Senovės laikų tikintieji — Dievo dvasios vedami

„Viešpats Dievas ir jo Dvasia pasiuntė mane“ (IZ 48:16).

1, 2. Ko reikia, kad mumyse gyvuotų tikėjimas, ir kokią paskatą jausime aptarę senovės laikų tikinčiųjų pavyzdį?

NORS tvirto tikėjimo žmonių būta nuo Abelio laikų, Biblijoje pasakyta, kad „tikėjimą turi ne visi“ (2 Tes 3:2). Tad iš kur tikėjimas širdyje randasi ir kas jį gali sustiprinti? Visų pirma „tikėjimas [yra] iš klausymo“, kai asmuo klausosi Dievo Žodžio mokymų ir šitaip įgyja žinių (Rom 10:17). Be to, tikėjimas yra Dievo dvasios vaisiaus dalelė (Gal 5:22, 23). Kad tvirtai tikėtume, vadinasi, mums reikia šventosios dvasios.

² Nebūtų teisinga manyti, jog dievoti žmonės tokie jau gimė. Tikėjimą jie turi tikrai ne iš prigimties. Atsidavusius Dievo tarnus, apie kuriuos rašoma Biblijoje, apnikdavo „tokie pat jausmai“ kaip mus (Jok 5:17). Kartais apimdavo abejonės, silpnumas, netikrumas. Bet stiprybės, kai būdavo sunku, jiems teikė Dievo dvasia, ir jie ne sykį „atsigavo iš silpnumo“ (Hbr 11:34). Aptarę, kaip Jehova savo dvasia juos palaikė, mes jausime dar didesnę paskatą tarnauti Dievui ištikimai. O dabar, kai yra daug tikėjimą silpninančių veiksnių, tokios paskatos ypač reikia.

Jėgų ir gebėjimų Dievo dvasia suteikė Mozei

3—5. a) Iš kur žinome, kad Mozė veikė šventosios dvasios padedamas? b) Kaip, sprendžiant iš Mozės pavyzdžio, Jehova savo dvasią dalija?

³ Mozė buvo „romiausias iš visų žmonių“, kurie anuomet gyveno (Sk 12:3, Brb). Ir šiam kukliam vyrui Jehova patikėjo nepaprastai atsakingas pareigas — rūpintis Izraelio tauta. Šventoji dvasia Mozę įgalino pranašauti, spręsti teismo bylas, rašyti knygas, vadovauti, daryti stebuklus. (Perskaityk Izaijo 63:11-14.) Bet sykį Mozė ėmė skųstis, kad našta jam per sunki (Sk 11:14, 15). Tada Jehova paėmė Mozę gaubiančios dvasios ir suteikė jos septyniasdešimčiai seniūnų, kad darbo naštą dalytųsi visi (Sk 11:16, 17). Nors skirtoji užduotis Mozei rodėsi per sunki, iš tikrųjų ne pats vienas jis naštą nešė. Septyniasdešimt seniūnų, vėliau parinktų į pagalbą, reikalus tvarkė irgi ne savo jėgomis.

⁴ Dievas buvo davęs Mozei pakankamai dvasios, kad šis gebėtų darbą atlikti. Net ir pasidalijęs pareigomis Mozė tebeturėjo tiek dvasios, kiek reikėjo. Jam šventosios dvasios nepritrūko, ir aniems septyniasdešimčiai jos teko ne per daug. Savo dvasios Jehova mums teikia atsižvelgdamas į kiekvieno poreikius ir aplinkybes. „Dievas duoda dvasios saiku nematuodamas“, dovanoja šitą jėgą iš savo „pilnybės“ (Jn 1:16; 3:34).

⁵ Gal tave slegia kokios bėdos ar sunkumai? Vis daugiau laiko atima svarbūs reikalai? Sunkiai dirbi, kad šeima turėtų maisto ir pastogę, o pragyvenimas vis brangsta? Darosi nelengva rūpintis namiškių dvasiniais poreikiais? Ima šlubuoti paties sveikata? Ir gal bendruomenėje ant tavo pečių gula atsakingos pareigos? Neabejok: per savo dvasią Dievas tau gali teikti jėgų kiekvienoje situacijoje (Rom 15:13).

 Per šventąją dvasią meistriškumu apdovanotas Becalelis

6—8. a) Kokį darbą daryti Becaleliui ir Oholiabui padėjo Dievo dvasia? b) Kas liudija, kad Becalelį ir Oholiabą tikrai Dievo dvasia vedė? c) Kuo Becalelio pavyzdys mus ypač padrąsina?

⁶ Kaip Dievo dvasia gali veikti, liudija ir Mozės amžininko Becalelio pavyzdys. (Perskaityk Išėjimo 35:30-35.) Kai reikėjo įrengti padangtę, Jehova jį pasirinko vyriausiuoju meistru, skyrė vadovauti ir kitiems amatininkams. Ar prieš imdamasis šio didelio darbo Becalelis amatus jau išmanė? Galimas dalykas, taip. Tačiau ką pastaruoju metu jis dirbo? Tikriausiai, kaip ir visi izraelitai, gamino egiptiečiams plytas (Iš 1:13, 14). Tad kaip dabar susidoros su atsakinga užduotimi? Jehova „pripildė jį dieviškos dvasios — išminties, proto, pažinimo ir sugebėjimo gaminti dirbinius [...], išmanyti bet kokį dailės amatą“. Jeigu pats savaime Becalelis ko neišmanė ar neįstengė, jam visur gelbėjo šventoji dvasia. Tas pats sakytina apie Oholiabą. Juodu abu tikriausiai buvo imlūs, mat ne tik patys gerai atliko savo darbą, bet gebėjo pamokyti ir kitus. Iš tikrųjų gebėjimą mokyti jiedviem davė Dievas.

⁷ Kad Becalelį ir Oholiabą tikrai vedė Dievo dvasia, liudija ir nepaprastas jų dirbinių patvarumas. Daiktai, kuriuos anie meistrai pagamino, tebebuvo naudojami net po penkių šimtų metų (2 Met 1:2-6). Priešingai negu šiuolaikiniai gamintojai, Becalelis su Oholiabu dirbiniuose nemanė įamžinti nei savo vardo, nei prekyženklio. Už tai, ką jie padarė, visa šlovė atiteko Jehovai (Iš 36:1, 2).

⁸ Ir šiandieną Dievo tarnams pavedama nelengvų užduočių, kurioms atlikti reikia specialių įgūdžių. Tokie, pavyzdžiui, yra darbai statybose ir spaustuvėse, kongresų organizavimas, pagalbos teikimas nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių, bendradarbiavimas su gydytojais ir ligoninių personalu, kai tenka išaiškinti mūsų krikščionišką nuostatą dėl kraujo. Šiuos darbus kartais daro įgudę specialistai, bet dažniausiai — savanoriai, neturintys didelės profesinės patirties. Gerai viską atlikti jiems padeda Dievo dvasia. Gal kada nesiryžai siūlomos užduoties priimti? Manei, kad kiti bendratikiai labiau pasirengę, gabesni? Atmink: sugebėjimų ir žinių trūkumą kompensuoja Jehovos dvasia. Jeigu Dievas tau užduotį skiria, padės ją ir atlikti.

Dievo dvasia dovanojo Jozuei sėkmę

9. Į kokią situaciją pateko iš Egipto išėję izraelitai ir koks kilo klausimas?

⁹ Dievo dvasia vedė ir dar vieną Mozės ir Becalelio amžininką. Vos Dievo tauta išėjo iš Egipto, tuojau prisireikė atremti netikėtą amalekiečių antpuolį. Visiškai nepratusiems kovoti izraelitams — nebe vergams, o laisviems žmonėms — pirmą kartą teko stoti į kovotojų gretas (Iš 13:17; 17:8). O kažkas juk turėjo vyrus į kovą vesti. Kas gi bus tas karvedys?

10. Kodėl izraelitams su karvedžiu Jozue pavyko mūšį laimėti?

¹⁰ Karvedžiu Jehova išsirinko Jozuę. Bet jeigu šiam būtų reikėję apibūdinti savo ankstesnę darbo patirtį, ką jis būtų galėjęs paminėti? Kad vergavo? Su moliu maišė šiaudus? Rinko maną? Kažin ar misijai būtų pasirodęs tinkamas. Tiesa, Jozuės senelis Elišama buvo Efraimo giminės vadas ir, iš visko sprendžiant, vadovavo šimtui aštuoniems tūkstančiams ir vienam šimtui karių — trijų Izraelio giminių padaliniui (Sk 2:18, 24; 1 Met 7:26, 27). Vis dėlto Jehova per Mozę nurodė, kad pajėgas į kovą ves ir priešą sutriuškins ne Elišama, ne jo sūnus Nūnas, o Jozuė. Kariai tąsyk kovojo beveik visą dieną. Izraelis mūšį laimėjo todėl, kad  Jozuė besąlygiškai pakluso Dievui ir leidosi šventosios dvasios veikiamas (Iš 17:9-13).

11. Ko reikia, kad mus, kaip ir Jozuę, Dievo tarnyboje lydėtų sėkmė?

¹¹ Vėliau Jozuė, „kupinas išminties dvasios“, tapo Mozės įpėdiniu (Įst 34:9). Šventoji dvasia jam, priešingai nei Mozei, gebėjimo pranašauti ar daryti stebuklus nedavė, tačiau įgalino jį vesti Izraelį karo žygiuose, užkariauti Kanaano kraštą. Šiandieną galbūt manome esą nepatyrę, jaučiamės netinkami atlikti tam tikras dievatarnystės užduotis. Bet jeigu tiksliai laikomės Dievo nurodymų, galime neabejoti, kad mus, kaip ir Jozuę, lydės sėkmė (Joz 1:7-9).

„Viešpaties dvasia apėmė Gideoną“

12—14. a) Ką rodo tas faktas, kad 300 vyrų sutriuškino didelę midjaniečių kariuomenę? b) Kaip Jehova Gideoną patikino, kad yra su juo? c) Kaip Dievas mus drąsina šiandieną?

¹² Jozuei mirus, jėgų ir stiprybės Jehova dosniai teikė kitiems savo ištikimiems tarnams. Teisėjų knygoje rašoma apie daugelį žmonių, kurie „atsigavo iš silpnumo“ (Hbr 11:34). Kovoti už Dievo tautą šventoji dvasia, pavyzdžiui, skatino Gideoną (Ts 6:34). Tačiau midjaniečių karių buvo keturis kartus daugiau nei kovotojų Gideono pusėje. O Jehova matė, kad ir tas nedidelis pulkas pernelyg gausus. Dievo nurodymu Gideonas savo kovotojų skaičių sumažino. Paskui, Dievo vėl palieptas, kovotojų gretas sumažino dar sykį. Dabar kiekvienam izraelitų kariui teko po keturis šimtus penkiasdešimt priešų (Ts 7:2-8; 8:10). Tokios persvaros Jehova ir norėjo. Izraelitai iškovos triuškinamą pergalę, — ir kas gi tuomet galės didžiuotis laimėjęs savo jėgomis, savo išmintimi?

¹³ Gideonas ir jo kovotojai jau buvo bemaž pasirengę. Pagalvok: jeigu pačiam būtų tekę su tuo karių būreliu žygiuoti, ar nebūtum džiaugęsis, kad visi, kurie dreba iš baimės ar nėra itin budrūs, jau sugrįžo namo? O gal svarstydamas, kaip reikalai susiklostys, būtum jautęs per nugarą bėgiojant šiurpuliukus? Ką manė ar kaip jautėsi Gideonas, nereikia spėlioti. Jis viską padarė tiksliai taip, kaip buvo liepta. (Perskaityk Teisėjų 7:9-14.) Ir kai paprašė ženklo, liudijančio, kad Dievas yra su juo, Jehova dėl to nepriekaištavo (Ts 6:36-40). Prašymą Dievas maloningai patenkino — Gideono tikėjimą sustiprino.

¹⁴ Jehovos, didžiojo Gelbėtojo, galia beribė. Savo tautą jis išveda iš bet kokios aklavietės ir tam tikslui pasitelkia net žmones, kurie iš pažiūros silpni, bejėgiai. Kartais prieš mus, regis, daugybė priešų sukyla, jaučiamės atsidūrę beviltiškoje padėtyje. Nesitikime, kad savo galią Jehova mums apreikš taip stebuklingai kaip Gideonui. Vis dėlto Dievas mus moko ir drąsina per savo rašytinį Žodį ir per bendruomenę, kurią veda jo dvasia (Rom 8:31, 32). Meilingi Jehovos pažadai stiprina mūsų tikėjimą ir aiškiai rodo, kad jis visad pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką.

„Viešpaties dvasia apėmė Iftachą“

15, 16. Kodėl Iftacho duktė turėjo tokią gerą nuostatą ir kaip dabar tai įkvepia tėvus?

¹⁵ Dabar pakalbėkime apie kitą pavyzdį. Kai izraelitams reikėjo grumtis su užpuolikais amonitais, Jehovos dvasia „apėmė Iftachą“. Pasiryžęs Jehovos šlovei iškovoti pergalę, Iftachas davė įžadą, kuris paskui jam brangiai kainavo. Ir ką gi pažadėjo? Jeigu Dievas įduos Amoną jam į rankas, tada, kas pirmas išeis pro namų duris pasitikti jo grįžtančio, atiteks Jehovai. Kaip ir tikėtasi, amonitus Iftachas sutriuškino, o kai iš kovos pargrįžo, jo pasitikti išbėgo vienturtė duktė (Ts 11:29-31, 34). Ar tai buvo Iftachui staigmena? Tikriausiai ne. Juk duodamas įžadą žinojo, kad pati pirma, ko gero, jį ir pasitiks dukra. Iftachas įžadą tesėjo — atidavė dukterį  tarnauti Jehovai prie šventovės Šilojyje. Mergina irgi buvo ištikima Jehovos garbintoja ir suprato, kad įžado laužyti nevalia. (Perskaityk Teisėjų 11:36.) Reikiamos stiprybės Jehovos dvasia tuomet suteikė ir tėvui, ir dukrai.

¹⁶ Kodėl Iftacho duktė nedvejodama dėl Jehovos aukojosi? Ji, be abejo, mokėsi iš tėvo — matė, koks jis uolus, koks dievobaimingas, todėl ir pati išsiugdė tvirtą tikėjimą. Tėvai, žinokite, kad jūsų pavyzdys nelieka vaikų nepastebėtas. Jūsų sprendimai byloja, kokia yra jūsų nuostata, — ar tikite tuo, ką kalbate. Jeigu savo atžalas įtaigiai mokote, auklėjate, o sykiu nuoširdžiai meldžiatės ir į Jehovos tarnybą įdedate širdį, vaikas visa tai mato, girdi, įsidėmi. Tada tikriausiai ir jam pačiam atsiranda troškimas aukotis, atsidėti Jehovos tarnybai. O kaip tai jus džiugina!

Samsoną „apėmė Viešpaties dvasia“

17. Ką Dievo dvasios stiprinamas nuveikė Samsonas?

¹⁷ Aptarkime dar vieną pavyzdį. Kai Izraelis atsidūrė filistinų rankose, „Viešpaties dvasia pradėjo [Samsoną] žadinti“, kad tautą iš prispaudėjų vaduotų (Ts 13:24, 25, Jr). Didiems darbams daryti Samsonas gavo iš Dievo nepaprastą jėgą. Izraelitai, bijodami filistinų keršto, galiūną surišo ir atidavė priešams, — tada „jį apėmė Viešpaties dvasia, virvės ant rankų tapo lyg sudegusios linų sruogos, ir raiščiai nutirpo“ (Ts 15:14). Vėliau Samsonas per savo paties neapdairumą tą jėgą prarado, bet „dėl tikėjimo“ dar paskutinį kartą Dievo padedamas iš silpnumo atsigavo (Hbr 11:32-34; Ts 16:18-21, 28-30). Jehovos dvasia Samsono gyvenime veikė kiek neįprastu būdu, mat buvo susiklosčiusios ypatingos aplinkybės. Dabar Jehova neduoda jėgų tokiems žygdarbiams. Vis dėlto Samsono pavyzdys mus labai įkvepia. Kodėl?

18, 19. a) Kaip mus padrąsina Samsono pavyzdys? b) Kuo tau buvo naudinga prisiminti senovės laikų tikinčiuosius?

¹⁸ Dabar mes kliaujamės ta pačia šventosios dvasios galybe kaip ir Samsonas. Pagalbos,  pavyzdžiui, tikimės dirbdami Jėzaus pavestą darbą — kai einame „paskelbti žmonėms ir gerai paliudyti“ Dievo Žodžio tiesą (Apd 10:42). Tam reikia įgūdžių, kurių galbūt iš prigimties neturime. Kokie mes Jehovai dėkingi, kad savo dvasia padeda įveikti visokiausias užduotis! Atlikdami krikščionišką tarnybą galime panašiai kaip Izaijas tarti: „Viešpats Dievas ir jo Dvasia pasiuntė mane“ (Iz 48:16). Iš tikrųjų mus siunčia Dievo dvasia! Šitą darbą darome iš širdies ir tvirtai tikime, kad Jehova mums — kaip kadaise Mozei, Becaleliui ir Jozuei — suteiks gebėjimo, nuovokos, išminties. Į rankas imame „dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“, ir neabejojame, kad Dievas apdovanos mus galybe kaip ir Gideoną, Iftachą, Samsoną (Ef 6:17, 18). Jei visur pasitikėsime ne savo jėgomis, o Jehova, dvasiniu atžvilgiu būsime tokie tvirti kaip stipruolis Samsonas.

¹⁹ Savo drąsius, ryžtingus garbintojus Jehova akivaizdžiai laimina. Dievo šventosios dvasios veikiami, išsiugdome stiprų tikėjimą. Tad mielai apžvelgsime ir kai kuriuos įsimintinus įvykius, aprašytus graikiškojoje Biblijos dalyje. Matysime, kaip Jehovos dvasia vedė ištikimus jo tarnus pirmajame amžiuje — iki 33-iųjų mūsų eros metų Sekminių ir vėliau. Apie tai kitame straipsnyje.

Kodėl verta žinoti, kaip Dievo dvasia padėjo...

• Mozei?

• Becaleliui?

• Jozuei?

• Gideonui?

• Iftachui?

• Samsonui?

[Studijų klausimai]

[Anotacija 22 puslapyje]

Iš Dievo semdamiesi jėgų, dvasiniu atžvilgiu būsime tokie tvirti kaip stipruolis Samsonas

[Iliustracija 21 puslapyje]

Jeigu jūs, tėvai, rodote gerą pavyzdį, vaikas tikriausiai seks jūsų pėdomis