Nesižvalgykime atgal

„Nė vienas, kuris uždėjęs ranką ant arklo žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (LK 9:62).

KAIP PAAIŠKINTUME?

Kodėl turime ‘atsiminti Loto žmoną’?

Į kokius tris užnugaryje likusius dalykus neturėtume vis gręžiotis?

Ko reikia, kad žengtume koja kojon su Jehovos organizacija?

1. Ką atsiminti Jėzus ragino savo mokinius ir koks kyla klausimas?

„ATSIMINKITE Loto žmoną!“ (Lk 17:32) Šie žodžiai, Jėzaus Kristaus ištarti beveik prieš 2000 metų, dabar kaip niekad reikšmingi. O ką Jėzus turėjo omenyje, šitaip pabrėžiamai savo mokinius ragindamas? Daug aiškinti jiems nė nereikėjo — istoriją apie Loto žmoną žydai žinojo puikiai. Su šeima bėgdama iš Sodomos, ji nepakluso Jehovai ir atsigręžė pažiūrėti atgal. Už tai pavirto druskos stulpu. (Perskaityk Pradžios 19:17, 26.)

2. Galbūt dėl ko Loto žmona atsigręžė ir ką toks neklusnumas jai kainavo?

² Kodėl gi Loto žmona atsigręžė? Gal ją nugalėjo smalsumas? Gal pritrūko tikėjimo, kad Jehova tikrai užsimojo sunaikinti miestą? O galbūt jai pagailo to, ką Sodomoje paliko, ir dabar ilgesingu žvilgsniu ji troško dar kartelį viską nužvelgti? (Lk 17:31) Kad ir kaip ten buvo, už neklusnumą ji sumokėjo savo gyvybe. Tik pagalvok: tą pačią dieną, kai pražuvo anie iškrypę Sodomos ir Gomoros gyventojai, pražuvo ir jinai! Tad Jėzus ne veltui ragino: „Atsiminkite Loto žmoną!“

3. Kaip Jėzus pabrėžė, kad mums nederėtų, vaizdžiai tariant, žvalgytis atgal?

³ Mes irgi gyvename tokiu metu, kada nevalia, vaizdžiai sakant, žvalgytis atgal. Kiek tai rimta, galime suprasti ir iš Jėzaus atsakymo vienam vyrui. Šis paklausė, ar galįs prieš tapdamas mokiniu dar atsisveikinti su savo namiškiais. Jėzus jam tarė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9:62). Ar šįkart Jėzus nepasirodė esąs pernelyg griežtas  ar šiurkštus? Ne. Jis matė, kad vyras šito klausia veikiau norėdamas išsisukti nuo mokinystės įsipareigojimų. Tokį atidėliojimą Jėzus prilygino žvalgymuisi atgal. Kas būtų, jei artojas dirsčiotų per petį arba visai paleistų arklą iš rankų ir atsigręžtų? Tiek vienu, tiek kitu atveju jam trukdytųsi darbas ir vaga, ko gero, išeitų nedaili.

4. Į ką turime sutelkti žvilgsnį?

⁴ Užuot dairęsi į praeitį, verčiau žvelkime pirmyn, į ateitį. Štai Patarlių 4:25 pasakyta labai aiškiai: „Tavo akys težiūri į priekį, tiesus tebūna tavo žvilgsnis.“

5. Kokią turime priežastį nesižvalgyti atgal?

⁵ Nesižvalgyti atgal turime gana svarią priežastį. Kokią? Gyvename „paskutinėmis dienomis“ (2 Tim 3:1). Dievo nuosprendis dabar laukia ne poros sugedusių miestų, o visos pasaulio santvarkos. Ką turėtume daryti, kad mums nesibaigtų taip, kaip Loto žmonai? Pirmiausia vertėtų įvardyti kelis užnugaryje likusius dalykus, į kuriuos galbūt maga vis atsigręžti (2 Kor 2:11). Dabar aptarkime, kokie tai dalykai ir kaip atsispirti pagundai į juos gręžiotis.

SENI GERI LAIKAI

6. Kaip atmintis mus kartais apgauna?

⁶ Tikrai darytume klaidą, jei nostalgiškai vis minėtume „senus gerus laikus“. Atmintis kartais apgauna. Praeities sunkumai jau nebeatrodo tokie dideli, o laimės akimirkos mūsų sąmonėje ypač išryškėja. Patys to nepajusdami, galime imti manyti, kad gyvenimas anksčiau buvo daug geresnis. Leisdamiesi į tokius rožinius prisiminimus, „senų gerų laikų“ pradėtume labai ilgėtis. Bet Biblija įspėja: „Nesakyk: ‘Tad kaip gali būti, kad seniau buvo geriau negu dabar?’ — nes neišmintinga kelti tokį klausimą“ (Mok 7:10). Kodėl tokios mintys pavojingos?

7—9. a) Ką izraelitams teko patirti Egipte? b) Dėl ko izraelitai džiaugėsi? c) Dėl ko vėliau izraelitai ėmė murmėti?

⁷ Pagalvokime, kaip buvo su izraelitais Mozės laikais. Iš pradžių Egipto žemėje juos priėmė svetingai, bet po Juozapo mirties „buvo paskirti prižiūrėtojai engti [izraelitus] lažo darbais“ (Iš 1:11). Faraonui mėginant jų skaičių apriboti, Dievo tauta patyrė savotišką genocidą (Iš 1:15, 16, 22). Ne be reikalo Jehova pasakė Mozei: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia“ (Iš 3:7).

⁸ Įsivaizduokime, kaip izraelitai džiūgavo atgavę laisvę, ištrūkę iš vergijos! Jie buvo dešimties bausmių liudininkai — patys regėjo, kaip įspūdingai Jehova apreiškė savo galybę išdidžiajam faraonui ir visiems egiptiečiams. (Perskaityk Išėjimo 6:1, 6, 7.) Iš tikrųjų egiptiečiai izraelitus ne tik paleido, bet dar ir skatino greičiau išeiti; aukso ir sidabro jiems įdavė tiek, kad Dievo tauta, galima sakyti, „apiplėšė egiptiečius“ (Iš 12:33-36). Bet tuo izraelitų džiaugsmas nesibaigė. Faraonas  su savo kariauna tiesiog jų akivaizdoje pražuvo Raudonosios jūros gelmėse (Iš 14:30, 31). Kaip visi tie nepaprasti įvykiai turėjo sustiprinti tikėjimą!

⁹ Ir štai įsivaizduokime: tie patys žmonės, kuriuos Jehova stebuklingai išgelbėjo, netrukus ėmė niurnėti ir murmėti. Dėl ko? Dėl maisto! Jehovos skirtu daviniu jie nebesitenkino ir skundėsi: „Atsimename žuvis, kurias Egipte dykai valgydavome, agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. Mūsų stemplės susitraukė! Visiškai nieko nėra! Vien maną temato mūsų akys“ (Sk 11:5, 6). Koks iškreiptas pasidarė jų mąstymas! Jie net užsinorėjo sugrįžti į kraštą, kuriame anksčiau vilko vergystės jungą! (Sk 14:2-4) Izraelitai ėmė žvalgytis atgal ir prarado Jehovos malonę (Sk 11:10).

10. Ko pasimokome iš izraelitų pavyzdžio?

¹⁰ Ko iš šitos istorijos pasimokome? Kada spaudžia bėdos ir visokios problemos, atsispirkime pagundai gyventi praeitimi. Nemanykime, kad anksčiau, galbūt kai dar nė nežinojome tiesos, laikai buvo daug geresni. Aišku, mintyse atkurti malonias akimirkas ar pamąstyti, kokią sukaupėme patirtį, nėra nieko bloga. Bet būkime realistai ir praeitį vertinkime nevienpusiškai. Antraip dėl esamų aplinkybių jausime nuolatinį nepasitenkinimą ir galbūt net kils noras sugrįžti prie ankstesnės gyvensenos. (Perskaityk 2 Petro 2:20-22.)

KĄ PRAEITYJE NUSPRENDĖME PAAUKOTI

11. Kaip kai kurie jaučiasi prisimindami, ką gyvenime paaukojo?

¹¹ Prisimindami, ko atsisakė ar ką paaukojo, kai kurie, deja, ima apgailestauti, kad gyvenime neišnaudojo visų galimybių. Tikėtina, kad ir tu galėjai siekti aukštojo išsilavinimo, pripažinimo, užsitikrinti finansinį stabilumą, bet nutarei susilaikyti. Nemažai mūsų brolių ir sesių, turėję klestintį verslą, sėkmingai sukęsi pramogų pasaulyje, gerai pelnęsi kokioje nors mokslo ar sporto srityje, viso šito atsisakė. Dabar jau praėjo kiek laiko, tačiau pabaigos dar nesulaukėme. Ar kartais neimi fantazuoti, ką būtum laimėjęs, jei nebūtum tų dalykų paaukojęs?

12. Kaip Paulius vertino visa tai, ką paliko užnugaryje?

¹² Apaštalas Paulius, kad taptų Kristaus sekėju, daug paaukojo (Fil 3:4-6). Ir kaip dėl to jautėsi? Apie visa, ką palikęs užnugaryje, jis rašė: „Tai, kas man anksčiau buvo laimėjimai, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu.“ Kodėl? Toliau jis pats ir atsako: „Aš išties juk visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, neprilygstamo pažinimo. Dėl jo aš nusprendžiau visko atsisakyti ir laikau tai atliekomis, kad laimėčiau Kristų“ * (Fil 3:7, 8).  Kaip žmogus, išmetęs šiukšles, vėliau nepuola apgailestauti kažin ką praradęs, taip ir Paulius nesigraužė, kad pasaulio siūlomas perspektyvas atmetė. Jo akyse tie dalykai jau buvo tapę beverčiais.

13, 14. Kaip galime sekti Pauliaus pavyzdžiu?

¹³ O ką daryti, jeigu vis graužia mintis, kad daug galimybių liko neišnaudota? Čia vertėtų sekti Pauliaus pavyzdžiu. Didžiai branginkime tai, ką turime — glaudų ryšį su Jehova, taip pat gerą vardą, kurį įgijome ištikimai jam tarnaudami (Hbr 6:10). Ar galima šio pasaulio siūlomas vertybes bent iš tolo lyginti su dvasinėmis dovanomis, kurių Dievas jau dabar dosniai atseiki ir dar daugiau duos ateityje? (Perskaityk Morkaus 10:28-30.)

¹⁴ Paskui Paulius dar priduria, kad į tikslą jis veržiasi „nebekreipdamas dėmesio į tai, kas už nugaros, ir tiesdamasis link to, kas priešakyje“ (Fil 3:13). Apaštalas čia pamini du svarbius dalykus, padedančius ištikimai tarnauti Jehovai. Pirma, turėtume nebekreipti dėmesio į tai, ką palikome, neeikvoti jėgų ir laiko tuštiems svarstymams. Antra, kaip ir bėgikui prie finišo linijos, mums būtina tiestis pirmyn, susitelkti vien į tikslą, esantį priešakyje.

15. Kodėl mums verta apmąstyti ištikimų Dievo tarnų pavyzdį?

¹⁵ Kai pagalvojame, koks puikus pavyzdys mums yra kiti ištikimi Dievo tarnai — tiek senovės, tiek ir šių laikų, — įgauname dar daugiau ryžto veržtis pirmyn ir nesižvalgyti atgal. Štai Abraomas ir Sara. Jeigu vis būtų ilgesingai minėję Ūrą, jie „būtų turėję progą sugrįžti“ (Hbr 11:13-15). Bet atgalios šeima negrįžo. Mozė, pirmąkart palikdamas Egiptą, irgi daug ko atsisakė. Iš tikrųjų jis atsisakė daugiau nei bet kuris kitas izraelitas. Šventajame Rašte tačiau nėra nė užuominos, kad dėl savo sprendimo jis būtų gailėjęsis. Priešingai: rašoma, jog „pateptojo paniekinimą jis laikė didesniu turtu už Egipto lobius, nes sutelkė žvilgsnį į atlygį“ (Hbr 11:26).

NEMALONŪS PRAEITIES IŠGYVENIMAI

16. Kaip mus kartais paveikia praeities išgyvenimai?

¹⁶ Praeityje tikriausiai esame patyrę ir nelabai malonių dalykų. Gal vis neduoda ramybės mintys apie kokią padarytą nuodėmę, klaidą (Ps 51:5 [51:3, Brb]). Galbūt gavome griežtą pamokymą ir iki šiol širdy tebejaučiame apmaudą (Hbr 12:11). Sunku būna pamiršti ir neteisybę — ar ji būtų tikra, ar tik įsivaizduojama (Ps 55:3 [55:2, Brb]). Ką daryti, kad tokie kartūs prisiminimai neverstų mūsų žvalgytis atgal? Apie tris minėtas situacijas dabar ir pakalbėkime.

17. a) Kodėl Paulius save pavadino „mažesniu už mažiausią iš visų šventųjų“? b) Kaip Paulius vijo šalin slogias mintis?

¹⁷ Praeities klaidos. Apaštalas Paulius save pavadino „mažesniu už mažiausią iš visų šventųjų“ (Ef 3:8). Kodėl  gi? „Nes persekiojau Dievo bendruomenę“, — pats atsako (1 Kor 15:9). Tik įsivaizduok, kaip jis turėjo jaustis susitikęs tuos, kuriuos anksčiau persekiojo! Vis dėlto slogioms mintims jis nepasidavė. Jehova jam parodė didelę malonę, ir apaštalas tai nuolat turėjo omenyje (1 Tim 1:12-16). Todėl buvo Dievui labai dėkingas ir jautė paskatą tarnyboje darbuotis uoliai. Tvirtindamas, kad nebekreipia dėmesio į tai, kas už nugaros, Paulius iš esmės pasakė, jog stengiasi nebegalvoti ir apie savo ankstesnį nuodėmingą elgesį. Mes irgi pirmiausia žiūrėkime, koks Jehova mums maloningas. Praeities juk nepakeisime. Tad kam mintyse perkratinėti savo klaidas ir emociškai alintis? Jėgas verčiau atiduokime prasmingai krikščioniškai veiklai.

18. a) Kas gali atsitikti, jei, gavę pamokymą, su apmaudu žvalgomės atgal? b) Ką mums reikštų priimti pamokymą taip, kaip ragina Saliamonas?

¹⁸ Skausmingas pamokymas. Na, o jeigu atgal gręžiotumės piktindamiesi ar apmaudaudami dėl kokio gauto pamokymo? Šitaip save tik žeistume ir sekintume — o tada ir nusimintume (Hbr 12:5). Ar pamokymą numenkiname ir iškart atmetame, ar iš pradžių priimame, bet paskui nusimename ir pasiduodame, rezultatas yra toks pat: jokios naudos iš to neturime, geresniais žmonėmis netampame. Protingiau pasielgtume, jei paklustume Saliamono raginimui: „Laikykis [...] pamokymo, neužmiršk jo, brangink jį, nes tai tavo gyvybė“ (Pat 4:13). Kaip vairuotojas, kuris seka ženklus ir iš kelio neišklysta, pamokymą priimkime, pasitaisykime ir judėkime pirmyn (Pat 4:26, 27; perskaityk Hebrajams 12:12, 13).

19. Kaip, sekdami Habakuko ir Jeremijo pavyzdžiu, galime rodyti tvirtą tikėjimą?

¹⁹ Neteisybė — tikra arba tik įsivaizduojama. Kartais galbūt jaučiamės kaip Habakukas, šaukęsis Jehovos, kad šis įvykdytų teisingumą. Pranašas mat nesuprato, kodėl Jehova leidžia keroti visokiai neteisybei (Hab 1:2, 3). Tačiau apie tvirtą jo tikėjimą byloja žodžiai: „Aš džiaugsiuosi Viešpatyje, džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano“ (Hab 3:18). Ugdykimės ir mes tokį tikėjimą. Kaip kitados Jeremijas, sudėkime viltis į Jehovą, teisingąjį Dievą, ir neabejokime, kad metui atėjus viskas bus atitaisyta (Rd 3:19-24, Brb).

20. Iš ko bus akivaizdu, kad ‘atsimename Loto žmoną’?

²⁰ Šie laikai išties ypatingi. Mes esame nuostabių įvykių liudininkai, o priešakyje laukia dar daugiau. Tad kiekvienas ženkime koja kojon su Jehovos organizacija. Kaip Šventasis Raštas skatina, žvelkime pirmyn ir nesigręžiokime į praeitį. Iš to, kas nutiko Loto žmonai, tada tikrai būsime pasimokę.

[Išnaša]

[Studijų klausimai]