Te liga neatima tau gyvenimo džiaugsmo

ĮSIVAIZDUOK, prabundi rytą ir galvoje šmėsteli mintis: ak, kad jau būtų atėjęs vakaras! Tavo kūną kausto skausmas, vargina emocinė įtampa, o prieš akis ilga diena ir sulaukti jos galo, atrodo, neįmanoma. Gal net jautiesi panašiai kaip Jobas, kadaise pasakęs: „Verčiau pasirenku mirtį, negu savo veriančius skausmus“ (Job 7:15, Jr, išnaša). Ką gi daryti, jei sveikata nėmaž nesitaiso, jeigu negalė alina daug metų?

Šitaip buvo Mefi Bošetui, karaliaus Dovydo draugo Jehonatano sūnui. Penkerių metų jis „parkrito ir tapo raišas“ (2 Sam 4:4). Negana to, kad vargino luošumas, paskui jis dar buvo melagingai apkaltintas išdavęs karalių ir dėl to turėjo materialinių nuostolių. Visa tai šį vyrą, be abejo, sunkiai slėgė. Tačiau jis rodė gerą pavyzdį: diena po dienos kantriai kentė savo negalę, ištvėrė šmeižiamas ir nevilčiai nepasidavė, džiaugsmo neprarado (2 Sam 9:6-10; 16:1-4; 19:24-30).

Kitas pavyzdys — apaštalas Paulius. Viename savo laiške jis mini „dyglį kūne“, kuris jam, regis, sudarė nemažai sunkumų (2 Kor 12:7). Tai galėjo būti kokia įsisenėjusi liga ar galbūt pikti žmonės, ginčijantys jo apaštalystę. Šiaip ar taip, Paulių tas dyglys vargino ne vienus metus ir apaštalui teko kęsti fizinį skausmą, patirti daug širdgėlos (2 Kor 12:9, 10).

Sekinančios lėtinės ligos, didelė emocinė įtampa Dievo tarnus kamuoja ir šiandien. Štai Magdalenai, kai sulaukė aštuoniolikos, buvo nustatyta sisteminė raudonoji vilkligė. Susirgus šia liga žmogaus imuninė sistema, atrodo, pati ima atakuoti organus, kuriuos paprastai saugo. „Sužinojusi diagnozę, labai išsigandau, — prisipažįsta sesė. — Laikui bėgant mano būklė vis blogėjo. Sutriko virškinimas, skydliaukės veikla, išopėjo burnos gleivinė.“ Kartais ligos simptomai, nors ne tokie akivaizdūs, vis tiek yra sunkiai pakeliami. Sesė, vardu Izabelė, pasakoja: „Nuo vaikystės sergu depresija. Ji pasireiškia baimės priepuoliais, pasunkėjusiu kvėpavimu, pilvo diegliais. Dėl to dažnai jaučiuosi išsekusi.“

Susitaikyk su esamomis aplinkybėmis

Sunki liga ar neįgalumas gyvenimą labai sujaukia. Tokiu atveju būtų patartina savo situaciją ramiai išanalizuoti, viską gerai pasverti. Dabar nebegali to, ką anksčiau galėjai, bet tai pripažinti galbūt nelengva. Magdalena guodžiasi: „Liga vis labiau griauna mano sveikatą. Kartais jaučiuosi tokia silpna, kad neįstengiu pakilti iš lovos. Ligos eiga nenuspėjama, todėl ką nors planuoti beveik neįmanoma. Labiausiai slegia tai, kad  nebepajėgiu tarnauti Jehovai tiek, kiek anksčiau.“

Zbignevas sako: „Laikui bėgant reumatoidinis artritas pažeidžia visus sąnarius, išsekina jėgas. Kartais, kai uždegimas itin stiprus, negaliu atlikti ir menkiausio darbo. Dėl to apima nusiminimas.“

Barbarai prieš keletą metų buvo diagnozuotas progresuojantis smegenų auglys. „Mano organizme vyksta netikėti pokyčiai, — aiškina sesė. — Darausi apatiška, nuolat skauda galvą, nesugebu susikaupti. Kai kūnas nebeklauso, turiu viską vertinti kitaip, prisitaikyti.“

Čia paminėti asmenys yra pasiaukoję Jehovos tarnai. Vykdyti Dievo valią jiems visų svarbiausia. Dievu jie visiškai pasitiki ir gauna iš jo stiprybės (Pat 3:5, 6).

Kaip Jehova padeda

Niekada nemanykime, kad užklupusi liga yra Dievo nemalonės ženklas (Rd 3:33). Štai Jobas turėjo labai daug iškentėti, nors buvo „be priekaištų ir doras“ (Job 1:8). Dievas nė vieno nemėgina tuo, kas bloga (Jok 1:13). Visos ligos — tiek lėtinės, tiek emocinio pobūdžio — yra vargingas mūsų protėvių, Adomo ir Ievos, palikimas (Rom 5:12).

Situacija tačiau nėra beviltiška. Jehova ir Jėzus doros širdies žmonėms tiesia pagalbos ranką (Ps 34:16 [34:15, Brb]). Sunkiais momentais ypač gerai suvokiame, jog Dievas mums yra „prieglauda ir tvirtovė“ (Ps 91:2). Kas gi patartina, kad, spaudžiami negalių, neprarastume gyvenimo džiaugsmo?

Malda. Sekdami kadaise gyvenusių ištikimų Dievo tarnų pavyzdžiu, meskime maldoje savo naštą ant dangiškojo Tėvo pečių (Ps 55:23 [55:22, Brb]). Tada pajusime „Dievo ramybę, pranokstančią visokį supratimą“, ir ji „saugos [mūsų] širdis ir protus“ (Fil 4:6, 7). Magdalena sekinančią ligą geba ištverti su pasitikėjimu melsdamasi Dievui. Sesė kalba: „Kai išlieju Jehovai širdį, labai  palengvėja, vėl atgaunu džiaugsmą. Dabar tikrai žinau, ką reiškia kasdien kliautis Dievu“ (2 Kor 1:3, 4).

Jehova į maldas atsako suteikdamas stiprybės per šventąją dvasią, savo Žodį ir krikščionių bendruomenę. Ligos ar neįgalumo Jehova stebuklingai nepašalina ir to neturėtume tikėtis. Vis dėlto jis duoda išminties ir jėgų atlaikyti bet kokią bėdą ar nelaimę (Pat 2:7). Jehova gali mums suteikti „neįprastai didelės galios“, kad būtume tvirti, nepalūžtume (2 Kor 4:7).

Šeima. Sergančiajam ištverti lengviau, jeigu namie netrūksta meilės, atjautos. Reikia nepamiršti, kad artimieji irgi kenčia. Galbūt jiems skaudu, kad tau, brangiam žmogui, tik menkai tegali padėti. Vis dėlto jie yra šalia, ypač sunkiomis akimirkomis. Melsdamasis drauge su jais, išlaikysi širdies ramybę (Pat 14:30).

Apie savo dukrą ir kitas jaunas bendruomenės sesutes Barbara kalba: „Jos padeda man neapleisti tarnybos. Jų uolumas sušildo širdį.“ Zbignevui didelė parama yra žmona. „Ji rūpinasi kone visais namų reikalais, — sako brolis, — pagelbi man apsirengti. Kai einame į bendruomenės sueigas ar į tarnybą, neša mano knygų krepšelį.“

Bendratikiai. Broliai ir sesės mus visada paguodžia ir padrąsina. Na, o jei sunki liga neleidžia tau lankyti sueigų? Štai ką sako Magdalena: „Bendruomenė sudarė sąlygas, kad galėčiau klausytis sueigos programos garso įrašų. Bendratikiai man dažnai skambina ir klausia, kuo dar galėtų padėti, siunčia pastiprinančius laiškus. Žinodama, kad kiti mane prisimena ir rūpinasi mano gerove, įgaunu jėgų tvirtai laikytis.“

Izabelė, serganti depresija, pasakoja: „Bendruomenėje turiu daug tėvų ir motinų, kurie visada mane išklauso, stengiasi suprasti. Bendruomenė yra mano šeima. Čia patiriu džiaugsmą, randu ramybę.“

Tiems, kas serga ar kenčia negalę, reikia  vengti ‘atsiskirti nuo kitų’. Užuot izoliavęsi, jie turėtų glaustis prie bendruomenės (Pat 18:1, Brb). Jų pavyzdys visus labai įkvepia. Gal iš pradžių papasakoti apie savo bėdas ir nebus drąsu. Bet tikėjimo namiškiai vertins tavo atvirumą. Taip suteiksi bendratikiams progą parodyti „neveidmainingą brolišką meilę“ (1 Pt 1:22). Tad nesidrovėk pasiprašyti nuvežamas į sueigą, paminėk, kad mielai eitum kartu į tarnybą. Arba jeigu nori atvirai išsišnekėti, irgi apie tai pasakyk. Aišku, neturi visko tik reikalauti. Verčiau dėkok už pagalbą.

Būk nusiteikęs optimistiškai. Ar pavyks ištvermingai laikytis sergant lėtine liga, daug priklauso nuo paties sergančiojo. Jei žmogus pasiduoda niūriai nuotaikai ir nusiminimui, jį gali užvaldyti slogios mintys. Biblijoje sakoma: „Gaji dvasia palaiko žmogų ligoje, o kai dvasia suserga, kas gali ją pagydyti?“ (Pat 18:14).

Magdalena sako: „Stengiuosi negalvoti apie savo ligą. Kiekviena diena, kai jaučiuosi geriau, teikia man džiaugsmą. Mėgstu skaityti gyvenimo istorijas žmonių, kurie ir sunkiai sirgdami liko tvirto tikėjimo.“ Izabelę stiprina mintis, kad Jehova ją myli ir labai vertina. Ji teigia: „Žinau esanti reikalinga, žinau, dėl ko gyvenu. Taip pat turiu nuostabią ateities viltį.“

Zbignevas sako: „Liga mane padarė nuolankesnį ir klusnesnį. Mokausi būti supratingas, nuovokus, taip pat iš širdies atleisti. Jehovai tarnauju, kiek pajėgiu, ir neaimanuoju, neimu savęs gailėti. Tiesiog noriu eiti pirmyn, pagal jėgas daryti dvasinę pažangą.“

Visada turėk omenyje, kad Jehova mato ir įsidėmi tavo ištvermę. Jis supranta, kaip turi kentėti, ir labai tavimi rūpinasi. Jis tikrai ‘nepamirš tavo darbo ir meilės, kurią parodei jo vardui’ (Hbr 6:10). Atmink jo pažadą, skirtą visiems dievobaimingiems tarnams: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu“ (Hbr 13:5).

Jeigu esi prislėgtas, mintimis susitelk į nuostabią viltį — gyvenimą naujajame pasaulyje. Sparčiai artėja valanda, kai savo akimis pamatysi visą tą gerą, ką Dievo Karalystė padarys žemėje.

[Rėmelis/iliustracijos 28, 29 puslapiuose]

Ir lėtinių ligų kamuojami jie skelbia gerąją naujieną

„Pats vienas vaikščioti nebegaliu, tad į tarnybą mane lydi žmona ar bendratikiai. Žodžius, kuriais pradedu pokalbį, ir Biblijos eilutes išmokstu atmintinai“ (Ježis, turintis regėjimo negalę).

„Liudiju ne tik telefonu, bet ir laiškais. Nuolat susirašinėju su keliais susidomėjusiais asmenimis. Kai guliu ligoninėje, šalia lovos visada pasidedu Bibliją ir Jehovos liudytojų leidinius. Taip užsimezgė ne vienas geras pokalbis“ (Magdalena, serganti sistemine raudonąja vilklige).

„Man patinka skelbti gerąją naujieną po namus, bet kai jaučiuosi blogiau, liudiju telefonu“ (Izabelė, varginama depresijos).

„Mielai lankau žmones pakartotinai, padedu vesti Biblijos studijas. Kai sveikata geresnė, mėgstu ir liudyti po namus“ (Barbara, kenčianti nuo smegenų auglio).

„Rankose galiu neštis tik labai lengvą dėklą su keliais žurnalais. Tarnyboje būnu tiek, kiek leidžia mano geliantys sąnariai“ (Zbignevas, sergantis reumatoidiniu artritu).

[Iliustracija 30 puslapyje]

Ligonį pradžiuginti galime kiekvienas — ir mažas, ir didelis