Esu laimingas, kad noriai taikiausi prie permainų

Papasakojo Džeimsas Tompsonas

Gimiau 1928 metais JAV pietuose. Juodaodžius nuo baltųjų tada skyrė rasinės segregacijos įstatymas. Jį sulaužęs galėjai sėsti į kalėjimą arba būti dar griežčiau nubaustas.

TUO metu kai kuriuose šalies regionuose baltieji ir juodaodžiai Jehovos liudytojai į sueigas rinkdavosi atskirai, jų bendruomenės sudarė atskirus rajonus ir sritis. 1937 metais mano tėtį paskyrė Čatanugos (Tenesio valstija) juodaodžių bendruomenės tarnu (taip tada vadindavo vyresniųjų tarybos koordinatorių). Baltųjų bendruomenėje tas pareigas ėjo Henris Nikolsas.

Su malonumu prisimenu vaikystę, kai vakarais sėdėdavome verandoje ir tėtis su broliu Nikolsu kalbėdavosi, kaip organizuoti gerosios naujienos skelbimo darbą tuometinėmis sąlygomis. Nors ne viską suprasdavau, man patiko būti šalia tėčio.

Kiek anksčiau, 1930-aisiais, mūsų šeimą sukrėtė baisi nelaimė: būdama vos dvidešimties, mirė mama. Tėčiui teko vienam rūpintis dviem savo vaikais — ketverių metukų dukrele Doris ir manimi, dvejų metų mažyliu. Tėtis buvo neseniai pasikrikštijęs, bet sparčiai augo dvasiškai.

Pavyzdžiai, kurie mane įkvėpė

1933 metais tėtis susipažino su nuostabia sese, vardu Lilė Mei Gvendolin Tomas. Greitai jie susituokė. Tėtis ir naujoji mama abu kartu ištikimai tarnavo Jehovai ir mums su Doris rodė puikų pavyzdį.

1938-aisiais pasikeitė bendruomenės vyresniųjų skyrimo tvarka. Iki tol balsavimo būdu juos išsirinkdavo patys skelbėjai, bet dabar atsakingas pareigas broliams turėjo paskirti  pagrindinis biuras Niujorke. Bendruomenių buvo prašoma pakeitimui pritarti. Ne visiems Čatanugoje buvo lengva su tuo susitaikyti, bet mano tėtis šį sprendimą rėmė kaip galėdamas. Jis buvo visiškai atsidavęs Jehovai ir jo organizacijai, o mama nuoširdžiai tėtį palaikė. Jų pavyzdys dar ir šiandien mane įkvepia.

Krikštas ir visalaikė tarnyba

1940 metais grupelė mūsų bendruomenės brolių ir sesių išsinuomojo autobusą ir išvažiavo į kongresą, rengiamą Detroite (Mičigano valstija). Keli iš jų pasikrikštijo. Kai kas nustebo, kodėl nesikrikštijau aš, mat liudyti pradėjau būdamas vos penkerių metų ir tarnyboje darbavausi labai uoliai.

Jiems ėmus klausinėti, atsakiau: „Nelabai žinau, ką tas krikštas reiškia.“ Nugirdęs mano žodžius tėtis šiek tiek sutriko. Nuo tada jis dėjo dar daugiau pastangų, kad gerai suprasčiau, ką reiškia pasikrikštyti ir kodėl tai būtina. Po keturių mėnesių, labai šaltą 1940-ųjų spalio 1-ąją, buvau pakrikštytas tvenkinyje netoli Čatanugos.

Nuo keturiolikos metų tarnaudavau pionieriumi per vasaros atostogas. Važinėdavau po mažus miestelius Tenesio ir gretimoje Džordžijos valstijoje. Keldavausi anksti, pasiruošdavau užkandžių pietums ir šeštą valandą ryte traukiniu arba autobusu jau važiuodavau į savo teritoriją. Namo grįždavau apie šeštą vakaro. Kai ateidavo metas pietauti, dažnai nebeturėdavau ko valgyti — jau būdavau viską sukramsnojęs. Nors pinigų ir pasiimdavau, negalėjau rodytis parduotuvėje, nes buvau juodaodis. Kartą norėjau nusipirkti ledų, bet tuojau iš parduotuvės buvau išprašytas. Tada viena maloni moteris, baltaodė, nupirko man porciją.

Tuo laiku, kai pradėjau mokytis vidurinėje, Jungtinių Valstijų pietuose aktyviai reiškėsi pilietinių teisių judėjimas. Įvairios organizacijos, pavyzdžiui, Nacionalinė spalvotųjų žmonių pažangos asociacija, ragino jaunuolius stoti į jų gretas ir kovoti už lygybę. Kai kuriose juodaodžių mokyklose, tarp jų ir manojoje, buvo siekiama, kad moksleiviai visi iki vieno priklausytų prie kokios nors panašios organizacijos. Mane irgi įkalbinėjo, neva privalau ginti savo rasę. Bet aš atsisakiau ir paaiškinau, kad Dievas nėra šališkas, nelaiko vienos rasės geresne už kitą, ir kad tik jis gali padaryti galą visai neteisybei (Jn 17:14; Apd 10:34, 35).

Baigęs vidurinę, nutariau išvykti gyventi į Niujorką. Pakeliui dar stabtelėjau Filadelfijoje (Pensilvanijos valstija), kad aplankyčiau draugus, su kuriais anksčiau susipažinau kongrese. Čia, Filadelfijoje, pirmą kartą pamačiau, kad į sueigas baltieji ir juodaodžiai broliai renkasi kartu. Toje bendruomenėje kaip tik lankėsi keliaujantysis prižiūrėtojas. Pasivedėjęs į šalį paprašė, kad kitai sueigai paruoščiau užduotį. Tada nesunkiai apsisprendžiau čionai ir pasilikti.

Tarp draugų, kuriuos susiradau Filadelfijoje, buvo ir jauna sesutė Džeraldina Vait. Vadinau ją Džeri. Ji puikiai išmanė Bibliją ir tarnyboje meistriškai užmegzdavo pokalbį su šeimininku. Ypač mane žavėjo tai, jog Džeri, kaip ir aš, troško imtis visalaikės tarnybos. 1948-ųjų lapkritį nusprendėme susituokti. Bet susidūrėme su problema. Pagal Pensilvanijos valstijos įstatymus, kurti šeimą buvome per jauni — nė vienas dar neturėjome dvidešimt vienerių. Tuoktis galėjome nebent pateikę raštišką  tėvų sutikimą. Jį gavome ir 1949 metų balandžio 23-iąją tapome vyru ir žmona.

Gauname kvietimą į Gileado mokyklą

Iškart po vedybų nusistatėme sau tikslą: mokytis Gileado mokykloje ir tarnauti misionieriais svečioje šalyje. Labai džiaugėmės galėdami jau iš anksto ruoštis tokiai tarnybai. Mums pasiūlė persikelti ten, kur trūksta gerosios naujienos skelbėjų. Pirmiausia išvykome į Lonsaidą (Naujojo Džersio valstija), tada į Česterį (Pensilvanijos valstija), o galiausiai — į Atlantik Sitį (Naujojo Džersio valstija). Tarnaudami Atlantik Sityje jau galėjome užpildyti paraišką į Gileado mokyklą, nes nuo mūsų vestuvių buvo praėję dveji metai. Vis dėlto išvažiuoti mokytis kurį laiką nepavyko. Kodėl?

Šeštojo dešimtmečio pradžioje daug vaikinų buvo šaukiami į kariuomenę ir siunčiami į Korėjos karą. Filadelfijos šaukimo komisijai liudytojai dėl savo politinio neutralumo akivaizdžiai nepatiko. Ir manęs atleisti nuo karinės tarnybos jie nepanoro. Tačiau galų gale iš teisėjo sužinojau, kad Federalinis tyrimų biuras, paieškojęs apie mane informacijos, patvirtino mano neutralią poziciją. Taigi 1952-ųjų sausio 11-ąją apeliacinė komisija suteikė man religinio tarnautojo statusą ir atleido nuo karo prievolės.

Tų pačių metų rugpjūtį mudu su Džeri gavome kvietimą į 20-ąjį Gileado mokyklos kursą. Mokslai prasidėjo jau kitą mėnesį. Neabejojome, kad būsime paskirti į kokią užsienio šalį. Mano sesė Doris baigė 13-ąjį Gileado kursą ir tarnavo Brazilijoje. Tad kaip abu su Džeri nustebome sužinoję, kad mums paskyrė rajono priežiūros darbą savoje šalyje! Turėjome lankyti juodaodžių brolių bendruomenes JAV pietuose, Alabamoje. Kadangi šitiek laiko svajojome apie tarnybą svetur, netgi truputį nusiminėme.

Pirmoji mūsų aplankyta bendruomenė buvo Hantsvilyje. Čia susiradome sesę, pas kurią turėjome apsistoti. Nešdamiesi daiktus vidun, nugirdome ją telefonu kažkam sakant: „Vaikučiai jau čia.“ Mums buvo tik po dvidešimt ketverius metus, o atrodėme dar jauniau. Todėl tame rajone mus taip ir praminė — vaikučiai.

Pietinėse valstijose nemažai gyventojų išpažino kurią nors protestantiškos krypties religiją ir labai gerbė Bibliją. Todėl tarnyboje dažniausiai taikydavome įžangą iš trijų dalių:

1) kokia padėtis pasaulyje,

2) koks problemų sprendimas žadamas Biblijoje,

3) ką, Biblijos žodžiais, turime daryti mes.

Tada pasiūlydavome leidinį, padedantį geriau suprasti Šventąjį Raštą. Kadangi šis metodas davė puikių rezultatų, 1953 metais manęs paprašė jį viešai pademonstruoti Niujorke surengtame kongrese „Naujojo pasaulio visuomenė“.

 1953-iųjų vasarą buvau paskirtas tarnauti srities prižiūrėtoju. Turėjau rūpintis juodaodžių brolių teokratiniais rajonais šalies pietuose. Mano prižiūrima sritis driekėsi nuo Virdžinijos iki Floridos, vakaruose siekė net Alabamos ir Tenesio valstijas. Keliaujantiesiems prižiūrėtojams tekdavo prisitaikyti prie visokių sąlygų. Namuose, kur gyvendavome, dažnai nebūdavo vandentiekio, todėl maudydavomės metalinėje vonelėje už krosnies. Laimei, ten būdavo šilčiausias namų kampelis.

Sunkumai dėl rasinės atskirties

Tarnaudami šalies pietuose turėjome būti įžvalgūs ir išradingi. Juodaodžiams, pavyzdžiui, buvo draudžiama naudotis savitarnos skalbyklomis. Džeri nuėjusi pasakydavo, kad atnešė išskalbti ponios Tompson drabužius ir visi palaikydavo ją tarnaite. O štai kada sričių prižiūrėtojai rodė filmą „Naujojo pasaulio visuomenė darbuojasi“, reikėdavo gauti didelių ekranų. Tada aš paskambindavau į parduotuvę ir ekraną užsakydavau pono Tompsono vardu. Vėliau ateidavau ir pasiimdavau. Visada elgėmės mandagiai, todėl tarnyboje išvengdavome daug nepatogumų.

Nemažai žmonių pietuose buvo nusistatę prieš šiaurinių valstijų gyventojus. Kartą išsinuomojome mokyklos salę rajono asamblėjai. Tuomet vietiniame laikraštyje pasirodė žinutė, kad asamblėjoje kalbą sakys Džeimsas Tompsonas iš Niujorke įsikūrusios „Sargybos bokšto“ bendrijos. Kai kas pamanė, kad esu niujorkietis. Mokyklos valdyba ėmė ir nutraukė mūsų nuomos sutartį. Turėjau eiti pas tuos žmones ir paaiškinti, kad mokyklą lankiau Čatanugoje. Galiausiai vėl gavome leidimą čia surengti asamblėją.

Šeštojo dešimtmečio viduryje rasinė neapykanta dar labiau išaugo, pasitaikydavo netgi smurtinių išpuolių. Tokios dvasios paveikti, kai kurie broliai 1954 metais pasipiktino, kodėl rajono asamblėjose nėra nė vieno juodaodžio kalbėtojo. Raginome brolius kantriai laukti. Jau kitą vasarą vienu iš kalbėtojų paskyrė mane, o ilgainiui ir kitiems juodaodžiams broliams atsirado tokia galimybė. Tikriesiems krikščionims ugdytis kantrybę yra labai svarbu, juk norime sekti Jėzumi, o jis kantriai pakėlė visokią neteisybę.

Per laiką rasinė nepakanta šalies pietuose priblėso, juodaodžių ir baltųjų liudytojų bendruomenės po truputį ėmė maišytis. Todėl reikėjo iš naujo sugrupuoti skelbėjus, pakoreguoti bendruomenių teritorijas, perskirstyti pareigas atsakingiems broliams. Nors ne visi tokiomis permainomis labai džiaugėsi, dauguma bendratikių stengėsi būti nešališki — kaip ir mūsų dangiškasis Tėvas. Odos spalva jiems netrukdė artimai susidraugauti. Tai akivaizdžiai mačiau ir savo šeimoje, kai dar buvau vaikas.

Paskiriami tarnauti kitur

1969 metų sausį mes su Džeri gavome kvietimą tarnauti Pietų Amerikoje, Gajanoje. Su džiaugsmu sutikome. Bet prieš persikeldami dar apsilankėme Brukline, Niujorke, kur mane pamokė, kaip toje šalyje reikės rūpintis evangelizacijos veikla. Į Gajaną atvykome liepos mėnesį. Iki tol ištisus šešiolika metų keliavome lankydami bendruomenes, tad priprasti prie sėslaus gyvenimo būdo nebuvo  taip paprasta. Didumą laiko Džeri praleisdavo misionieriškoje tarnyboje, o aš tuo tarpu dirbau filiale.

Darbų turėjau įvairiausių: pjoviau žolę, rūpinausi dvidešimt aštuonių šalies bendruomenių literatūros poreikiais, susirašinėjau su pagrindiniu biuru Brukline. Kasdien dirbau po keturiolika penkiolika valandų. Abu su žmona sunkiai triūsėme, bet savo paskyrimu buvome labai patenkinti. Kai atvykome į Gajaną, čia buvo 950 gerosios naujienos skelbėjų. Šiandien jų skaičius jau perkopė 2500.

Mes, žinoma, mėgavomės maloniu krašto klimatu, egzotiniais vaisiais bei daržovėmis, bet užvis mieliausi mums buvo nuolankūs žmonės, trokštantys iš Biblijos sužinoti tiesą apie Dievo Karalystę. Dažną savaitę Džeri vesdavo dvidešimt Biblijos studijų, ir nemažai mūsų studijuotojų pasikrikštijo. Bėgant laikui kai kurie ėmėsi visalaikės tarnybos, kiti tapo bendruomenių vyresniaisiais. Yra netgi tokių, kurie baigė Gileado mokyklą ir dabar patys tarnauja misionieriais.

Prasta sveikata ir kitos problemos

1983 metais pagalbos prireikė Jungtinėse Valstijose gyvenantiems mano tėvams. Mudu su Džeri ir Doris susitikome aptarti, ką darysime. Doris, jau 35 metus ištarnavusi misioniere Brazilijoje, pasisiūlė grįžti ir tėvus prižiūrėti. Ji sakė: „Kamgi du misionieriai turėtų nutraukti savo tarnystę, jeigu jų darbą gali padaryti ir vienas?“ Mirus tėvams, Doris liko Čatanugoje ir ten tarnauja specialiąja pioniere.

1995-aisiais man nustatė prostatos vėžį, todėl turėjome sugrįžti atgal į JAV. Apsigyvenome Goldsbore (Šiaurės Karolinos valstija) — maždaug pusiaukelėje tarp mano giminaičių Tenesyje ir Džeri šeimynos Pensilvanijoje. Dabar vėžys manęs taip stipriai nekamuoja, tad Goldsboro bendruomenėje tarnaujame specialiaisiais pionieriais.

Per 65 visalaikės tarnybos metus turėjau prie daug ko prisitaikyti, priprasti. Koks dėkingas esu Jehovai, kad taip gausiai palaimino mūsų su Džeri pastangas tarnauti jam bet kokiomis aplinkybėmis. Iš visos širdies pritariame Dovydo žodžiams: „Su ištikimu tu [Jehova] elgiesi ištikimai“ (2 Sam 22:26).

[Iliustracijos 3 puslapyje]

Tėtis ir brolis Nikolsas man buvo puikūs pavyzdžiai

[Iliustracijos 4 puslapyje]

Mudu su Džeri prieš pat Gileado mokyklą (1952 m.)

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Po Gileado mokyklos buvome paskirti dirbti keliaujamąjį darbą JAV pietuose

[Iliustracija 6 puslapyje]

Keliaujantieji prižiūrėtojai ir jų žmonos, pasiruošę srities kongresui, kuriame turėjo dalyvauti ir baltieji, ir juodaodžiai broliai (1966 m.)

[Iliustracija 7 puslapyje]

Tarnauti misionieriais Gajanoje buvo tikras malonumas