Dievo žodį jie skelbė drąsiai

Drąsūs, netgi bebaimiai priešininkų akivaizdoje. Tokie buvo tikrieji krikščionys, apie kurių veiklą pasakojama knygose „Jie ‘gerai paliudijo apie Dievo karalystę’“ ir „Jehovos liudytojai — Dievo Karalystės skelbėjai“. Skelbti Dievo žodį visada reikėjo drąsos, todėl pirmojo amžiaus krikščionys meldė Jehovą suteikti savosios dvasios jo žodį garsinti be baimės. Tos dvasios prašome ir mes (Apd 4:23-31).

Evangelizacijos darbą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu vienas brolis apibūdino taip: „Dievo tarnai aktyviai platino septintą Šventraščio studijavimų tomą „Baigta paslaptis“ ir šių knygų platinimas įgavo tiesiog neregėtą mastą. 1918 metais išėjo Karalystės naujiena Nr. 1. Paskui Karalystės naujiena Nr. 2, kurioje buvo aiškinama, kodėl knygą „Baigta paslaptis“ valdžia uždraudė. Vėliau pasirodė Karalystės naujiena Nr. 3. Dievui atsidavę pateptieji siūlė šiuos leidinius visiems žmonėms. Bet eiti su Karalystės naujiena reikėjo tikėjimo ir drąsos.“

Šiandien nauji Karalystės žinios skelbėjai tarnyboje mokosi iš patyrusių evangelizuotojų, bet anksčiau taip nebuvo. Jungtinėse Valstijose gyvenantis lenkų kilmės liudytojas apie tai, ką patyrė 1922-aisiais pirmą kartą išėjęs į tarnybą, rašė: „Nežinodamas, kaip pristatyti leidinius, ir menkai temokėdamas angliškai, sustojau prie vieno gydytojo kontoros ir pasibeldžiau. Duris atvėrė slaugė. Niekad nepamiršiu, koks susijaudinęs ir išsigandęs tada buvau. Kai atidariau savo knygų krepšį, visos knygos su bildesiu išvirto prie slaugės kojų. Neatsimenu, ką jai tuomet pasakiau, bet slaugė vieną leidinį paėmė. Jehova mane tikrai sustiprino, nes eidamas toliau jaučiausi daug drąsesnis. Toje gatvėje, pilnoje komercinių įstaigų, tąsyk išplatinau daug literatūros.“

„Apie 1933-iuosius gerąją Karalystės naujieną nemažai brolių skelbė naudodamiesi automobiliais-gramofonais“, — pasakojo viena sesė iš Jungtinių Valstijų. Kartą ji ir dar kita sesė su vyru išvyko liudyti į kalnuotą Kalifornijos sritį. „Brolis su mašina užvažiavo aukščiau į kalnus, o mes pasilikome apačioje, mieste, — aiškino ji. — Kai jis pradėjo leisti kalbos įrašą, atrodė, kad balsas sklinda tiesiai iš dangaus. Miestelėnai visaip bandė brolį surasti, bet veltui. Kai įrašas pasibaigė, mes lankėme žmones ir jiems liudijome. Man teko pavažinėti dar dviem automobiliais su garso įranga, ir, galiu pasakyti, jog įrašytų kalbų dauguma žmonių girdėti nenorėjo. Vis dėlto jie turėjo norom nenorom  klausytis, nes garsas sklido, plaukė į jų namus. Aiškiai matėme, kad Jehova įkvėpdavo liudytojus naudotis reikiamomis priemonėmis reikiamu metu. Tas metodas reikalavo ypatingos drąsos, bet jis visada pasiteisindavo ir Jehovos vardas būdavo pašlovintas.“

Ketvirtąjį ir penktąjį dešimtmetį tarnyboje imta naudotis nešiojamais gramofonais — leisti kalbų įrašus prie durų. Viena krikščionė pasakojo: „Jauna sesutė skelbė po namus. Kai prie vienų durų paleido įrašą, namo šeimininkas smarkiai įniršęs išspyrė aparatą iš priebučio. Laimei, nė viena plokštelė nesudužo. Trys vyrai, pietavę aikštelėje savo mašinoje ir viską matę, paprašė sesutę leisti jiems pasiklausyti įrašo ir paėmė literatūros. Tai kompensavo patirtą nuoskaudą.“ Iškęsti tokius išpuolius tikrai reikėjo daug drąsos.

Ta pati krikščionė pridūrė: „1940-aisiais pradėjome platinti žurnalus gatvėse. Anksčiau rengdavome eitynes su plakatais. Broliai ir sesės vorele žygiuodavo šaligatviu užsikabinę plakatus „Religija — tai pinklės ir reketas“ ir „Tarnauk Dievui ir Kristui Karaliui“. Sykiu jie dalydavo praeiviams nemokamus leidinukus. Liudyti tokiais būdais nebuvo lengva — turėdavome sukaupti visą drąsą, bet šitaip plačiai pasklisdavo garsas apie Jehovos vardą ir jo garbintojus.“

„Mažuose miesteliuose siūlyti žurnalus gatvėje buvo tikras iššūkis, ypač kai žmonės liudytojams rodė priešiškumą, — sakė kita sesuo. — Stovėti kur nors prie kampo su žurnalais rankose ir garsiai, kaip mums patardavo, juos reklamuoti išties reikėjo didelės drąsos. Vis dėlto paliudyti išeidavome beveik kiekvieną šeštadienį. Kartais žmonės elgdavosi gana draugiškai. Bet neretai susiburdavo agresyvios grupės ir tada, vengdami jų išpuolių, pasišalindavome.“

Antrojo pasaulinio karo metais, kad ir smarkiai persekiojami, Jehovos liudytojai savo tarnybos nenutraukė. Per 43 dienų kampaniją (nuo 1940-ųjų gruodžio 1-os iki 1941-ųjų sausio 12-os), pavadintą „Drąsumo“ liudijimo periodu, apie 50 000 skelbėjų Jungtinėse Valstijose išplatino arti aštuonių milijonų brošiūrėlių.

Daug pagyvenusių Dievo organizacijos narių gerai mena, kokių sunkumų tais laikais patyrė ir kaip turėdavo drąsintis. Ne vienas gali patvirtinti, jog ryžtu alsuodavo ir jų dažnai kartojamas posakis „stumkime kovą iki vartų!“ Kokiais būdais mums patikėtą Karalystės žinią dar teks skelbti, iki ateis šios nedoros santvarkos galas, ateityje dar pamatysime. Bet su Jehovos pagalba toliau skleisime jo žodį drąsiai, apsišarvavę tikėjimu.

[Anotacija 9 puslapyje]

Skelbti apie Dievo Karalystę visuomet reikėjo drąsos