyventojai nedorame pasaulyje. Jie turės gražius namus, apsčiai valgio ir gėrimo (Ps 37:10, 11; Iz 25:6; 65:21, 22). Priešingai negu izraelitai, jie niekada nepamirš, jog šitos dovanos ateina nuo Jehovos, „visos žemės Dievo“ (Iz 54:5). Nei pateptieji, nei „kitos avys“ tikrai nesigailės, kad piktajame pasaulyje tebuvo laikini gyventojai.
Kaip atsakysi?
• Kaip žmonės, ištikimai tarnavę Dievui senovėje, parodė esą tik laikini gyventojai?
• Kokios nuostatos šio pasaulio atžvilgiu laikėsi pirmieji krikščionys?
• Kaip tikrieji krikščionys saikingai naudojasi pasauliu?
• Kodėl niekada nesigailėsime, kad šiame nedorame pasaulyje tebuvome laikini gyventojai?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 18 puslapyje]
Pirmieji krikščionys nuo smurtingų ir amoralių pramogų susilaikydavo
