„Budėkite su manimi“ (MT 26:38).

1—3. Kaip apaštalai paskutinį Jėzaus gyvenimo žemėje vakarą neparodė budrumo ir kodėl galime tvirtinti, kad iš tos klaidos jie pasimokė?

PASKUTINIS Jėzaus gyvenimo žemėje vakaras. Jėzus ateina į vieną iš savo mėgstamų vietų, Getsemanės sodą, esantį rytiniame Jeruzalės pakraštyje. Čia atsiveda ir savo ištikimus apaštalus. Slegiamas didelio nerimo, apimtas sielvarto, Jėzus ieško ramios vietos pasimelsti (Mt 26:36; Jn 18:1, 2).

² Trys apaštalai — Petras, Jokūbas ir Jonas — lydi Jėzų į sodo gilumą. „Pasilikite čia ir budėkite su manimi“, — taria jiems Jėzus ir nueina melstis. Sugrįžęs savo draugus randa miegančius. Jis vėl juos ragina: „Budėkite.“ Tačiau jie užsnūsta dar du kartus! Kiek vėliau tą naktį visi apaštalai praranda ir dvasinį budrumą. Jie net palieka Jėzų, pabėga! (Mt 26:38, 41, 56)

³ Aišku, dėl to apaštalai paskui smarkiai apgailestavo ir iš savo klaidos pasimokė. Kaip liudija Apaštalų darbų knyga, budrumo jie nebestokojo ir tuo parodė puikų pavyzdį. Savo ištikimu tarnavimu jie, be abejo, įkvėpė ir bendratikius. Šiais laikais mums kaip niekad svarbu budėti (Mt 24:42). Todėl dabar ir aptarkime tris budrumo pamokas, aprašytas Apaštalų darbų knygoje.

KUR ŠVENTOJI DVASIA SKELBĖJUS VES?

4, 5. Kaip Paulių ir jo bendražygius vedė šventoji dvasia?

⁴ Kaip apaštalų budrumas pasireiškė? Visų pirma, jie atidžiai sekė nurodymais, kur gerąją naujieną skelbti. Pavyzdžiui, yra aprašyta, kaip Jėzus šventąja dvasia, kurią gavo nuo Jehovos, apaštalą Paulių ir jo bendražygius vedė vienoje nepaprastoje  kelionėje (Apd 2:33). Kur link jų kelias ėjo? (Perskaityk Apaštalų darbų 16:6-10.)

⁵ Paulius, Silas ir Timotiejus iš Listros — miesto, įsikūrusio Galatijos pietuose, — patraukė tolyn. Po kelių dienų jie pasiekė romėnų kelią, einantį į vakarus, į tankiausiai gyvenamą Azijos provincijos rajoną. Keliauninkai norėjo sukti ta kryptimi ir aplankyti miestus, kur tūkstančiams žmonių reikėjo išgirsti apie Kristų. Bet kažkas juos sustabdė. 6-oje eilutėje sakoma: „Jie ėjo per Frygiją ir Galatijos kraštą, nes šventoji dvasia uždraudė jiems skelbti žodį Azijoje.“ Kažkaip, mums nežinomu būdu, skelbti gerosios naujienos Azijos provincijoje šventoji dvasia Pauliui ir jo bendražygiams neleido. Jėzus tąja dvasia juos akivaizdžiai norėjo nukreipti kitur.

6, 7. a) Kas Pauliui ir jo palydovams nutiko netoli Bitinijos? b) Kur evangelizuotojai nusprendė keliauti ir kaip viskas susiklostė?

⁶ Kurgi tie atkaklūs keliauninkai patraukė? Štai kas sakoma 7-oje eilutėje: „Nuėję iki Myzijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją, bet Jėzaus dvasia jų neleido.“ Kadangi Pauliui ir jo palydovams nebuvo leista gerosios naujienos skelbti Azijoje, jie pasuko į šiaurę, ketindami skelbti Bitinijos miestuose. Tačiau artėjančius prie Bitinijos juos per šventąją dvasią Jėzus vėl sustabdė. Vyrai greičiausiai jautėsi sutrikę. Jie žinojo, ką ir kaip skelbti, bet nebežinojo kur. Galima sakyti, beldė į Azijos duris, bet veltui. Beldė į Bitinijos duris — irgi veltui. Ar jie pasidavė? Anaiptol! Šie uolūs skelbėjai nė nemanė nuleisti rankų.

⁷ Ką tad jie darė? Jų sprendimas gali pasirodyti keistokas. 8-oje eilutėje skaitome: „Eidami palei Myziją [Paulius ir jo bendražygiai] nusileido į Troadę.“ Pasukę vakarų kryptimi, vyrai vieną po kito aplenkė nemažai miestų, kol galiausiai, įveikę penkis su puse šimto kilometrų, atsidūrė Troadėje. Šis uostamiestis buvo vartai į Makedoniją. Čia Paulius, vaizdžiai kalbant, trečią kartą beldė į duris, ir štai jos plačiai atsivėrė! Kaipgi viskas klostėsi? 9-oje eilutėje pasakojama: „Naktį Paulius išvydo regėjimą: kažkoks makedonas stovi ir jį maldauja: ‘Persikelk į Makedoniją ir padėk mums!’“ Pagaliau Paulius žinojo, kur keliauti gerosios naujienos skelbti. Tad su savo bendražygiais nedelsdamas išplaukė į Makedoniją.

8, 9. Ko pasimokome iš pasakojimo apie Pauliaus kelionę?

⁸ Kodėl šis pasakojimas vertas dėmesio? Įdomu štai kas. Dievo dvasia Paulių sulaikė tik tada, kai jis jau buvo pakeliui į Azijos provinciją. Kitąkart Paulių keisti kryptį Jėzus paskatino tik tada, kai jis jau artinosi prie Bitinijos. Galiausiai tik tada, kai apaštalas jau buvo atvykęs į Troadę, Jėzus jį nukreipė į Makedoniją. Jėzus, bendruomenės Galva, panašiai gali vadovauti ir mums (Kol 1:18). Pavyzdžiui, tu galvoji apie pionieriaus tarnybą arba ketini persikelti ten, kur reikia daugiau skelbėjų. Tikėtina, kad Jėzus per šventąją dvasią tave ims vesti tik tada, kai pats ryžtingai žengsi savo tikslo link. Štai vairuotojas gali pasukti į dešinę ar į kairę tik jeigu automobilis rieda. Panašiai ir mus, norinčius tarnyboje nuveikti daugiau, Jėzus kryptingai veda tik tada, jeigu judame pirmyn — stengiamės savo užsibrėžtą tikslą pasiekti.

⁹ Na, o jeigu tavo pastangos vaisių iškart neduoda? Ar nuleisi rankas ir manysi, jog Dievo dvasia tau nevadovauja?  Atmink: Pauliui irgi teko patirti nesėkmių. Tačiau jis nenustojo ieškoti ir belsti, kol vienos durys galiausiai atsivėrė. Jei ir tu ištvermingai ieškai „plačių durų našiai dirbti“, už nuoširdžias pastangas tikriausiai irgi būsi apdovanotas (1 Kor 16:9).

JIE BUVO BUDRŪS MELSTIS

10. Iš kur žinome, kad budrumas ir malda neatsiejami?

¹⁰ Ko dar apie budrumą pasimokome iš pirmojo amžiaus krikščionių? Antra pamoka: jie buvo budrūs melstis (1 Pt 4:7). Kad nepanirtume į dvasinį snaudulį, melstis būtina nuolat. Prisimink, Getsemanės sode prieš suimamas Jėzus trims apaštalams pasakė: „Budėkite ir melskitės“ (Mt 26:41).

11, 12. Kodėl Erodas ėmė persekioti krikščionis ir kaip jis ketino pasielgti su Petru?

¹¹ Petras, girdėjęs tuos Jėzaus žodžius, vėliau pats patyrė, kokią galią turi karšta malda. (Perskaityk Apaštalų darbų 12:1-6.) Kaip liudija Apaštalų darbų 12-o skyriaus pirmos eilutės, Erodas, norėdamas įtikti žydams, ėmė krikščionis persekioti. Jis tikriausiai žinojo, kad Jokūbas yra vienas iš apaštalų, labai artimas Jėzui. Tad nieko nelaukęs jį „nužudė kalaviju“ (2-a eilutė). Bendruomenė neteko mylimo apaštalo. Koks didelis išbandymas broliams!

¹² Ką Erodas darė paskui? 3-ioje eilutėje rašoma: „Pamatęs, kad žydams tai patinka, Erodas įsakė suimti ir Petrą.“ Tačiau apaštalus, tarp jų ir Petrą, kalėjimo sienos ne visad patikimai saugodavo, ir Erodas tai, matyt, žinojo (Apd 5:17-20). Tas gudrus veikėjas padarė viską, kad Petras nepabėgtų. Uždaręs jį, „liepė keturiems kareivių ketvertams pakaitomis jį saugoti; po Paschos ketino išvesti [Petrą] žmonėms“ (4-a eilutė). Tik įsivaizduok! Erodas įsakė prirakinti Petrą grandinėmis prie dviejų kareivių, o šešiolika sargybinių pasikeisdami saugojo jį dieną ir naktį. Erodas rengėsi po Paschos išvesti apaštalą žmonėms, tai yra, kad įsiteiktų miniai, nubausti jį mirtimi. Ką tokiomis sunkiomis aplinkybėmis bendratikiai galėjo dėl Petro daryti?

13, 14. a) Ką darė bendruomenė, kai Petras buvo įkalintas? b) Ko apie maldą pamoko Petro bendratikių pavyzdys?

¹³ Bendruomenės nariai puikiai žinojo, ką daryti. 5-oje eilutėje skaitome: „Taigi Petrą laikė kalėjime, o bendruomenė dėl jo karštai meldėsi Dievui.“ Bendratikiai karštai, iš visos širdies maldavo Jehovą dėl savo mylimo brolio. Po to, kai buvo nukirsdintas Jokūbas, jie nepuolė į neviltį ir nemanė, kad jų maldos beprasmės. Priešingai, broliai žinojo, jog ištikimų savo tarnų maldas Dievas tikrai girdi. Jeigu maldos derinasi su jo valia, Jehova prašymą išklauso (Hbr 13:18, 19; Jok 5:16).

¹⁴ Ko pasimokome iš Petro bendratikių? Jeigu norime likti dvasiškai budrūs, turime melstis ne tik už save, bet ir už brolius bei seseris (Ef 6:18). Tau tikriausiai yra žinoma, kokie sunkumai kai kuriuos slegia. Vieni yra persekiojami arba gyvena šalyse, kur mūsų veikla uždrausta. Kitus vargina stichinės nelaimės. Kodėl gi nuoširdžiai už juos nepasimeldus? Dar kiti galbūt patiria ne tokių akivaizdžių išmėginimų: turi problemų šeimoje, serga, kovoja su slogiais jausmais. Prieš kreipdamasis į Jehovą, kuris ‘išklauso maldas’, pagalvok, už ką norėtum pasimelsti, ir  paminėk tuos bendratikius vardais (Ps 65:3 [65:2, Brb]).

15, 16. a) Kaip Jehovos angelas išlaisvino Petrą iš kalėjimo? (Prašom žiūrėti iliustraciją puslapio apačioje.) b) Kodėl apmąstydami, kaip Jehova išvadavo Petrą, įgauname stiprybės?

¹⁵ Na, o kas Petrui nutiko po to? Paskutinę naktį kalėjime, kai vyras miegojo tarp dviejų sargybinių, įvyko kai kas nepaprasta. (Perskaityk Apaštalų darbų 12:7-11.) Staiga nušvito ryški šviesa — kameroje atsirado angelas, kurio sargyba tikriausiai nematė. Jis skubiai pažadino Petrą ir grandinės nuo rankų apaštalui kaipmat nukrito. Angelas išvedė Petrą iš kameros, juodu praėjo pro lauke stovinčius sargybinius, o kai prisiartino prie geležinių vartų į miestą, šie „patys atsivėrė“. Taip abudu išėjo laukan ir angelas tada pasišalino. Petras laisvėje!

¹⁶ Mąstydami, kokią galią Jehova turi ir kaip nuostabiai savo tarnus gelbsti, argi netvirtėjame tikėjimu? Aišku, tokių stebuklų šiandieną nelaukiame. Vis dėlto esame tikri, kad Jehova ir šiais laikais savo garbintojus šventąja dvasia globoja, palaiko (2 Met 16:9). Dosniai teikia jėgų ištverti netgi didžiausius išbandymus (2 Kor 4:7; 2 Pt 2:9). O štai netrukus Tėvo pavedimu Jėzus milijonus žmonių išlaisvins iš paties akliniausio kalėjimo — iš mirties (Jn 5:28, 29). Jeigu Dievo pažadais tikime, nepritrūksime stiprybės, kad ir ką tektų iškęsti.

NEPAISYDAMAS SUNKUMŲ, JIS GERAI PALIUDIJO APIE DIEVO KARALYSTĘ

17. Kodėl galima sakyti, kad Paulius gerąją naujieną skelbė uoliai ir neatidėliodamas?

¹⁷ Iš apaštalų gauname dar ir trečią budrumo pamoką: liudyti apie Dievo Karalystę jie nesiliovė net sunkumų užklupti. Mes irgi gerąją naujieną turime skelbti uoliai ir neatidėliodami — tik šitaip išliksime budrūs. Geras pavyzdys čia apaštalas Paulius. Tarnystei jis negailėjo jėgų, su gerąja naujiena apkeliavo įvairius kraštus, įkūrė nemažai bendruomenių. Nors teko patirti ir šilto, ir šalto, jo uolumas neprigeso, budrumas neišblėso (2 Kor 11:23-29).

18. Kokių progų liudyti Paulius rado ir namų arešto sąlygomis?

¹⁸ O ką iš Apaštalų darbų knygos apie Paulių sužinome paskiausiai? 28-ame knygos skyriuje pasakojama, kad apaštalas atvyko į Romą, kur turėjo stoti prieš imperatorių Neroną. Ten Paulius buvo laikomas namų arešto sąlygomis, galbūt prirakintas grandine prie sargybinio. Tačiau nutildyti to uolaus apaštalo negalėjo jokie pančiai. Paulius ir dabar rado progų kalbėti  apie savo tikėjimą. (Perskaityk Apaštalų darbų 28:17, 23, 24.) Po trijų dienų jis susikvietė pas save žydų įtakinguosius, kad jiems paliudytų. Paskui, specialiai tam parinktą dieną, Paulius paliudijo jiems dar išsamiau. Štai kas sakoma 23-ioje eilutėje: „Paskyrę jam dieną, [vietiniai žydai] dar gausesniu būriu atėjo pas jį į namus. Paulius nuo ryto iki vakaro jiems dėstė — gerai paliudijo apie Dievo karalystę, įtikinėjo juos dėl Jėzaus tiek iš Mozės įstatymo, tiek iš Pranašų.“

19, 20. a) Kodėl Paulius liudijo taip veiksmingai? b) Kaip Paulius reagavo, kai gerąją naujieną priėmė ne visi?

¹⁹ Kodėl Pauliui pavyko taip gerai paliudyti? 23-ioje eilutėje nurodytos bent kelios priežastys: 1) jis skelbė apie Dievo Karalystę ir apie Jėzų Kristų; 2) stengėsi pasiekti savo klausytojų širdis įtikinėdamas; 3) viską grindė šventaisiais raštais; 4) pasiaukojamai liudijo „nuo ryto iki vakaro“. Nors Pauliaus liudijimas buvo paveikus, ne visi palankiai atsiliepė. 24-oje eilutėje sakoma: „Vieni tikėjo tuo, ką jis sakė, kiti netikėjo.“ Jo svečiai tąsyk nebesutarė tarpusavyje ir ėmė skirstytis.

²⁰ Ar Paulius nusiminė, kad gerąją naujieną priėmė tik nedaugelis? Tikrai ne. Apaštalų darbų 28:30, 31 skaitome: „Paulius ištisus dvejus metus gyveno išsinuomotame būste ir mielai priimdavo visus, kas pas jį užeidavo. Jis skelbė jiems apie Dievo karalystę ir mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų visiškai drąsiai ir netrukdomai.“ Dvasios įkvėpta Apaštalų darbų knyga tokia teigiama gaida ir baigiasi.

21. Ko pasimokome iš Pauliaus, kai jam teko gyventi namų arešto sąlygomis?

²¹ Ko mus pamoko Pauliaus pavyzdys? Dėl namų arešto pats Paulius laisvai eiti pas žmones negalėjo, bet nenusiminė — liudijo tiems, kas ateidavo pas jį. Daugelis Dievo tarnų, nepelnytai kalinamų už tikėjimą, irgi liudija tiems, kas juos aplanko, ir džiaugsmo nepraranda. Kai kurie brangūs mūsų broliai ir seserys, senyvo amžiaus, ligoti, nebegali daug vaikščioti, galbūt net gyvena slaugos namuose. Kiek leidžia jėgos, jie dalijasi savo tikėjimu ir viltimi su gydytojais, personalu, taip pat su lankytojais ir visais, kas tik pas juos užsuka. Jie iš širdies trokšta gerai paliudyti apie Dievo Karalystę. Kaip mes gėrimės jų pavyzdžiu!

22. a) Koks leidinys padės mums iš Apaštalų darbų knygos dar daugiau pasimokyti? (Prašom žiūrėti rėmelį puslapio viršuje.) b) Ką daryti esi nusiteikęs artėjant senosios santvarkos galui?

²² Skaitydami Apaštalų darbų knygą, tiek iš pačių apaštalų, tiek iš kitų pirmojo amžiaus krikščionių pasimokome, kaip reikia išlikti dvasiškai budriems. Artėjant senosios santvarkos galui būkime nusiteikę, kaip ir jie, gerąją naujieną skelbti drąsiai ir uoliai. Juk ‘gerai paliudyti apie Dievo karalystę’ mums yra visų didžiausia garbė (Apd 28:23).

[Studijų klausimai]

[Rėmelis 13 puslapyje]

„APAŠTALŲ DARBŲ KNYGA MAN NUŠVITO NAUJOMIS SPALVOMIS“

Perskaitęs knygą Jie „gerai paliudijo apie Dievo Karalystę“, vienas keliaujantysis prižiūrėtojas pasidalijo savo įspūdžiais: „Apaštalų darbų knyga man nušvito naujomis spalvomis. Šiuos Biblijos pasakojimus tyrinėjau daug kartų, bet tarytum žvakės šviesoje ir lyg pro uždulkėjusius akinius. Dabar tuos didingus įvykius man tarsi nušvietė ryškūs saulės spinduliai.“

[Iliustracija 12 puslapyje]

Angelas išvedė Petrą pro geležinius kalėjimo vartus