Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Palaikykime bendruomenėje gerą dvasią

Palaikykime bendruomenėje gerą dvasią

Palaikykime bendruomenėje gerą dvasią

„Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie su jūsų dvasia“ (FIL 4:23).

KAIP BENDRUOMENĖJE SVEIKĄ DVASIĄ PALAIKOME...

...puoselėdami gerus tarpusavio santykius?

...uoliai darbuodamiesi tarnyboje?

...nedangstydami sunkios nuodėmės?

1. Už ką buvo pagirtos Filipų ir Tiatyrų bendruomenės?

FILIPŲ miesto krikščionys pirmajame amžiuje, nors nepasiturintys, buvo dosnūs ir savo bendratikiams rodė didelę meilę (Fil 1:3-5, 9; 4:15, 16). Todėl apaštalas Paulius jiems adresuotą laišką galėjo užbaigti tokiais Dievo įkvėptais žodžiais: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūnie su jūsų dvasia“ (Fil 4:23). Gera dvasia pasižymėjo ir Tiatyrų krikščionys. Pašlovintasis Jėzus Kristus jiems pasakė: „Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnystę ir ištvermę ir kad pastaruoju metu tavo darbų daugiau negu pirma“ (Apr 2:19).

2. Kaip mūsų pačių nusistatymas gali paveikti visos bendruomenės dvasią?

2 Ir šiandieną kiekvienoje Jehovos liudytojų bendruomenėje vyrauja tam tikra dvasia, kitaip tariant, bendra nuotaika, nusistatymas. Štai viena bendruomenė ypač išsiskiria savo meile, šiluma. Kita pasižymi uolumu evangelizacijos darbe, didžiai vertina visalaikę tarnybą. Jei patys stengiamės išsaugoti gerą dvasią, kartu stipriname ir visos bendruomenės vienybę, skatiname dvasinę pažangą (1 Kor 1:10). Betgi panašiai persiduoda ir bloga dvasia: bendruomenė gali užsikrėsti snauduliu, pasidaryti drungna, net imti toleruoti nuodėmiavimą (1 Kor 5:1; Apr 3:15, 16). O kokia dvasia juntama jūsų bendruomenėje? Kaip pats galėtum palaikyti čia gerą dvasią?

PALAIKYKIME GERĄ DVASIĄ

3, 4. Kaip galime šlovinti Jehovą sueigose?

3 Psalmininkas giedojo: „Dėkosiu tau [Jehova] tavo tautos sueigoje, šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje“ (Ps 35:18). Būdamas Dievo tarnų draugėje psalmininkas nepraleido progos šlovinti Jehovą. Dabar per savaitines bendruomenės sueigas, pavyzdžiui, per Sargybos bokšto studijas, savo uolumą parodome atsakinėdami, tikėjimą išreikšdami žodžiais. Kiekvienas pamąstykime: ar gerai sueigoms pasiruošiu? ar stengiuosi jose pasisakyti kuo dažniau? ar mano komentarai prasmingi? Jei esi šeimos galva, ar padedi savo vaikams iš anksto paruošti atsakymus, mokai juos atsakyti savais žodžiais?

4 Psalmininkas Dovydas žmogaus širdies ištikimybę susiejo su giedojimu: „Mano širdis ištikima, Dieve; mano širdis ištikima; giedosiu ir šlovinsiu tave!“ (Ps 57:8 [57:7, Brb]) Giedodami savo sueigose, mes irgi galime šlovinti Jehovą ištikima širdimi. Jei kurių giesmių dar nemokame, kodėl gi neparepetavus jų per šeimos dvasinio ugdymo vakarą? Nusiteikime ‘giedoti Viešpačiui, kolei gyvensime, per visą gyvenimą šlovinti giesme savo Dievą’ (Ps 104:33).

5, 6. Kaip galime bendratikiams rodyti svetingumą bei dosnumą ir ką šitaip bendruomenėje puoselėjame?

5 Tarpusavio meilę puoselėjame ir rodydami broliams bei sesėms svetingumą. Laiško hebrajams paskutiniame skyriuje Paulius bendratikius ragina: „Teišsilaiko broliška meilė. Nepamirškite svetingumo“ (Hbr 13:1, 2). Kodėl gi nepakvietus pietų keliaujančiojo prižiūrėtojo su žmona? O gal pasiūlysime kartu pasivaišinti kokiam visalaikiam tarnui ar našlaujančiam bendratikiui, vienišai motinai ar dar kam iš savo bendruomenės? Gal pasikviesime į savo dvasinio ugdymo vakarą?

6 Paulius įpareigojo Timotiejų vis paprotinti bendratikius: „Tegul jie daro gera, būna turtingi kilnių darbų, dosnūs, pasirengę dalytis, taip tarsi lobį pasidėdami puikų pamatą ateičiai, — idant tvirtai įsikibtų į tikrąjį gyvenimą“ (1 Tim 6:17-19). Apaštalas skatino krikščionis mokytis dosnumo. Iš tikrųjų dosniai teikti pagalbą galime net ir sunkmečiu. Pavyzdžiui, jeigu turime automobilį, galėtume kitus pavėžėti į tarnybą ir į sueigas. O kaip bendratikiai į tokį paslaugumą atsiliepia? Bendruomenėje gerą dvasią palaiko ir dėkingumą rodo, jei pagal išgales padeda apmokėti nuolat didėjančias transporto išlaidas. Ir dar pagalvokime: ar mūsų tikėjimo broliai ir sesės nesijaus reikalingi ir mylimi, jei stengsimės su jais praleisti daugiau laiko? „Tikėjimo namiškiams“ vis darydami gera, negailėdami tam savo išteklių ir laiko, mes juos ne tik labiau pamilstame, bet ir kuriame bendruomenėje šiltą, jaukią atmosferą (Gal 6:10).

7. Kodėl galima sakyti, kad gerą dvasią bendruomenėje palaikome neplatindami žinių apie asmeniškus dalykus?

7 Kas dar padeda stiprinti meilės saitus tarp bendratikių? Draugiškumas ir mokėjimas laikyti paslaptį. (Perskaityk Patarlių 18:24.) Jeigu brolis mums išpasakoja kokius asmeniškus dalykus, tų žinių neplatiname. Dalydamasis savo slapčiausiomis mintimis ir jausmais, žmogus gali pasitikėti, kad visa tai neišeis į viešumą, ir mūsų tarpusavio meilė šitaip dar stiprėja. Tad būkime tikri draugai — saugokime mums patikėtas paslaptis. Tuomet bendruomenė bus lyg šeima, kupina meilės, geros dvasios (Pat 20:19).

BŪKIME UOLŪS TARNYBOJE

8. Apie ką Jėzus priminė laodikiečiams ir kodėl?

8 Laodikėjos bendruomenei Jėzus pasakė: „Žinau tavo darbus — jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Kadangi esi drungnas, o ne karštas ar šaltas, ketinu išspjauti tave iš savo burnos“ (Apr 3:15, 16). Laodikiečiai krikščioniškoje tarnyboje stokojo uolumo. Tikriausiai tai atsiliepė ir jų tarpusavio santykiams. Jėzus todėl meilingai jiems priminė: „Visus, kurie man mieli, aš drausminu ir auklėju. Tad būk uolus ir atgailauk“ (Apr 3:19).

9. Kaip mūsų nuostata dėl tarnybos paveikia visos bendruomenės dvasią?

9 Jeigu norime, kad bendruomenėje vyrautų sveika, džiugi dvasia, žiūrėkime, ar patys esame uolūs evangelizuotojai. Vienas svarbiausių bendruomenės uždavinių juk yra ieškoti žmonių, kurie romios širdies, tarsi avys, ir juos mokyti, dvasiškai ugdyti. Šį darbą turėtume dirbti su užsidegimu — kaip kad Jėzus (Mt 28:19, 20; Lk 4:43). Kuo uoliau garsinsime gerąją naujieną ir ruošime mokinius, tuo tvirtesni vienybės ryšiai mus, „Dievo bendradarbius“, saistys (1 Kor 3:9). Matydami, kaip broliai ir sesės tarnyboje drąsiai kalba apie savo tikėjimą, kaip labai jie myli Jehovą ir kaip brangina tiesą, dar šilčiau juos pamilstame, dar labiau gerbiame. Kai visi darbuojamės sutartinai, petys į petį, bendruomenėje viešpatauja santarvės dvasia. (Perskaityk Sofonijo 3:9.)

10. Kokią paskatą jaučia bendruomenės nariai matydami, kad tarnybą stengiamės atlikti kuo geriau?

10 Didelė paskata bendratikiams yra ir tai, kad tarnybą mes stengiamės atlikti kuo geriau. Pavyzdžiui, mokomės žmonėms rodyti nuoširdų dėmesį, mokomės liudyti dar paveikiau ir pasiekti klausytojų širdį. Šitaip patys įgauname daugiau entuziazmo (Mt 9:36, 37). O entuziazmas greitai persiduoda ir tarnybos draugams. Skelbti gerosios naujienos Jėzus savo mokinius juk išsiuntė ne po vieną, o poromis (Lk 10:1). Du evangelizuotojai tarpusavyje galėjo ne tik pasidrąsinti, iš savo porininko pasimokyti, bet ir persiimti uolumo. Argi nesidžiaugiame, kai tenka pasidarbuoti su uoliais Karalystės skelbėjais? Jų liepsnojanti dvasia ir mus uždega, evangelizacijos tarnyboje neleidžia pailsti (Rom 1:12).

NEMURMĖKIME IR NESLĖPKIME SUNKIOS NUODĖMĖS

11. Kokią dvasią Mozės dienomis ėmė rodyti kai kurie izraelitai ir kuo visa tai baigėsi?

11 Praėjus vos kelioms savaitėms nuo tada, kai Jehova subūrė izraelitus į tautą, šie ėmė rodyti nepasitenkinimo dvasią, murmėti, o paskui ir atvirai maištauti prieš Jehovą, prieš jo atstovus (Iš 16:1, 2). Iš didelio būrio, palikusio Egiptą, tik vienas kitas įžengė į Pažadėtąją žemę. Net Mozei nebuvo leista ten įkelti kojos, mat bloga Izraelio bendruomenės dvasia kartą ir jį išprovokavo — jis pasielgė neprotingai (Įst 32:48-52). Kas tad būtų patartina, kad negera dvasia mūsų nepaveiktų?

12. Ką būtų protinga daryti, kad neįprastume skųstis?

12 Turime labai saugotis, kad neimtume murmėti. Aišku, reikia ugdytis nuolankumą, skiepyti savo širdyje pagarbą tiems asmenims, kuriems patikėti didesni įgaliojimai. Bet vien šito negana. Svarbu ir žiūrėti, kokią kompaniją sau renkamės. Jei mūsų laisvalaikio užsiėmimai nėra krikščioniui ypač tinkami arba jei su bendradarbiais ar bendramoksliais, kurie Šventojo Rašto principais nesivadovauja, praleidžiame pernelyg daug laiko, nemanykime, kad mūsų tai į bloga nepaveiks. Bendravimą su kritiškais, nelinkusiais niekam paklusti žmonėmis būtų protinga apriboti (Pat 13:20).

13. Prie kokių kitų negerovių bendruomenėje gali vesti murmėjimas?

13 Murmėjimas, jau pats savaime blogas dalykas, gali vesti ir prie kitokių negerovių. Pavyzdžiui, bendruomenėje gali sudrumsti ramybę, suardyti mūsų tarpusavio darną. Jei bendratikiu imama garsiai piktintis, tai skaudina jam širdį, o kartais išvirsta ir į dar didesnę nuodėmę — šmeižtą, užgauliojimą (Kun 19:16; 1 Kor 5:11). Pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenėje būta tokių murmėtojų, kurie ‘negerbė viešpatystės ir užgauliai kalbėjo apie šlovinguosius’ (Jud 8, 16). Dievui tikrai nepatiko, kad prieš atsakingus vyrus bendruomenėje kiti murma.

14, 15. a) Kaip visai bendruomenei tai atsilieptų, jei būtų toleruojama sunki nuodėmė? b) Kaip turėtume pasielgti sužinoję, kad kuris nors bendratikis slepia savo nuodėmę?

14 O ką daryti, jei sužinome, kad kuris bendratikis slapta nuodėmiauja — galbūt nesaikingai vartoja svaigalus, žiūri pornografiją, gyvena amoralų gyvenimą? (Ef 5:11, 12) Toleruodami didelę nuodėmę, trukdytume laisvai veikti Jehovos šventajai dvasiai, o dėl to nukentėtų ir visa bendruomenė (Gal 5:19-23). Kaip Korinto krikščionys pirmajame amžiuje turėjo iš savo tarpo pašalinti tam tikrą negerovę, taip ir dabar bendruomenę reikia palaikyti tyrą, negalima leisti, kad kas ją gadintų. Bendruomenės dvasia tada bus gera, sveika. Ką tad kiekvienas turėtume daryti dėl mūsų tarpusavio darnos ir gerovės?

15 Kaip jau minėta, yra dalykų, kuriuos dera laikyti paslaptyje. Tarkim, žmogus mums išsipasakojo, išliejo širdį. Jeigu tas žinias išnešiotume, jo atžvilgiu pasielgtume labai negražiai. Vis dėlto, jei kas padarė didelę nuodėmę, apie tai privalu informuoti bendruomenės vyresniuosius — juos Šventasis Raštas juk įpareigoja tokius reikalus spręsti. (Perskaityk Kunigų 5:1.) Vadinasi, sužinoję, kad bendratikis įpuolė į nuodėmę, turėtume paraginti jį kreiptis į vyresniuosius ir prašyti jų pagalbos (Jok 5:13-15). Bet jeigu mūsų brolis ar sesė vis delsia, apie nuodėmę turėtume vyresniesiems pasakyti patys.

16. Kaip mes padedame gelbėti bendruomenės dvasią, jei sunkios nuodėmės atveju informuojame atsakingus brolius?

16 Krikščionių bendruomenė mums yra tarsi oazė, ir ją turime saugoti — sunkių nuodėmių nedangstyti. Jei nusidėjęs asmuo vyresniųjų paprotintas atsitokėja, sudrausminimą bei pataisymą priima ir ima atgailauti, bendruomenės dvasios jis nebesmukdo. O jei žmogus dėl savo didelių nuodėmių neatgailauja ir meilingo vyresniųjų pamokymo nepriima? Tada nuo bendruomenės jis yra atskiriamas, blogybė iš mūsų tarpo pašalinama, kitaip tariant, sunaikinama, kad nedarytų žalos, ir bendruomenės dvasia šitaip išgelbėjama. (Perskaityk 1 Korintiečiams 5:5.) Taigi, gelbstint bendruomenės dvasią, kiekvienam yra privalu imtis atitinkamų veiksmų, darbuotis išvien su vyresniųjų taryba ir žiūrėti bendratikių gerovės.

SAUGOKIME „DVASIOS VIENYBĘ“

17, 18. Kaip mes ‘išlaikysime dvasios vienybę’?

17 Jėzaus sekėjai pirmajame amžiuje „atsidėję laikėsi apaštalų mokymo“ ir todėl bendruomenė buvo darni, vienos dvasios (Apd 2:42). Tikintieji atidžiai įsiklausydavo į Šventuoju Raštu pagrįstus vyresniųjų pamokymus bei nurodymus. Panašiai yra šiandieną: vyresniesiems glaudžiai bendradarbiaujant su ištikimu ir nuovokiu vergu, visa bendruomenė jaučia stiprią paskatą laikytis vienybėje (1 Kor 1:10). Sekdami gairėmis, kurias Jehovos organizacija nustato pagal Biblijos mokymus, ir paklusdami vyresniųjų vadovavimui, mes iš tikrųjų ‘uoliai stengiamės išlaikyti dvasios vienybę — esame susieti taikos saitu’ (Ef 4:3).

18 Tad būtinai saugokime bendruomenėje gerą, sveiką dvasią. Tuomet, be abejo, ‘Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė bus su mūsų dvasia’ (Fil 4:23).

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 19 puslapyje]

Ar, norėdami palaikyti gerą dvasią, paruošiate prasmingų komentarų?

[Iliustracija 20 puslapyje]

Jei išmoksite giedoti mūsų giesmes, irgi palaikysite gerą dvasią