Raginkime žmones „pabusti iš miego“

„Ir tai darykite suprasdami, koks dabar metas, — jau atėjo valanda jums pabusti iš miego“ (ROM 13:11).

KAIP PAAIŠKINTUME?

Kodėl krikščioniui būtina vyti šalin dvasinį mieguistumą?

Kodėl skelbėjas turėtų būti pastabus ir savo pašnekovą atidžiai išklausyti?

Kiek svarbu mums tarnyboje būti maloniems ir švelniems?

1, 2. Kokia prasme daugeliui žmonių reikia pabusti iš miego?

DAŽNAI pasitaiko, kad vairuotojas būna iš nuovargio apsiblausęs arba net užsnūsta prie vairo, ir dėl to keliuose kasmet žūva tūkstančiai žmonių. Kiti dėl mieguistumo netenka darbo — mat pramigę pavėluoja ateiti arba jau pačioje darbo vietoje užminga. Dar pavojingesnis yra dvasinis snaudulys. Tokio ypač saugotis perspėja Biblija. Ne veltui parašyta: „Laimingas, kas budi“ (Apr 16:14-16).

² Nors didžioji Jehovos diena grėsmingai artinasi, žmonija, vaizdžiai tariant, yra giliai įmigusi. Netgi bažnyčių vadovai apie savo tikinčiuosius sako, kad jie yra tarsi „miegantis milžinas“. O kaip šitas mieguistumas pasireiškia? Kodėl tikriesiems krikščionims būtina likti budriems? Kaip iš gilaus įmygio galime žadinti kitus?

KAIP PASIREIŠKIA DVASINIS MIEGUISTUMAS

3. Kaip apibūdintum žmogų, kuris dvasiniu atžvilgiu miega?

³ Kai miega, žmogus paprastai yra visiškai neveiklus. O dvasinio mieguistumo apimtas jis neretai užsiima viskuo — tik ne dvasiniais dalykais. Galbūt įsisuka į kasdienius rūpesčius, vaikosi malonumų, prestižo, mėgina susikurti gerą gyvenimą. Toks asmuo daug dirba ir pluša, bet savo dvasiniais poreikiais menkai tesirūpina. Visai kitaip yra su žmogumi, kuris dvasiškai budrus. Jis suvokia, kad dabar „paskutinės dienos“, todėl kiek galėdamas stengiasi vykdyti Dievo valią (2 Pt 3:3, 4; Lk 21:34-36).

4. Ką mums reiškia paraginimas „nemiegokime kaip kiti“?

⁴ Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 5:4-8. Čia apaštalas Paulius bendratikius ragina: „Nemiegokime kaip kiti.“ Ką jis turi omenyje? „Miegoti“ šiuo atveju reikštų  nepaisyti Jehovos nustatytų moralės normų. Ir dar tai reikštų nesuvokti, kokie artėja įvykiai, — nesuprasti, jog bedieviams Jehova greitai siųs pražūtį. Saugokimės, kad tokie žmonės mūsų nepaveiktų. Jų mąstysenos ir elgsenos neperimkime.

5. Kaip, pasidavę dvasiniam mieguistumui, žmonės mąsto?

⁵ Kai kas įsivaizduoja, kad Dievo, kuriam būtume atskaitingi, išvis nesama (Ps 53:2 [53:1, Brb]). Arba samprotauja, kad mes, žmonės, Dievui nerūpime, tad ir mums Dievas neturėtų rūpėti. Arba mąsto dar kitaip — kad reikia tiktai eiti į bažnyčią ar priklausyti prie kokios religinės bendruomenės ir savo reikalus su Dievu jau būsi sutvarkęs. Tokiu atveju asmuo turėtų pabusti. O kaipgi mums jį iš dvasinio įmygio pažadinti?

PATYS NEMIEGOKIME

6. Kodėl dvasinį mieguistumą krikščionis privalo vyti šalin?

⁶ Kad kitus gebėtume žadinti, patys turime nemiegoti. Ir ką tai reiškia? Dievo Žodis perkeltine prasme sieja miegą su „tamsos darbais“ — ūžavimais, girtavimais, sanguliavimais, palaidu elgesiu, nesantaika, pavyduliavimu. (Perskaityk Romiečiams 13:11-14.) Kratytis nederamo elgesio kartais labai nelengva. Čia žūtbūt reikia budrumo. Štai vairuotojas, jeigu nesupranta, kaip pavojinga važiuoti snaudulio apimtam, rizikuoja savo gyvybe. Krikščionis irgi privalo suvokti, kad dvasinis snaudulys mirtinai pavojingas.

7. Kaip mus pačius gali paveikti neteisingas žmonių požiūris?

⁷ Krikščionis, pavyzdžiui, gali manyti, kad jo teritorijoje gerosios naujienos priimti niekas niekada nenorės (Pat 6:10, 11). Mat tada savaime peršasi išvada: kam dėti šitiek pastangų, jeigu žmonės vis tiek nesiklausys? Tiesa, dabar daugelis yra, galima sakyti, kietai įmigę. Bet jų gyvenimo aplinkybės dar gali pasikeisti ir jie gali apsigalvoti. Kai kurie tikrai atsibunda ir į mūsų skelbiamą žinią įsiklauso. Jiems įstengsime padėti tik jeigu patys nepasiduosime snauduliui ir neaptingsime — jei Karalystės žinią vis mėginsime patraukliai pristatyti naujais metodais. O kad miegas mūsų neįveiktų, turime dažnai sau priminti, kodėl mūsų tarnyba tokia svarbi.

KUO SVARBI MŪSŲ TARNYBA

8. Kodėl mūsų evangelizacijos tarnyba gyvybiškai svarbi?

⁸ Ar žmonės reaguoja palankiai, ar yra visai abejingi, mūsų evangelizacijos darbas Jehovai teikia šlovę. Ir dar reikia atminti, kad per šį darbą Jehova įgyvendina kai ką svarbaus. Visi, kas gerajai naujienai nepaklūsta, netrukus sulauks Dievo bausmės. Nuo to, kaip žmonės atsiliepia į mūsų garsinamą gerąją naujieną, priklauso, koks jiems teks nuosprendis (2 Tes 1:8, 9). Krikščionis, be to, klystų sakydamas, kad jeigu „bus tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų prisikėlimas“, tai dabar pernelyg stengtis tarnyboje nebūtina (Apd 24:15). Iš Dievo Žodžio suprantame, jog asmenys, kurie bus priskirti prie „ožių“, eis „į amžiną atkirtimą“. Skelbiant gerąją naujieną, žmonėms yra suteikiama proga pasikeisti ir laimėti „amžiną gyvenimą“, taigi per mūsų tarnybą pasireiškia Dievo gailestingumas (Mt 25:32, 41, 46; Rom 10:13-15). Kaipgi šią išgelbėjimo žinią žmonės išgirstų, jeigu jos neskelbtume?

9. Kaip gerosios naujienos skelbimas išeina į naudą tau pačiam ir kitiems?

⁹ Skelbti gerąją naujieną naudinga ir mums patiems. (Perskaityk 1 Timotiejui 4:16.) Ar nepastebėjai, kad kai kalbi apie Jehovą ir apie Karalystės viltį, auga tavo tikėjimas, stiprėja meilė Dievui? Argi tada  nėra lengviau ugdytis ir krikščioniškas savybes? Ar savo tarnyste parodydamas dievotumą nesijauti laimingesnis? Daugelis krikščionių, mokydami žmones tiesos, patiria ypatingą džiaugsmą: akivaizdžiai mato, kaip Dievo dvasia padeda jų studijuotojams keistis, pataisyti savo gyvenime, kas reikia.

BŪKIME PASTABŪS

10, 11. a) Kaip Jėzus ir Paulius pasirodė esą budrūs ir įžvalgūs? b) Prašom pateikti pavyzdį, kaip pastabumas praverčia tarnyboje.

¹⁰ Susidomėjimą gerąja naujiena galima žadinti įvairiai. Taigi krikščionis tarnyboje privalo būti pastabus. Čia mums pavyzdys yra Jėzus. Jis, tobulas žmogus, greit įžvelgė nebylų fariziejaus pasipiktinimą, nuoširdžią nusidėjėlės atgailą, pasiaukojamą našlės dosnumą (Lk 7:37-50; 21:1-4). Permatydamas kiekvieno dvasinius poreikius, žinojo, kaip kuriam padėti. Bet Dievo tarnas, kad gebėtų tokius dalykus pastebėti, neprivalo būti tobulas. Štai pagalvokime apie apaštalą Paulių. Atsižvelgdamas į savo klausytojus, kad jų pasaulėžiūra ir įsitikinimai nevienodi, gerąją naujieną jis vienai žmonių grupei pateikdavo vienaip, kitai — kitaip (Apd 17:22, 23, 34; 1 Kor 9:19-23).

¹¹ Jei stengsimės būti tokie budrūs ir įžvalgūs kaip Jėzus ir Paulius, mes irgi įžvelgsime, kaip geriausia savo pašnekovo susidomėjimą žadinti. Kada užmezgi pokalbį, bandyk iš įvairių požymių suprasti, kokia yra žmogaus socialinė aplinka, kokie jo interesai, kokia šeiminė padėtis. Galbūt nuspėsi, kuo, prieš tau ateinant, žmogus buvo užsiėmęs, ir pradėdamas pašnekesį apie tai mandagiai užsiminsi.

12. Ką reikia turėti omenyje dėl tarpusavio pašnekesių, kai einame į tarnybą?

¹² Budrumas padės mums išlaikyti dėmesį sutelktą ir nenukrypti į pašalinius dalykus. Tarnyboje malonu yra pasišnekučiuoti su savo porininku, bet atminkime, kodėl į tarnybą einame: visų pirma norime paliudyti Šventojo Rašto tiesą kitiems žmonėms (Mok 3:1, 7). Tad žiūrėkime, kad mūsų tarpusavio pašnekesiai netrukdytų atlikti šio darbo. Į tarnybą labiau susikoncentruosime, jei tarp savęs vis aptarsime, ką ketiname savo klausytojams pasakyti. Ir nors mobilusis telefonas skelbėjui kartais praverčia, nustatykime jį tokiu režimu, kad mūsų pokalbio su žmogumi nepertrauktų skambutis.

STENKIMĖS SUPRASTI, KAS PAŠNEKOVUI RŪPI

13, 14. a) Kaip galime įžvelgti, kas asmenį domina? b) Kaip žmogų galėtume sudominti dvasiniais dalykais?

¹³ Budrus skelbėjas savo pašnekovą atidžiai išklauso. Pagalvok: kokių žmogui galėtum užduoti klausimų, kad jis išsipasakotų, išdėstytų savo nuomonę? Gal jis susirūpinęs, kodėl randasi šitiek skirtingų religinių grupių? O gal jam nerimą kelia didelis nusikalstamumas, valdžios bejėgiškumas? Ar nepavyktų jį pažadinti ir dvasinėmis tiesomis sudominti, jeigu atkreiptum dėmesį, kokia nuostabi yra gyvoji gamta, arba pateiktum pavyzdį, kokių praktiškų dalykų moko Biblija? Skirtingo auklėjimo ir skirtingų pažiūrų žmonės, netgi ateistai, paprastai nevengia kalbėti ir dar viena tema — apie maldą. Daugeliui rūpi, ar malda apskritai pasiekia adresatą. Taip pat gali dominti panašūs klausimai: ar Dievas išklauso visas maldas? o jeigu ne, tai kieno ir kokias išklauso?

¹⁴ Pradėti pokalbį, aišku, reikia išmonės. Daug pasimokome stebėdami, kaip kalbą užveda patyrę skelbėjai. Žiūrėkime, kaip jie vengia sudaryti įspūdį, kad žmogų kamantinėja arba kad smalsauja, ir kaip jų balso tonas bei veido išraiška  rodo, jog į pašnekovo nuomonę įsiklauso (Pat 15:13).

BŪKIME MALONŪS, PASITELKIME IŠMONĘ

15. Kodėl tarnyboje žmonėms turime būti malonūs?

¹⁵ Ar tau patinka, kada tave kietai įmigusį prižadina? Staiga pabudintas iš miego, dažnas net suirzta. Daug maloniau būtų, jeigu kas žadintų švelniai. Taigi ar neturėtume būti švelnūs ir budindami žmones iš dvasinio įmygio? Štai pagalvokime: kas patartina daryti, jeigu asmuo supyksta, kam atėjome? Maloniai pasakykime, kad gerbiame jo jausmus, padėkokime už atvirumą ir ramiai pasišalinkime (Pat 15:1; 17:14; 2 Tim 2:24). Jeigu dabar elgsimės mandagiai, Jehovos liudytojus kitą kartą jis galbūt mieliau priims.

16, 17. Kaip tarnyboje galime parodyti įžvalgą?

¹⁶ Kartais pavyksta gerai pasikalbėti, nors iš pradžių pašnekovas ir mėgina pokalbį nutraukti. Galbūt sako: „Ačiū, aš turiu savo religiją.“ Arba: „Manęs tai nedomina.“ Šitaip jam rodosi lengviausia viską užbaigti. Bet pasitelkęs taktą ir išmonę tu dar gali iškelti kokį intriguojantį klausimą. Kažin, gal dabar asmuo prabus? Gal to užteks, kad susidomėtų dvasiniais dalykais? (Perskaityk Kolosiečiams 4:6.)

¹⁷ Neretai žmonės sako, kad negali kalbėtis, nes yra užsiėmę. Tada būtų pagarbu tiesiog atsisveikinti ir eiti toliau. Bet galbūt matysi, kad dar įmanoma trumpai pasakyti šį tą prasminga. Kai kuriems skelbėjams nė minutės nereikia, kad spėtų atsiversti kokią įdomią Biblijos eilutę, ją perskaitytų ir kitam kartui paliktų atvirą klausimą. Glaustai išdėstyta žinia šeimininką gali taip sudominti, kad bent trumpam pokalbiui jis nepagailės laiko. Kodėl gi šito nepabandžius, kai pasitaikys proga?

18. Kaip galėtume pasiruošti liudyti neoficialiai?

¹⁸ Jeigu esame pasirengę liudyti neoficialiai, susidomėjimą gerąja naujiena galėsime žadinti ir tiems žmonėms, su kuriais mus suveda visokie kasdieniai reikalai. Daugelis brolių ir sesių, kur nors eidami, įsideda literatūros į rankinę arba į drabužio kišenę. Taip pat turi mintyje kokią Biblijos eilutę ir, jei atsiranda galimybė, ją savo pašnekovui pacituoja. Kaip neoficialiam liudijimui pasiruošti, daugiau tau patartų bendruomenės tarnybos prižiūrėtojas arba kas nors iš pionierių.

ŠVELNIAI ŽADINKIME ARTIMUOSIUS

19. Kodėl turime vis mėginti padėti savo artimiesiems?

¹⁹ Aišku, labai norime, kad gerąją naujieną priimtų ir mūsų artimieji (Joz 2:13; Apd 10:24, 48; 16:31, 32). Jeigu pirmą kartą, kada su jais kalbėjome apie tikėjimą, mūsų žodžiai atsimušė kaip į sieną, vargu ar veržiamės kalbėti dar sykį. Galbūt manome, jog artimųjų požiūrio, kad ir ką sakytume ar darytume, nepakeisime.  Bet tam tikri įvykiai žmogaus gyvenimą ir pasaulėžiūrą kartais vis dėlto pakeičia. O ir patys tikriausiai jau gebame tiesos žinią išdėstyti aiškiau, todėl dabar galime sulaukti kitokio atsako.

20. Kodėl su artimaisiais svarbu kalbėti taktiškai?

²⁰ Būtinai atsižvelkime į žmogaus jausmus (Rom 2:4). Ar neturėtume su šeimos nariais arba giminaičiais kalbėtis taip taktiškai kaip su nepažįstamais, kuriuos sutinkame tarnyboje? Būkime malonūs, pagarbūs ir nepulkime pamokslauti. Verčiau tegul patys įsitikina, kad tiesa mus pavertė geresniais žmonėmis (Ef 4:23, 24). Tegul pamato, kaip Jehova, ‘mokydamas, kas naudinga’, praturtino mūsų gyvenimą (Iz 48:17). Koks turi būti krikščionis, artimiesiems rodykime savo pavyzdžiu.

21, 22. Prašom papasakoti kokį nors atvejį, rodantį, kaip svarbu nepaliauti žadinti savo artimųjų.

²¹ Viena sesuo neseniai rašė: „Visada mėginu ir žodžiu, ir elgesiu liudyti savo trylikai brolių ir seserų. Nepamenu tokių metų, kad kuriam nebūčiau nusiuntusi laiško. Bet trisdešimt metų iš visos šeimos tik aš viena buvau Jehovos liudytoja.“

²² Toliau sesuo pasakojo: „Kartą paskambinau vienai savo seseriai, gyvenančiai už kelių šimtų mylių. Ji paminėjo, kad savo pastoriaus prašė vesti jai Biblijos studijas, bet taip ir neprisiprašė. Pasakiau, kad mielai jai padėčiau. Tada ji atsakė: „Na, gerai. Bet žinok: aš niekada nebūsiu Jehovos liudytoja.“ Nusiunčiau jai knygą Ko iš tikrųjų moko Biblija? ir paskui kas kelios dienos vis paskambindavau. Tos knygos ji niekaip neprisiruošė atsiversti. Galų gale paraginau, kad paimtų knygą į rankas, ir telefonu maždaug penkiolika minučių skaitėme ir aptarinėjome tenai pacituotas Šventojo Rašto eilutes. Po dar kelių tokių pokalbių ji norėjo studijuoti jau daugiau kaip penkiolika minučių. Paskui skambinti pradėjo pati. Sulaukdavau skambučio ir anksti rytą, dar neatsikėlusi. O kartais ji skambindavo net du kartus per dieną. Kitais metais ji pasikrikštijo, o dar po metų pradėjo tarnauti pioniere.“

23. Kodėl, žadindami žmones iš dvasinio įmygio, neturime pailsti?

²³ Žadinti kitus iš dvasinio įmygio reikia daug sumanumo ir atkaklių pastangų. Šiaip ar taip, dar randame romių žmonių, kurie į raginimą pabusti atsiliepia. Kas mėnesį pasikrikštija ir Jehovos liudytojais tampa vidutiniškai po 20 tūkstančių suvirš asmenų. Tad įsiklausykime į apaštalo Pauliaus pamokymą, skirtą anuomet, pirmajame amžiuje, gyvenusiam broliui Archipui: „Žiūrėk tarnystės, kurią gavai Viešpatyje, kad atliktum ją iki galo“ (Kol 4:17). O kaip gerosios naujienos skelbėjui reikia išlaikyti skubumo jausmą, geriau suprasime iš tolesnio straipsnio.

[Studijų klausimai]

[Rėmelis 13 puslapyje]

KAD NEAPSNŪSTUM

▪ Būk pertekęs krikščioniškos veiklos

▪ Šalinkis tamsos darbų

▪ Suprask, koks pavojingas dvasinis mieguistumas

▪ Nemanyk, jog žmonės tavo teritorijoje yra beviltiški

▪ Išmėgink naujus evangelizacijos metodus

▪ Nepamiršk, kokia svarbi tavo tarnyba