Skaitytojų klausimai

Ar įmanoma tiksliai nustatyti, kuriuo dienos laiku Jėzų Kristų prikalė prie stulpo?

Klausimas kyla todėl, kad bausmės atlikimo laikas Evangelijoje pagal Morkų ir Evangelijoje pagal Joną nurodomas, regis, nevienodai — nors ir vienas, ir kitas evangelistas apie įvykius pasakoja šventosios dvasios įkvėpimu. Morkus štai rašo: „Buvo trečia valanda, kai [kareiviai] jį prikalė prie stulpo“ (Mk 15:25). O pasak apaštalo Jono, buvo „maždaug šešta valanda“, kai Pilotas atidavė Jėzų žydams, kad būtų prikaltas prie stulpo (Jn 19:14-16). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog vienas teiginys čia prieštarauja kitam, ir biblistai, mėgindami viską suderinti, siūlo įvairių paaiškinimų. Deja, šiuo atveju neturime pakankamai žinių, kad galėtume spręsti, kodėl Evangelijose pateikiama skirtinga informacija. Galbūt tiktai vertėtų atsižvelgti, kaip anuomet žmonės skaičiavo laiką.

Pirmajame mūsų eros amžiuje šviesųjį paros metą žydai dalijo į dvylika valandų ir jas pradėdavo skaičiuoti nuo saulėtekio (Jn 11:9). Taigi „trečia valanda“ apimdavo tarpą nuo aštuntos iki devintos ryto, o „šešta valanda“ baigdavosi apie vidurdienį. Aišku, saulėtekio ir saulės laidos laikas skirtingais metų laikais buvo nevienodas. Skyrėsi ir dienos trukmė. Kokia yra valanda, žmonės bandydavo nustatyti pagal saulę ir todėl laiką nusakydavo tiktai apytikriai. Graikiškosiose Šventojo Rašto knygose, kai norima nurodyti laiką, dažniausiai teigiama, jog tas ar anas dalykas įvyko trečią, šeštą arba devintą valandą — šitaip apibūdinamas tik apytikslis dienos metas (Mt 20:3, 5; Apd 10:3, 9, 30). Konkrečiau, pavyzdžiui, kad tai „septinta valanda“, nurodoma tik jeigu laiko faktorius pasakojime itin svarbus (Jn 4:52).

Aprašydami paskutinę Jėzaus gyvenimo dieną, evangelistai apie kitų įvykių laiką paliudija vienodai. Štai visi keturi rašo, kad kunigai ir tautos vyresnieji pasitarimą surengė jau išaušus ir kad paskui Jėzų nuvedė pas romėnų paskirtą valdytoją Poncijų Pilotą (Mt 27:1; Mk 15:1; Lk 22:66; Jn 18:28). Ir Matas, ir Morkus, ir Lukas pasakoja, kad nuo šeštos valandos, kai Jėzus jau kabojo ant stulpo, tamsa žemę gaubė „iki devintos valandos“ (Mt 27:45, 46; Mk 15:33, 34; Lk 23:44).

Bandant tiksliai nustatyti, kokiu laiku Jėzų prikalė prie stulpo, svarbu atsižvelgti į tokį dalyką: egzekucijos dalimi buvo laikomas ir nuplakdinimas. Kartais pasmerktąjį plakdavo taip žiauriai, kad žmogus neatlaikydavo, mirdavo vietoje. Jėzų nuplakė, matyt, irgi smarkiai. Tada jis mėgino pats vienas nešti kančių stulpą, bet greit nebepajėgė — reikėjo, kad kas padėtų (Lk 23:26; Jn 19:17). Jeigu skaičiuotume, kad bausmė prasidėjo nuplakdinimu, vadinasi, iki Jėzų prikalant prie kančių stulpo turėjo praeiti dar kažkiek laiko. Vienas žmogus bausmės įvykdymo laiką galėjo nusakyti vienaip, kitas kitaip — nelygu, kuriuo egzekucijos momentu laiką pasitikrino.

Apaštalas Jonas savo Evangeliją parašė keliais dešimtmečiais vėliau nei kiti trys evangelistai, todėl galėjo pasiskaityti ir jų pasakojimus. Tiesa, Jonas nurodė, regis, kitą laiką nei Morkus. Bet tai tik patvirtina, kad nuo Morkaus jis nenusirašė. Ir Jonas,  ir Morkus savo Evangelijas rašė šventosios dvasios įkvėpti. Nors neturime pakankamai žinių, kad galėtume šį neatitikimą paaiškinti, Evangelijomis visiškai pasitikime.

Kodėl „Naujojo pasaulio“ vertime 2 Petro 1:19 perteikiama kitaip nei daugelyje Biblijos vertimų?

Apaštalas Petras, pabrėždamas Dievo įkvėpto žodžio vertę, rašo: „Taigi pranašiškas žodis tapo mums dar patikimesnis, ir jūs gerai darote žvelgdami į jį tarsi į žiburį, šviečiantį tamsioje vietoje (kol ims aušti diena ir patekės priešaušrio žvaigždė) — jūsų širdyse“ (2 Pt 1:19).

Atkreipkime dėmesį, kad pasakymas „kol ims aušti diena ir patekės priešaušrio žvaigždė“ yra įdėtas į skliaustelius. Tačiau dauguma Biblijos vertimų šios minties kaip savarankiškos neišskiria.

Pavyzdžiui, Č. Kavaliausko vertime eilutės antroji dalis skamba taip: „Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė.“ Skaitytojas šičia supranta, kad aušrinė turi užtekėti tikinčiųjų širdyse, tai yra jie turi patirti kažkokį dvasinį nušvitimą.

Vis dėlto dar senų senovėje, Mozės dienomis, buvo išpranašauta, kad „žvaigždė patekės iš Jokūbo“ (Sk 24:17; palygink Psalmyno 89:35-38 [89:34-37, Brb]). Jėzus aiškiai pasakė pats esąs „Dovydo [...] atžala, ir skaisti ryto žvaigždė“ (Apr 22:16).

Toks paaiškinimas, kas yra „priešaušrio žvaigždė“, arba „ryto žvaigždė“, dera ir su Petro laiško kontekstu. Prieš tai apaštalas rašo apie atsimainymo viziją, matytą prieš kokius trisdešimt metų (Mt 16:28—17:9). Toji įspūdinga vizija leido akies krašteliu pažvelgti į ateitį, kai Jėzus ‘ateis savo karalystėje’, kitaip tariant, gaus Karalystės valdžią ir šlovę. Petro regėtieji dalykai priminė, koks patikimas yra Dievo žodis; dabar krikščionys į pranašišką žodį irgi turi įdėmiai žvelgti.

Apskritai žmonių širdys buvo ir tebėra aptemusios, bet tikriesiems krikščionims tūnoti tamsoje netenka. Jų širdyse tarytum žiburys spindi, — o juk priešingu atveju čia tvyrotų tamsa. Petras žinojo, kad, iki išauštant naujai dienai, krikščionys žvelgs į šviečiantį pranašišką Dievo žodį ir išsaugos aiškią nuovoką, budrumo nepraras. Štai tada, gavusi Karalystės valdžią, ir užviešpataus „priešaušrio žvaigždė“, arba „skaisti ryto žvaigždė“.

Ši eilutė, 2 Petro 1:19, įdomiai komentuojama viename veikale: „Čia, savaime aišku, turi būti skliausteliai, mat šviesa yra ne kas kita kaip pranašystė, o priešaušrio žvaigždė ir dienos brėkšmas yra Kristus ir jo pasirodymas. Tikrai nebūtų teisinga manyti, kad pranašiško žodžio esame raginami klausyti tol, kol Kristus apsireikš mūsų širdyse. Ne, šio pranašiško žodžio savo širdyse privalome paisyti iki ateis išsipildymas ir pasirodys Kristus, tai yra kol patekės vadinamoji ‘Aušrinė Žvaigždė’“ (E. W. Bullinger, Figures of Speech Used in the Bible, 1898).

Dėl jau minėtų priežasčių kai kuriuose Biblijos vertimuose 2 Petro 1:19 išties yra dedami skliausteliai. * Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertime minčių seka čia išlaikoma tokia pat kaip graikiškajame tekste. Tiktai frazė „kol ims aušti diena ir patekės priešaušrio žvaigždė“ skliausteliais išskiriama iš paraginimo žvelgti į pranašišką žodį „tarsi į žiburį, šviečiantį tamsioje vietoje [...] — jūsų širdyse“.

[Išnaša]