„Neįgali — bet ne amžinai!“

Papasakojo Sara van der Mondė

Žmonės man dažnai sako: „Sara, kokia miela tavo šypsena! Kodėl tu visada tokia laiminga?“ Atsakau, jog turiu ypatingą viltį, ir trumpai paaiškinu: „Aš neįgali — bet ne amžinai!“

GIMIAU 1974 metais Paryžiuje. Į pasaulį atėjau per kančias, o vėliau gydytojai nustatė man cerebrinį paralyžių. Negalėjau laisvai judinti galūnių, neaiškiai kalbėjau. Paskui dar prisidėjo epilepsija, kibo visokios infekcijos.

Kai man suėjo dveji, mūsų šeima persikėlė į Australiją, Melburną. Po poros metų tėtis mudvi su mama paliko. Tada, prisimenu, pirmąkart pajutau, kokia esu artima su Dievu. Mama, Jehovos liudytoja, visuomet imdavo mane į krikščionių sueigas ir ten sužinojau, jog Dievas mane myli ir manimi rūpinasi. Įsitikinimas Dievo globa, šiltas mamos nuraminimas ir meilė padėjo saugiai jaustis net ir pasikeitusiomis aplinkybėmis.

Mama taip pat mokė melstis Jehovai. Tiesą sakant, kreiptis malda į Dievą man yra nepalyginti lengviau nei kalbėti. Žodžius ištarti sekasi gan sunkiai, o meldžiantis jie aiškiai susidėsto mintyse, juos tarsi girdžiu. Kadangi mano šneką suprasti nelengva, džiaugiuosi, kad Jehova supranta viską — ar kalbėčiau tyliai savyje, ar vis užsikirsdama tarčiau balsu (Ps 65:3 [65:2, Brb]).

Aš nepasiduodu

Paralyžius progresavo ir vis labiau kaustė mano kūną. Sulaukusi vos penkerių, judėti įstengiau tik su specialiais kojų įtvarais. Jie buvo sunkūs ir traukė mane prie žemės, todėl daugiau svyrinėjau negu vaikščiojau. Vėliau, jau vienuolikos, išvis nebegalėjau atsistoti ant kojų. Riedėdavau motoriniu invalido vežimėliu, kurį valdžiau rankine svirtimi, o į lovą pasikeldavau ir atgal į vežimėlį nusileisdavau elektriniu keltuvu.

Neslėpsiu, dėl savo negalių kartais būnu labai prislėgta. Bet tada prisimenu mūsų šeimos devizą: „Nesirūpink dėl to, ko padaryti negali. Verčiau susitelk į tai, ką gali.“ Laikydamasi šio devizo išmokau jodinėti, buriuoti, plaukti kanoja. Taip pat su draugais stovyklauju ir uždaroje trasoje net vairuoju mašiną! Savo meninius sugebėjimus  įkūniju piešdama, siūdama, siuvinėdama, darydama skiautinius, keramikos dirbinėlius.

Kadangi esu neįgali, kai kas net abejoja, ar sugebu Dievui tarnauti sąmoningai, pačios apsisprendimu. Kai man sukako aštuoniolika metų, viena mokytoja ragino palikti namus ir taip atsikratyti savo mamos religijos. Netgi pasisiūlė suieškoti man butą. Tačiau jai pasakiau, kad niekada nepaliksiu savo tikėjimo ir iš namų išeisiu tik tuomet, kai gebėsiu būti savarankiška.

Netrukus po ano pokalbio pasikrikštijau, tapau Jehovos liudytoja. Po dvejų metų persikėliau į nedidelį butą. Nors be kitų pagalbos neapsieinu, vis dėlto džiaugiuosi, kad pati esu čia šeimininkė.

Netikėtas pasiūlymas

Metams bėgant patyriau ir kitokių tikėjimo išbandymų. Sykį mane tiesiog pribloškė vienas bendramokslis, irgi su negale: pasiūlė už jo tekėti. Iš pradžių tai paglostė savimeilę. Kaip ir dauguma merginų, troškau turėti gyvenimo draugą. Tačiau jeigu abu — ir vyras, ir moteris — yra neįgalūs, tai dar ne garantija, kad jų santuoka bus laiminga. Jaunuolis, be to, nebuvo Jehovos liudytojas. Mūsų įsitikinimai ir siekiai absoliučiai skyrėsi. Kaip tad galėjome sukti bendrą lizdą? Buvau pasiryžusi klausyti aiškaus Dievo nurodymo ir tuoktis tiktai su bendratikiu (1 Kor 7:39). Todėl mandagiai jam pasakiau, kad pasiūlymo priimti negaliu.

Ir šiandien gerai žinau, kad apsisprendžiau teisingai. Nė kiek neabejoju, kad naujajame pasaulyje iš tikrųjų jausiuosi laiminga (Ps 145:16; 2 Pt 3:13). O tuo tarpu esu tvirtai nusistačiusi likti Jehovai ištikima ir esamomis aplinkybėmis nesiskųsti.

Nekantriai laukiu dienos, kai galėsiu pašokti iš savo vežimėlio ir nuskrieti tartum vėjas. Tada visu balsu sušuksiu: „Buvau neįgali, o dabar sveikut sveikutėlė — amžinai!“