Pavydas — jausmas, apnuodijantis sąmonę

Napoleonas Bonapartas. Julijus Cezaris. Aleksandras Didysis. Nors šie valdovai buvo galingi ir mėgavosi šlove, vis dėlto puoselėjo negerą jausmą, kuris tik apnuodija sąmonę. Visi trys pavydėjo.

„Napoleonas pavydėjo Cezariui, Cezaris — Aleksandrui [Didžiajam], o Aleksandras, manau, pavydėjo Herakliui, kuris išvis neegzistavo“, — rašė anglų filosofas Bertranas Raselas. Pavydas gali užvaldyti kiekvieną žmogų, kad ir koks turtingas jis būtų, kad ir kokių puikių savybių turėtų, kad ir kokias aukštumas gyvenime būtų pasiekęs.

Pavydas — tai pagiežingas jausmas, kylantis matant gerą kito gyvenimą, sėkmę, laimėjimus ir panašiai. Remiantis vienu Biblijos žinynu, „pavydo“ sąvoka apima ne vien norą turėti tiek pat, kiek turi kitas, bet ir troškimą pasisavinti tai, kas kitam priklauso, sutrukdyti jam tai turėti. Taigi pavyduoliui ne tik apmaudu, kad jis turi mažiau nei kiti, — jam knieti dar ir ką nors atimti.

Kiekvienam verta pamąstyti, kas mumyse pavydą sužadintų ir kokios tada būtų pasekmės. Taip pat labai svarbu žinoti, kaip apsisaugoti, kad pavydo jausmas mūsų neužvaldytų.

VEIKSNIAI, SKATINANTYS PAVYDĄ

Žmogus yra linkęs pavydėti jau vien dėl savo netobulos prigimties, o įvairūs išoriniai veiksniai šį polinkį dar sustiprina (Jok 4:5). Apie vieną tokių veiksnių apaštalas Paulius rašė: „Nepasidarykime tuščiagarbiai, kurstantys vienas kitą varžytis, pavydintys vienas kitam“ (Gal 5:26). Netobulo žmogaus pavydumą itin aštrina rungtyniavimas. Du krikščionys, Kristina ir Chosė, * įsitikino, kad tai gryna tiesa.

Reguliariąja pioniere tarnaujanti Kristina sako: „Į žmones dažnai žiūriu pavydžiomis akimis. Vis lyginu save su kitais — ką jie turi, o aš neturiu.“ Štai kartą ji pietavo kartu su rajono prižiūrėtoju ir jo žmona. Ši pora buvo maždaug tokio pat amžiaus kaip Kristina ir jos vyras Erikas, be to, abidvi poros praeityje buvo gavusios panašias tarnybos užduotis. Kristina tad nebeišlaikė ir pratrūko: „Mano vyras irgi vyresnysis! Kodėl tada jūs dirbate keliaujamąjį darbą, o mes tik tuščia vieta?“ Konkuravimo dvasia taip įkurstė pavydą, kad Kristina jau nebegalvojo, kiek gera pati su vyru nuveikia, savo padėtimi nusivylė.

Chosė labai norėjo tapti bendruomenės patarnautoju. Matydamas, kaip broliai vienas po kito paskiriami į šias pareigas, o jis — ne, Chosė ėmė tiems bendratikiams pavydėti, net pradėjo griežti dantį ant vyresniųjų tarybos koordinatoriaus. „Iš pavydo viduje kilo neapykanta tam broliui,  vis primesdavau jam blogus motyvus, — prisipažįsta Chosė. — Kai tavo gyvenimą ima valdyti pavydas, tampi egoistu, nebegali blaiviai mąstyti.“

KO MUS MOKO PAVYZDŽIAI IŠ BIBLIJOS

Biblijoje randame daug pavyzdžių, aprašytų mums įspėti (1 Kor 10:11). Kai kurie iš tų pavyzdžių padeda geriau suprasti, kaip pavydūs jausmai kyla ir kaip palaipsniui apnuodija protą, jeigu žmogus leidžiasi jų užvaldomas.

Adomo ir Ievos pirmagimis Kainas supyko ant Jehovos, kad Abelio auką priėmė, o jo — ne. Kainas tikrai dar galėjo ištaisyti padėtį, bet pavydas jį taip apakino, jog savo broliui jis netgi atėmė gyvybę (Pr 4:4-8). Todėl Biblijoje apie Kainą visai pagrįstai sakoma, kad jis „buvo iš piktojo“, paties Šėtono (1 Jn 3:12).

Dešimt brolių Juozapui pavydėjo ypač artimo ryšio su tėvu. Kai Juozapas papasakojo, kokius pranašiškus sapnus jis susapnavęs, broliai įniršo dar labiau — ėmė regzti planus, kaip jį nužudyti. Galų gale jie pardavė Juozapą į vergiją ir apgaule kietaširdiškai įtikino tėvą, esą Juozapas žuvęs (Pr 37:4-11, 23-28, 31-33). Po daugelio metų jie pripažino, jog padarė didžiulę blogybę, ir vienas kitam kalbėjo: „Vargas mums! Esame baudžiami už savo brolį. Matėme jo širdies skausmą, kai jis maldavo mus, tačiau nenorėjome klausytis“ (Pr 42:21; 50:15-19).

Korachą, Dataną ir Abiramą pavydas suėmė tada, kai pradėjo lyginti, kokia tautoje yra jų padėtis, o kokia — Mozės ir Aarono. Jie net apkaltino Mozę, kad šis gviešiasi valdžios, keliasi aukščiau kitų (Sk 16:13). Kaltinimas, aišku, buvo nepagrįstas (Sk 11:14, 15). Juk įgaliojimus tam vyrui suteikė pats Jehova. Maištininkai tiesiog pavydėjo Mozei jo garbingų pareigų. O viskas baigėsi tuo, kad pavyduoliams Jehova siuntė pražūtį (Ps 106:16, 17).

Kaip pavydas gali sumaišyti protą, savo akimis matė ir karalius Saliamonas. Viena moteris, kurios naujagimis mirė, bandė kitą moterį apgauti ir jai įteigti, kad miręs vaikelis iš tiesų yra jos, antrosios. Saliamonui nusprendus moteris išbandyti, melagė netgi sutiko, kad gyvasis kūdikis būtų nužudytas. Karalius tada liepė vaikelį atiduoti tikrajai jo motinai (1 Kar 3:16-27).

Čia aptarti pavyzdžiai iš Biblijos rodo, kokios baisios gali būti pavydo pasekmės — neteisybė, neapykanta, netgi žmogžudystė. O juk nė vienu iš paminėtų atvejų nukentėjęs asmuo tikrai nebuvo nusipelnęs, kad su juo šitaip pasielgtų. Kaip tad mums nesiduoti pavydo užvaldomiems? Ar yra kokių veiksmingų priešnuodžių?

STIPRŪS PRIEŠNUODŽIAI

Ugdykimės šiltą, brolišką meilę. Apaštalas Petras krikščionis ragino: „Dabar, kai klusnumu tiesai išgryninote savo sielas ir taip išsiugdėte neveidmainingą brolišką meilę, karštai iš širdies  mylėkite vieni kitus“ (1 Pt 1:22). O kaip toji meilė pasireiškia? Apaštalas Paulius rašė: „Meilė kantri ir maloninga. Meilė nepavýdi, nesigiria, nesipučia, nesielgia neprideramai, neieško savo naudos“ (1 Kor 13:4, 5). Ar beatsiras širdyje vietos pavydiems jausmams, jeigu stengsimės puoselėti tokią meilę? (1 Pt 2:1) Štai Jehonatanas savo draugui Dovydui ne pavydėjo, o „pamilo [...] jį kaip save patį“ (1 Sam 18:1).

Būkime su žmonėmis, kurie atsidavę Jehovai. Psalmininkas, sudėjęs 73-iąją psalmę, jau buvo ėmęs pavydėti nedorėliams, kurie mėgavosi lengvu gyvenimu ir prabanga. Laimei, tokias pavydžias mintis jis galiausiai įveikė ‘nuėjęs į Dievo šventovę’ (Ps 73:3-5, 17). Būdamas drauge su kitais Jehovos tarnais, psalmininkas apmąstė, kaip palaiminga yra „artėti prie Dievo“ (Ps 73:28, Brb). Mes irgi prisipildysime gerų minčių, jeigu dalyvausime visose sueigose, nepraleisime progų būti kartu su bendratikiais.

Stenkimės daryti gera. Įžvelgęs Kaino širdyje pavydą ir neapykantą, Jehova ragino jį verčiau daryti gera (Pr 4:7). O kaip krikščionys daro gera? Jėzus sakė: „Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu. [...] Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22:37-39). Jei atsidedame Jehovos tarnybai ir rūpinamės kitais, patiriame didžiulį džiaugsmą, pasitenkinimą. Tokios teigiamos emocijos — stiprus pavydo priešnuodis. Pagal išgales skelbdami žinią apie Karalystę ir ruošdami mokinius, darome gera artimui, patinkame Dievui, jaučiame „Viešpaties palaiminimą“ (Pat 10:22).

„Džiaukitės su besidžiaugiančiais“ (Rom 12:15). Jėzus visuomet džiaugdavosi savo mokinių sėkme. Kartą jis netgi pasakė, kad mokiniai skelbdami gerąją naujieną ateityje nuveiks dar daugiau už jį patį (Lk 10:17, 21; Jn 14:12). Mus, Jehovos tarnus, sieja glaudūs vienybės ryšiai, tad jei kuriam iš mūsų sekasi, džiaugsmo persiimame visi (1 Kor 12:25, 26). Užuot pavydėję bendratikiui, gavusiam atsakingesnes pareigas, argi neturėtume kartu su juo džiūgauti?

NELENGVA KOVA

Grumtis su pavydu gali tekti gana ilgai. Kristina atvirauja: „Neretai vis dar jaučiu stiprų polinkį pavydėti. Nors pavydo neapkenčiu, tas jausmas glūdi manyje, turiu nuolat jį slopinti.“ Panašiai kovoja ir Chosė. „Jehova man padėjo įžvelgti gerąsias vyresniųjų tarybos koordinatoriaus savybes, — sako jis. — Kovoti su pavydu įstengiu tik dėl to, kad turiu artimą ryšį su Dievu.“

Pavydas yra vienas iš „kūno darbų“, kurių kiekvienas krikščionis turi bodėtis (Gal 5:19-21). Jei neleisime pavydui mūsų sąmonėje viešpatauti, patys būsime laimingesni ir džiuginsime savo dangiškąjį Tėvą Jehovą.

[Išnaša]

[Anotacija 17 puslapyje]

„Džiaukitės su besidžiaugiančiais“