„Tavo žodis yra tiesa“ (JN 17:17).

1. Kuo, tavo požiūriu, Jehovos liudytojai skiriasi nuo kitų religinių grupių? Paminėk kurį nors vieną esminį dalyką.

PRISIMINKIME patį pirmą kartą, kada teko su Jehovos liudytojais pasišnekėti. Ką iš to pokalbio įsidėmėjome? Ypač didelį įspūdį, dažnas sakytų, padarė tai, kad liudytojai į visus klausimus stengėsi atsakyti žodžiais iš Biblijos. O kaip gera buvo išgirsti apie Dievo sumanymus — kokių nuostabių dalykų žemėje jis įgyvendins! Ir kaip nudžiugome sužinoję tiesą apie mirtį ir kad ateityje vėl galėsime pamatyti brangius artimuosius, kurie yra atgulę kapuose!

2. Dėl ko, pavyzdžiui, Biblija tau tokia brangi?

² Paskui, daugiau gilindamiesi į Šventąjį Raštą, supratome, kad šita knyga ne vien atsako į klausimus apie gyvenimą, mirtį, apie ateitį. Suvokėme, jog Biblija yra pats praktiškiausias vadovėlis pasaulyje. Žmogus, kuris jos pamokymais kruopščiai vadovaujasi, gyvena laimingą gyvenimą, jam sekasi. (Perskaityk Psalmyno 1:1-3.) Tikrieji krikščionys Bibliją visada priima „ne kaip žmonių žodį, bet kaip tokį, koks jis iš tikro yra, — kaip Dievo žodį“ (1 Tes 2:13). Koks kontrastas yra tarp tų, kurie Dievo Žodį nuoširdžiai gerbia, ir tų, kurie negerbia, parodys trumpa istorijos apžvalga.

IŠSPRENDŽIAMAS KEBLUS REIKALAS

3. Dėl kokio reikalo pirmajame amžiuje kilo pavojus krikščionių bendruomenės vienybei ir ko tikriausiai buvo baiminamasi?

³ Pirmam neapipjaustytam kitataučiui Kornelijui gavus šventosios dvasios patepimą, tolesnius trylika metų krikščionių bendruomenėje brendo svarbus klausimas. Krikščionybę priėmė vis daugiau kitataučių. Taigi dėl visų tikinčiųjų vienybės reikėjo išspręsti tokį dalyką: ar vyras, prieš krikštydamasis, privalo pagal žydų paprotį apsipjaustyti? Žydui į šį klausimą atsakyti nebuvo lengva. Juk žydai, kurie laikėsi Įstatymo, į kitataučių namus nė kojos nekeldavo, o ką jau kalbėti apie šiltą bičiulystę. Už tai, kad paliko protėvių religiją, žydų tautybės krikščionys jau buvo smarkiai persekiojami.  Jeigu į savo tarpą dabar priims ir neapipjaustytus kitataučius, prarają tarp savęs ir praktikuojančių judėjų tik pagilins ir užsitrauks dar didesnę gėdą (Gal 2:11-14).

4. Kas susirinko rūpimo reikalo spręsti ir kokių, žiūrint iš šalies, galėjo kilti klausimų?

⁴ Apaštalai bei Jeruzalės vyresnieji, patys apipjaustyti žydai, 49 m. e. m. „susirinko to klausimo apsvarstyti“ (Apd 15:6). Ir prasidėjo čionai ne kokie bukinantys teologiniai debatai dėl beprasmių formalumų, o gyva doktrininė diskusija. Buvo pareikštos skirtingos nuomonės — už ir prieš. Ar nepaims viršaus asmeniniai norai ir išankstinis nusistatymas? Gal vyresnieji, bendruomenėje einantys atsakingas pareigas, sprendimą atidės, kol Izraelyje krikščionių atžvilgiu rasis daugiau pakantos? O gal abiejų pusių šalininkai savo pozicijas tol derins, kol pasieks savotišką kompromisą?

5. Kaip susitikimas, Jeruzalėje surengtas 49 m. e. m., iš esmės skyrėsi nuo bažnyčios vadovų pasitarimų, vykusių paskesniais amžiais?

⁵ Šiais laikais bažnyčios vadovų pasitarimuose neretai yra daromas spaudimas pritarti kieno nors siūlymui, neretai einama į kompromisą. Bet aname susitikime Jeruzalėje nebuvo jokio kompromiso; niekas nesistengė ir daugiau balsų laimėti. Sprendimą vis dėlto priėmė vienbalsiai. Kaipgi taip? Nors iš pradžių nuomonės labai skyrėsi, visi susitikimo dalyviai gerbė Dievo Žodį, o klausimo sprendimas kaip tik ir slypėjo šventuosiuose raštuose. (Perskaityk Psalmyno 119:97-101.)

6, 7. Kaip apipjaustymo klausimas buvo išspręstas vadovaujantis Šventuoju Raštu?

⁶ Reikalą išspręsti padėjo žodžiai, užrašyti Amoso 9:11, 12. Jie cituojami Apaštalų darbų 15:16, 17 ir čia skamba šitaip: „‘Aš sugrįšiu ir atstatysiu sugriuvusius Dovydo namus; aš atstatysiu jų griuvėsius, juos prikelsiu, kad likutis šitų žmonių uoliai ieškotų Jehovos drauge su tais iš visų tautų, kurie vadinami mano vardu’, — sako Jehova.“

⁷ „Betgi čia neparašyta, kad įtikėjusiems kitataučiams apsipjaustyti nebūtina!“ — kas nors paprieštaraus. Tiesiogiai neparašyta, bet krikščionys, kilę iš judėjų tarpo, argumentą puikiai suprato. Apipjaustytus kitataučius žydai laikė nebe „ateiviais“, o broliais (Iš 12:48, 49). S. Bagsterio išleistame angliškame Septuagintos vertime Esteros 8-o skyriaus 17-oje eilutėje, pavyzdžiui, galima skaityti: „Daugelis kitataučių apsipjaustė ir tapo žydais.“ Taigi Šventojo Rašto pranašystė, kad Izraelio namų likutis (žydai ir apipjaustyti prozelitai) sykiu su žmonėmis „iš visų tautų“ (neapipjaustytais kitataučiais) Dievo vardo šlovei sueis į vieną tautą, buvo labai aiški ir nedviprasmiška. Iš kitataučių, norinčių tapti krikščionimis, nebebuvo tinkama reikalauti, kad apsipjaustytų.

8. Kodėl priimti tokį sprendimą ir jį besąlygiškai palaikyti žydų tautybės krikščionims reikėjo drąsos?

⁸ Dievo Žodis ir Dievo dvasia anuos nuoširdžius krikščionis vedė prie ‘vieningo nutarimo’ (Apd 15:25). Tiesa, krikščionybę priėmę žydai dėl šio reikalo galėjo sulaukti dar aršesnių persekiojimų. Tačiau sprendimas buvo pagrįstas Šventuoju Raštu, ir ištikimi Kristaus sekėjai jį besąlygiškai palaikė (Apd 16:4, 5).

RYŠKUS KONTRASTAS

9. Koks buvo vienas svarbus veiksnys, lemiantis tikėjimo užteršimą, ir kaip buvo iškraipytas vienas pagrindinių mokymų?

⁹ Paulius išpranašavo, kad po apaštalų mirties krikščionių tikėjimą užterš klaidingi mokymai. (Perskaityk 2 Tesalonikiečiams 2:3, 7.) Ilgainiui „sveikojo  mokslo“ ėmė nebepakęsti net kai kurie atsakingų pareigų bendruomenėje turintys asmenys (2 Tim 4:3). Vyresniuosius, savo amžininkus, Paulius perspėjo: „Iš jūsų pačių iškils vyrų, kurie kalbės iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save“ (Apd 20:30). Koks buvo vienas svarbus veiksnys, lemiantis iškreiptą mąstymą? „Krikščionys, anksčiau mokęsi graikų filosofijos, ėmė jausti poreikį reikšti savo įsitikinimus tos filosofijos sąvokomis — iš dalies savo intelektiniam pasitenkinimui ir iš dalies tam, kad lengviau būtų atversti išsilavinusius pagonis“, — aiškinama enciklopedijoje (The New Encyclopædia Britannica). Vienas pagrindinių mokymų, pakreiptų į pagonišką pusę, buvo mokymas apie Jėzų Kristų, tikriau tariant, kas jis yra. Biblijoje jis vadinamas Dievo Sūnumi, bet graikų filosofijos propaguotojai atkakliai tvirtino, kad jis yra Dievas.

10. Kaip bažnyčios vadovai būtų galėję išspręsti klausimą, kuo dera laikyti Jėzų Kristų?

¹⁰ Debatai dėl šio mokymo vyko ne viename bažnyčios susirinkime. Jei dalyviai pakankamai reikšmės būtų teikę Šventajam Raštui, reikalą būtų buvę galima išspręsti visai nesunkiai. Dauguma, deja, į Šventąjį Raštą neatsižvelgė. Dažnas ateidavo į pasitarimus jau galutinai apsisprendęs ir išeidavo dar tvirčiau nusiteikęs, neperkalbamas. Per tuos susirinkimus priimamų kanonų ir pareiškimų formuluotėse paprastai nebūdavo nė užuominos apie Bibliją.

11. Kaip buvo sureikšmintas vadinamųjų Bažnyčios tėvų autoritetas ir kodėl?

¹¹ Kodėl nebuvo norima į Šventąjį Raštą daugiau pasigilinti? Istorikas Čarlzas Frimenas aiškina, kad asmenims, Jėzų laikantiems Dievu, „buvo sunku nuneigti daugybę Jėzaus pasakymų, bylojančių, jog jis žemesnis už Dievą Tėvą“. Štai todėl Evangelijų vietą užėmė bažnyčios tradicija bei visokių vėlesnių autoritetų nuomonė. Vadinamųjų Bažnyčios tėvų tezes, šventosios dvasios neįkvėptus teiginius, net ir šiandieną daugelis religininkų iškelia aukščiau už Dievo Žodį. Jeigu su žmogumi, turinčiu teologinį išsilavinimą, teko kada diskutuoti apie Trejybės doktriną, tikriausiai tai pastebėjai.

12. Kokią neigiamą įtaką krikščionių tikėjimui darė imperatoriai?

¹² Įsidėmėtina, kad į bažnyčios susirinkimų debatus kišosi net ir Romos imperatoriai. Profesorius Ričardas Rubenšteinas apie Nikėjos susirinkimą antai rašė: „Konstantinas pilte apipylė [vyskupus] dovanomis, kaip tie nė nesvajojo. Greičiau nei per metus naujasis imperatorius sugrąžino ar atstatė beveik visas jų bažnyčias, grąžino juos į darbo vietas, iš kurių buvo kažkada pašalinti, atkūrė privilegijas, kurias buvo praradę. [...] Krikščionių dvasininkijai suteikė tokias pat teises, kokias anksčiau turėjo pagonių žyniai.“ Todėl „Konstantinas tapo labai įtakingas ir net galėjo diktuoti visą įvykių eigą Nikėjos susirinkime“. Tai patvirtina ir Čarlzas Frimenas: „Radosi precedentas, kad imperatorius ne vien stiprina Bažnyčią, bet ir formuoja doktriną.“ (Perskaityk Jokūbo 4:4.)

13. Dėl kokių veiksnių, tavo manymu, bažnyčios vadovai paskesniais amžiais ignoravo aiškius Biblijos mokymus?

¹³ Jeigu bažnyčioje aukštus postus užimantiems dvasininkams buvo sunku įvardyti, kas yra Jėzus Kristus, tai daugelis paprastų žmonių čia nematė jokios problemos. Jiems juk nerūpėjo prisikimšti kišenes imperatoriaus aukso nei kopti karjeros laiptais bažnyčios hierarchijoje. Taigi paprasti tikintieji gebėjo į viską žiūrėti objektyviau, per Šventojo  Rašto prizmę. Ir išties jie daug ką teisingai suprato. Vienas ano meto teologas, Grigalius Nisietis, apie liaudyje vyraujančias nuotaikas paniekinamai kalbėjo: „Drabužių pardavėjai, pinigų keitėjai, krautuvininkai — visi jie pasidarė teologais. Vos pasiteirauji apie pinigų vertę, tuojau koks filosofas ima aiškinti, kuo Sūnus skiriasi nuo Tėvo. Paklausęs, kiek kainuoja duona, gauni atsakymą, kad Tėvas didesnis už Sūnų. Ir jeigu nori žinoti, ar maudyklė jau paruošta, nuskamba ištarmė, kad Sūnus buvo sukurtas.“ Daugelis paprastų žmonių, kaip matome, priešingai nei bažnytinės hierarchijos atstovai, savo įsitikinimus grindė Dievo Žodžiu. Grigaliui ir kitiems religininkams į jų balsą tikrai vertėjo įsiklausyti.

„KVIEČIAI“ IR „PIKTŽOLĖS“ AUGA KARTU

14. Kodėl galime daryti išvadą, kad nuo Kristaus laikų žemėje visus amžius buvo tikrų pateptųjų krikščionių?

¹⁴ Vienu iš savo palyginimų Jėzus davė suprasti, kad visus tolesnius amžius žemėje bus tikrų pateptųjų krikščionių. Juos palygino su „kviečiais“, augančiais tarp „piktžolių“ (Mt 13:30). Aišku, konkrečiai pasakyti, kurie asmenys ar grupės priklausė prie pateptųjų „kviečių“, mes negalime. Žinome tik tiek, kad visada buvo žmonių, drąsiai ginančių Dievo Žodį ir demaskuojančių nekrikščioniškas bažnyčios dogmas. Apžvelkime kelis pavyzdžius.

15, 16. Kokių ankstesniais amžiais būta Dievo Žodžio gynėjų?

¹⁵ Štai Prancūzijoje atvaizdų garbinimą, bažnyčių dedikavimą šventiesiems ir bažnytines liturgijas, kurios su Šventojo Rašto mokymais niekaip nesiderina, smerkė Liono arkivyskupas Agobardas (779—840 m.). Iš jo amžininkų, be to, bažnyčios tradiciją atmetė ir šventųjų kultui bei relikvijų garbinimui priešinosi vyskupas Klaudijus. Paskui, XI amžiuje, arkidiakonas Berengaras Tūrietis įrodinėjo, kad susiėjus paminėti Kristaus mirties, priešingai, negu moko Katalikų bažnyčia, nevyksta jokia transsubstanciacija — duona ir vynas netampa Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju; už tai jį ekskomunikavo (atskyrė nuo bažnyčios). Berengaras taip pat buvo įsitikinęs, kad Biblija yra didesnis autoritetas nei bažnyčios tradicija.

¹⁶ Vėliau, jeigu persikeltume į XII amžių, matytume kitus du žmones, labai branginančius Biblijos tiesą. Tai Henrikas Lozanietis ir Petras Brujietis. Pastarasis, su Šventuoju Raštu negalėdamas suderinti katalikiško kūdikių krikštijimo, transsubstanciacijos, maldų už  mirusius ir kryžiaus garbinimo, atsisakė kunigystės. Už savo įsitikinimus 1140 metais jis net sumokėjo gyvybe. Henrikas Lozanietis, beje, tarnavęs vienuoliu, irgi smerkė juodus bažnyčios darbus ir nekrikščioniškus liturgijos elementus. 1148 metais jį suėmė ir įkalino iki gyvos galvos.

17. Ką svarbaus nuveikė Valdo ir jo sekėjai?

¹⁷ Apie tą laiką, kai Petrą Brujietį, išdrįsusį kritikuoti bažnyčią, gyvą sudegino ant laužo, gimė kitas žmogus, daug nuveiksiantis, kad Biblijos tiesa plačiai išgarsėtų. Jo pavardė buvo Valdò (arba Valdesas). * Priešingai nei Petras Brujietis ir Henrikas Lozanietis, jis neįgijo jokio religinio laipsnio. Dievo Žodį vis dėlto labai brangino: atsisakęs viso turto, pasirūpino, kad dalis Biblijos būtų išversta į tuometinę pietryčių Prancūzijoje paplitusią liaudies kalbą. Šventojo Rašto pamokymai gimtąja kalba kai kuriems tenykščiams gyventojams taip palietė širdį, kad jie irgi išsižadėjo turto ir gyvenimą paskyrė tiesai skleisti. Bažnyčia smarkiai sunerimo. Visus tuos uolius tikinčiuosius, vėliau pavadintus valdiečiais, 1184 metais popiežius ekskomunikavo, vyskupas privertė palikti namus. Betgi ir tai išėjo į gera: Biblijos žinia pasklido dar plačiau. Valdo, Petro Brujiečio, Henriko Lozaniečio bei kitų tikėjimo vyrų, nepabūgusių palikti bažnyčią, sekėjų ilgainiui radosi daugelyje Europos vietų. O paskesnių amžių istorija mena ir kitus Šventojo Rašto tiesos gynėjus: Džoną Viklifą (~1330—1384), Viljamą Tindelą (~1494—1536), Henrį Gru (1781—1862), Džordžą Storzą (1796—1879).

„DIEVO ŽODIS NĖRA SUPANČIOTAS“

18. Kaip nuoširdūs Biblijos tyrinėtojai dvasines temas studijavo XIX amžiuje ir kodėl toks metodas buvo veiksmingas?

¹⁸ Kad ir kaip priešai stengėsi, Biblijos tiesai kelio neužtvėrė — ji vis tiek išėjo į viešumą. „Dievo žodis nėra supančiotas“, — rašoma 2 Timotiejui 2:9. Tiesos ieškoti 1870 metais ėmėsi ir dar viena nuoširdžių Biblijos tyrinėtojų grupelė. Kaip jie studijavo? Kuris nors iškeldavo klausimą. Tada jį kartu aptardavo. Susirasdavo ir perskaitydavo visas Biblijos eilutes, kuriose ta tema kas nors rašoma, ir žiūrėdavo, kaip skirtingos eilutės susideda į bendrą visumą. Įsitikinę, kad jos tarpusavyje dera, galiausiai padarydavo išvadą ir, ką supratę, užrašydavo. Argi ne smagu žinoti, kad tie dievobaimingi žmonės, XIX amžiaus pabaigoje darbavęsi mūsų tikėjimo pirmtakai, sekė pirmojo amžiaus vyresniųjų ir apaštalų pavyzdžiu — statė savo įsitikinimus ant tvirčiausio pamato, Dievo Žodžio?

19. Kokie Biblijos žodžiai parinkti 2012-ųjų metų citata ir kuo mums jie svarbūs?

¹⁹ Biblija yra ir mūsų tikėjimo pamatas. Jehovos liudytojų Vadovaujančioji taryba, turėdama tai omenyje, metų citata 2012-iesiems parinko sakinį, kadaise su tvirtu įsitikinimu ištartą paties Jėzaus: „Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17:17). Visi, kas nori pelnyti Dievo malonę, privalo eiti tiesos keliu. Tad ir toliau rūpestingai vadovaukimės Dievo Žodžio mokymais.

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

[Anotacija 8 puslapyje]

Metų citata, parinkta 2012-iesiems: „Tavo žodis yra tiesa“ (Jn 17:17).

[Iliustracija 7 puslapyje]

Valdo (Valdesas)

[Iliustracija 7 puslapyje]

Dž. Viklifas

[Iliustracija 7 puslapyje]

V. Tindelas

[Iliustracija 7 puslapyje]

H. Gru

[Iliustracija 7 puslapyje]

Dž. Storzas