„Per įstatymą [esi] įgijęs pažinimo ir tiesos pagrindus“ (ROM 2:20).

1. Kodėl mums turėtų rūpėti Mozės įstatymo išaiškinimai?

JEI nebūtume skaitę apaštalo Pauliaus laiškų, parašytų šventosios dvasios įkvėpimu, daugelis Mozės įstatymo punktų mums tebūtų istorija, neturinti ypatingos reikšmės. Laiške hebrajams, pavyzdžiui, jis atskleidžia, kaip Jėzus, „ištikimas vyriausiasis kunigas“, galėjo kartą visiems laikams paaukoti „permaldavimo auką“, idant žmonės, tikintys šitos aukos galia, pelnytų „amžiną išvadavimą“ (Hbr 2:17; 9:11, 12). Paulius taip pat aiškina, kad padangtė buvo „dangiškųjų dalykų atvaizdas ir šešėlis“ ir kad Jėzus tapo „geresnės sandoros“ Tarpininku nei Mozė (Hbr 7:22; 8:1-5). Anuomet, Pauliaus laikais, tokie Įstatymo išaiškinimai krikščionims turėjo neįkainojamą vertę — nepraranda vertės ir šiandieną. Gilindamiesi į apaštalo žodžius, geriau suprantame, kokią brangią dovaną iš Dievo esame gavę.

2. Kokį pranašumą, lyginant su kitataučiais, turėjo žydų krikščionys?

² Rašydamas laišką bendratikiams į Romą, kai kurias savo pastabas Paulius adresuoja ir Mozės įstatymą išmanantiems žydų kilmės krikščionims. Laiške jis pamini, kad tas išmanymas teikia savotišką pranašumą: jie turi „pažinimo ir tiesos pagrindus“, kitaip sakant, jau yra pažinę Jehovą, perpratę jo teisingus principus. Patys įsisąmoninę „tiesos pagrindus“ ir labai tiesą vertindami, žydų krikščionys, kaip ir praeityje gyvenę dievobaimingi jų tautiečiai, galėjo mokyti, šviesti, vesti į pažinimą kitus, kurie apie Įstatymą, Jehovos duotą savajai tautai, nieko nenusimanė. (Perskaityk Romiečiams 2:17-20.)

 JĖZAUS AUKOS ŠEŠĖLIS

3. Kodėl mums verta pasigilinti, kokias aukas senovėje turėjo atnašauti žydai?

³ Kad geriau aprėptume Jehovos sumanymus, mums irgi reikėtų susipažinti su Pauliaus minėtais tiesos pagrindais. Juk Mozės įstatyme glūdintys principai savo reikšmės, savo vertės nepraranda. Turėdami tai omenyje, dabar pakalbėkime apie vieną Įstatymo aspektą — kaip įvairios aukos bei atnašos vedė nuolankius žydus prie Kristaus ir kaip padėjo suvokti, ko Dievas iš jų tikisi. Kadangi pagrindiniai Jehovos reikalavimai niekad nesikeičia, izraelitams Dievo duoti įstatymai dėl aukų bei atnašų, kaip matysime, gali padėti ir mums ištirti savo dievatarnystės kokybę (Mal 3:6).

4, 5. a) Apie ką Dievo tautai vis priminė Mozės įstatymas? b) Kokia prasme Dievo įstatymas dėl aukų vadinamas „šešėliu“?

⁴ Daugelis Mozės įstatymo punktų žydams akivaizdžiai rodė, kad jie nuodėmingi, — ši mintis jų sąmonėje turėjo giliai įsirėžti. Jeigu kas, pavyzdžiui, prisiliesdavo prie numirėlio, privalėjo atlikti tam tikras apsivalymo apeigas. Būdavo imama žala telyčia, sveika, be trūkumų. Ją papjaudavo ir sudegindavo. Pelenus tada laikydavo „vandeniui izraelitų bendrijai apvalyti“ ir tuo vandeniu trečią bei septintą dieną nuo susitepimo šlakstydavo apvalomąjį (Sk 19:1-13). Taip pat moteris, pagimdžiusi kūdikį, būdavo kurį laiką apeiginiu požiūriu nešvari. Paskui ji turėdavo atnašauti auką kaip permaldavimą Dievo akivaizdoje. Žmonėms tai priminė, kad netobulumas ir nuodėmė iš tėvų visad persiduoda vaikams (Kun 12:1-8).

⁵ Gyvenime pasitaikydavo ir daug kitokių aplinkybių, kai, norint už nuodėmes permaldauti, reikėdavo aukoti gyvulį. Ar žydai, atėję taikytis su Dievu, tai suprato ar ne, jų atnašaujamos aukos — iš pradžių padangtėje, o vėliau ir Jehovos šventykloje — buvo „šešėlis“ tobulos Jėzaus aukos (Hbr 10:1-10).

KOKIA TURĖJO BŪTI AUKOTOJO NUOSTATA

6, 7. a) Ką izraelitai turėjo prisiminti rinkdamiesi, kokią auką Jehovai atnašauti, ir ką toji auka vaizdavo? b) Apie ką patys turėtume pamąstyti?

⁶ Koks buvo vienas esminių reikalavimų dėl Jehovai atnašaujamų aukų? Gyvulys privalėjo būti visais atžvilgiais „tobulas“ — ne aklas, ne sužalotas, ne suluošintas, ne sergantis (Kun 22:20-22). Ir kai izraelitai aukodavo Jehovai vaisius ar javus, tai turėjo būti pirmienos, pirmieji vaisiai, „kas geriausia“ (Sk 18:12, 29). Antrarūšių aukų Jehova nebūtų priėmęs. Šita svarbi taisyklė dėl gyvulių aukų iš anksto rodė, kad Jėzaus auka turės būti be ydos, be dėmės ir kad Jehova žmonijai išpirkti paaukos tai, kas geriausia ir kas jam brangiausia (1 Pt 1:18, 19).

⁷ Jeigu žmogus, atnašaujantis auką, buvo išties dėkingas Jehovai už visą gerumą, argi ne su mielu noru ir aukodavo tai, ką geriausia turėjo? Žinoma, ar atiduoti geriausia ar ne, spręsdavo pats. Vis dėlto žinojo, kad Dievas neapsidžiaugs gavęs paliegusią auką, mat  tokia rodytų, jog asmuo aukojimą laiko grynu formalumu, netgi našta. (Perskaityk Malachijo 1:6-8, 13.) Čia ir mums reikia pamąstyti apie savo tarnystę. Su kokia nuostata Jehovai tarnaujame? Gal vertėtų ištirti kokybę, pasverti savo motyvus?

8, 9. Kodėl turėtume pagalvoti, su kokia nuostata izraelitai aukas atnašavo?

⁸ Jei izraelitas, norėdamas parodyti Jehovai tikrą dėkingumą, aukodavo savanorišką auką arba, prašydamas Dievą malonės ir palaiminimo, savo noru atnašaudavo deginamąją auką, tada tinkamą gyvulį parinkti jam, regis, būdavo nesunku. Garbintojas mielai atiduodavo Jehovai, kas geriausia. Šiandieną krikščionys aukų ant aukuro, kaip kad Mozės įstatymo laikais, neatnašauja. Vis dėlto ir mes tam tikra prasme aukojame — skiriame Jehovos tarnybai laiką, jėgas, lėšas. Viešai išpažinti savo krikščionišką viltį, „daryti gera ir dalytis su kitais“ — tai irgi, anot apaštalo Pauliaus, yra Dievui patinkama auka (Hbr 13:15, 16). Jeigu šitokias aukas Jehovos garbintojas aukoja su derama nuostata, akivaizdžiai pasimato, koks jis dėkingas, kaip visas Dievo dovanas vertina. Taigi čia išryškėja sąsaja: kaip izraelitas kadaise aukojo savo noru, taip ir krikščionis turi tarnauti Dievui noriai, iš teisingų paskatų.

⁹ O ką sakytume apie tokį atvejį, kai Mozės įstatymas reikalavo, kad asmuo, padaręs kažką negera, atnašautų auką už nuodėmę arba kaltės atnašą? Kaip manai, ar privalomąsias aukas izraelitui buvo sunku atnašauti noriai, su gera nuostata? Gal tada aukodavo be jokio ūpo, atžagariomis rankomis? (Kun 4:27, 28) Jeigu žmogus tikrai norėjo išlaikyti su Jehova gerus santykius, tai net ir tada, kai privalėjo, aukodavo iš širdies.

10. Kokias „aukas“ krikščioniui gali tekti aukoti, kad atkurtų gerus santykius?

¹⁰ Panašiai gali būti dabar. Štai galbūt susiprantame, kad per neatsargumą, visai neapgalvotai, netyčia bendratikį užgavome. Arba galbūt sąžinė sako, kad pasielgėme, kaip krikščioniui nedera. Jeigu į Jehovos tarnystę žiūrime rimtai, argi nedėsime visų pastangų, kad klaidą ištaisytume? Užgauto žmogaus tikriausiai reikės nuoširdžiai atsiprašyti. O jeigu padarėme didelę nuodėmę, reikės kreiptis dvasinės pagalbos į rūpestingus bendruomenės prižiūrėtojus (Mt 5:23, 24; Jok 5:14, 15). Taigi nusidėję savo artimui ar pačiam Dievui ir norėdami už nuodėmę atsiteisti, turėsime sumokėti tam tikrą kainą. Aukodami tokią „auką“ vis dėlto atkursime gerus santykius su Jehova ir su bendratikiu, apvalysime  savo sąžinę. Tuomet dar kartą įsitikinsime, kad Jehovos reikalavimai yra patys geriausi, skirti mūsų pačių labui.

11, 12. a) Kaip būdavo atnašaujamos bendravimo aukos? b) Koks yra ryšys tarp bendravimo aukų ir šiuolaikinių Jehovos garbintojų tarnystės?

¹¹ Tam tikros aukos, atnašaujamos pagal Mozės įstatymą, dar buvo vadinamos bendravimo aukomis. Jos rodė, kad žmogus yra taikoje su Jehova. Paaukoto gyvulio mėsą, galimas dalykas, kuriame nors šventyklos valgomajame valgydavo pats aukos atnašautojas ir visa jo šeima. Savo dalį gaudavo ir apeigas atliekantis kunigas bei kiti šventykloje tarnaujantys kunigai (Kun 3:1; 7:31-33). Šią auką garbintojas aukodavo tiesiog todėl, kad norėjo palaikyti glaudžią bendrystę su Dievu. Džiugiai nusiteikę, mėgaudamiesi tarpusavio santarve, vaišindavosi, galima sakyti, visi kartu: žmogus su šeima, kunigai ir pats Jehova.

¹² Ar galėjo būti didesnė garbė nei, vaizdžiai tariant, pakviesti Jehovą į vaišes ir žinoti, kad jis kvietimą priėmė? Šeimininkas šiam garbingam svečiui, savaime aišku, stengdavosi patiekti, kas geriausia. Bendravimo aukos, irgi priskiriamos prie Įstatymo tiesos pagrindų, iš anksto rodė, kad per Jėzaus didesniąją auką visi, kas tik nori, galės su Kūrėju sueiti į artimą, taikingą bendrystę. Šiandieną savanoriškai aukodami Dievo tarnybai savo išteklius ir jėgas, mes iš tiesų laimime Jehovos draugystę, jaučiame jo artumą.

KOKIŲ AUKŲ DIEVAS NEPRIĖMĖ

13, 14. Kodėl auka, kurią karalius Saulius ketino aukoti, Jehovai nepatiko?

¹³ Kad Mozės įstatyme nurodytas aukas Jehova mielai priimtų, jas, aišku, reikėjo aukoti su teisingu nusiteikimu, su derama širdies nuostata. Biblijoje yra aprašyta ir tokių atvejų, kai Dievas aukos nepriėmė. Kodėl auka jam buvo atmestina? Pažiūrėkime dabar du pavyzdžius.

¹⁴ Karaliui Sauliui pranašas Samuelis pasakė, kad jau atėjęs metas įvykdyti Jehovos nuosprendį amalekiečiams. Visą priešų tautą Sauliui buvo liepta išnaikinti, reikėjo užmušti net visus jų galvijus. Bet, iškovojęs pergalę, Saulius leido kariams amalekiečių karalių Agagą palikti gyvą. Neužmušė ir geriausių galvijų — pasaugojo, kad vėliau galėtų paaukoti Jehovai (1 Sam 15:2, 3, 21). Ką darė Jehova? Už nepaklusnumą Saulių atmetė nuo karaliavimo. (Perskaityk 1 Samuelio 15:22, 23.) Ko mes iš šito pasimokome? Auką Dievas mielai  priima tik tada, jei aukotojas klusniai laikosi jo priesakų.

15. Apie kokią nuostatą Izaijo dienomis bylojo kai kurių aukas atnašaujančių izraelitų blogi darbai?

¹⁵ Panašią situaciją randame aprašytą ir Izaijo knygoje. Pranašo dienomis izraelitai aukas Jehovai atnašavo iš apsimestinio dievotumo. Kadangi elgėsi nedorai, tos aukos Dievo akyse negaliojo. „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? — klausė Jehova. — Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas. [...] Liaukitės aukoti bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą.“ Kas buvo negerai? Dievas jiems pasakė: „Net jei ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos kruvinos! Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta“ (Iz 1:11-16).

16. Nuo ko priklauso, ar Dievui auka yra priimtina?

¹⁶ Neatgailaujančių nusidėjėlių atnašaujamomis aukomis Jehova nesidžiaugė. Priimdavo jis maldas ir aukas tiktai iš tų žmonių, kurie nuoširdžiai stengėsi jo nurodymais vadovautis. Žinodami Įstatymo pagrindus, izraelitai suprato, kad yra nuodėmingi ir kad į Jehovą privalo kreiptis atleidimo (Gal 3:19). Asmuo, įsisąmoninęs šią Įstatymo pamoką, kaip ir pridera, dėl savo nuodėmių atgailaudavo. Dabar panašiai yra su mumis: turime atminti, kad nuodėmių atleidimas pelnomas tik per Kristaus išperkamąją auką. Jeigu suvokiame, kokia ta auka svarbi, ir ją labai branginame, tada mūsų dievatarnystė Jehovai patinka. (Perskaityk Psalmyno 51:19, 21 [51:17, 19, Brb].)

DARBAIS PARODYKIME, KAD JĖZAUS AUKĄ VERTINAME

17—19. a) Kaip derėtų parodyti Jehovai dėkingumą už Jėzaus išperkamąją auką? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁷ Žmonės, gyvenę iki Kristaus, turėjo tenkintis Dievo sumanymų „šešėliu“, o mūsų padėtis daug pranašesnė — regime jau pačią tikrenybę (Hbr 10:1). Įstatymai dėl aukų atnašavimo mokė žydus puoselėti gerus santykius su Dievu: mokė rodyti Jehovai tikrą dėkingumą, noriai aukoti jam tai, kas geriausia, mokė pripažinti, kad nuodėmių išpirkimas būtinas. Iš graikiškųjų Biblijos knygų dabar suprantame, kad per išpirką Jehova atitaisys visą žalą, kurią žmonijai padarė nuodėmė, ir kad jau šiandieną galime jo akivaizdoje turėti gryną sąžinę. Jėzaus išperkamoji auka tikrai yra nuostabi dovana (Gal 3:13; Hbr 9:9, 14).

¹⁸ Kad auka, sumokėta už žmoniją, padengtų ir mūsų nuodėmes, aišku, negana aukos reikšmę vien protu suvokti. „Įstatymas tapo mūsų auklėtoju, vedančiu prie Kristaus, kad būtume pripažinti teisiais dėl tikėjimo“, — rašė apaštalas Paulius (Gal 3:24). O tikėjimas negali gyvuoti be darbų (Jok 2:26). Štai todėl pirmojo amžiaus krikščionis, įgijusius per Mozės įstatymą pažinimo pagrindus, Paulius ir skatino pritaikyti žinias praktikoje. Dievo nubrėžtų principų jie turėjo ne tik kitus mokyti, bet ir patys tais principais vadovautis. (Perskaityk Romiečiams 2:21-23.)

¹⁹ Nors Mozės įstatymo ir nesaistomi, krikščionys, šiaip ar taip, privalo Jehovai aukoti priimtinas aukas. Kaip tai daryti, plačiau pakalbėsime kitame straipsnyje.

[Studijų klausimai]

[Anotacija 17 puslapyje]

Pagrindiniai Jehovos reikalavimai niekad nesikeičia

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kurį gyvulį būtum Jehovai aukojęs?

[Iliustracija 19 puslapyje]

Tiems, kurie aukoja priimtinas aukas, Jehova yra maloningas