Papasakojo Loidė Didur

Neretai žmogui tenka apgailestauti: o, kad būčiau apsisprendęs kitaip! Aš, penkiasdešimt metų paskyrusi visalaikei tarnybai, savo pasirinkimu tik džiaugiuosi. Stovėdama Jehovos dešinėje nepatyriau nieko tokio, kas keltų nemalonius prisiminimus. Dabar ir noriu apie tai papasakoti.

GIMIAU 1939 metais Kanadoje, Saskačevano provincijoje. Ūkyje vidury prerijų augau kartu su keturiomis sesėmis ir broliu. Čia prabėgo mano laiminga vaikystė. Sykį tėvą aplankė Jehovos liudytojai ir aš jų paklausiau, ar Dievas turi vardą. Jie atskleidė 83-ios psalmės 18-ą eilutę. Pamačiusi vardą Jehova, užsidegiau noru daugiau sužinoti apie Dievą ir jo Žodį.

Kaimo mokykloje visi vaikai, nuo pirmoko iki aštuntoko, tais laikais mokydavosi drauge, vienoje klasėje. Į mokyklą atjodavo raiti ant arklio arba atpėdindavo pėsčiomis, kartais net daugelį mylių. Mokytojus savo namuose apgyvendindavo ir išlaikydavo auklėtinių tėvai. Vienais metais priimti atvykusį mokytoją atėjo eilė ir mano tėvams.

Naujasis mokytojas, Džonas Diduras, kaip vėliau supratau, labai brangino Dievo Žodį. Kartą, kai sekdama tėvo pavyzdžiu ėmiau liaupsinti komunizmą ir socializmą, Džonas ramiu tonu pasakė: „Nė vienam žmogui neduota teisės valdyti kitą žmogų. Tokią teisę turi tik Dievas.“ Iš šito išsirutuliojo daug įdomių pokalbių.

Džonas, gimęs 1931-aisiais, buvo daug girdėjęs apie karo baisumus. Kai 1950-aisiais įsižiebė Korėjos karas, Džonas įvairių dvasininkų klausinėjo, ar teisinga tikinčiam žmogui į rankas imti ginklą. Visi atsakė, jog krikščionys kariauti gali. Vėliau to paties jis paklausė Jehovos liudytojų. Remdamiesi Šventuoju Raštu jie paaiškino, kokios nuostatos dėl karo laikėsi pirmieji krikščionys. 1955-aisiais Džonas pasikrikštijo. Kitais metais šį žingsnį žengiau ir aš. Abu norėjome tarnauti Jehovai visomis jėgomis, skirti jam savo gyvenimą (Ps 37:3, 4). Netrukus, 1957-ųjų liepą, susituokėme.

 Dažnai taip jau pasitaikydavo, kad liepos mėnesį, per mūsų jungtuvių metines, vykdavo kongresas. Džiaugėmės galėdami būti drauge su tūkstančiais santuoką gerbiančių bendratikių. 1958-aisiais pirmą kartą dalyvavome tarptautiniame kongrese Niujorke. Iš Saskačevano išvykome penkiese, kelionė automobiliu truko savaitę. Dienomis važiavome, o naktį sumigdavome palapinėje. Kaip maloniai buvome nustebinti, kai Pensilvanijos valstijoje, Betleheme, vienas sutiktas brolis pakvietė mus pernakvoti po savo stogu! Dėl jo geros širdies į Niujorką atvykome švarūs ir tvarkingi. Tas didelis kongresas padėjo mums dar geriau suprasti, kaip džiugu tarnauti Jehovai. Anot psalmininko, „tavo dešinėje — amžina linksmybė“ (Ps 16:11).

TARNAUJAME PIONIERIAIS

Kitąmet, 1959-aisiais, abu jau tarnavome pionieriais vidur Saskačevano prerijų. Savo gyvenamąjį vagonėlį buvome pasistatę ant vienos kalvos. Pasižvalgius nuo viršūnės, lygumos driekėsi mylių mylias, kiek tik akys užmato, ir nemažai tų mylių sudarė mūsų tarnybos teritoriją.

Vieną dieną iš filialo netikėtai gavome laišką. Tuoj pat nuskubėjau pas Džoną. Jis remontavo traktorių. Laiške buvome kviečiami persikelti į Ontarijo provinciją, Red Leiką, tarnauti specialiaisiais pionieriais. Kur tas miestelis, mudu nežinojome, tad puolėme sklaidyti žemėlapius.

Kraštovaizdis čia buvo jau visai kitoks — nebe prerijų platybės. Aplinkui ošė girios, prie aukso kasyklų glaudėsi mažučiai miesteliai. Atvykę, pačią pirmą dieną ieškojome, kur apsigyventi. Kažkokia mergaičiukė, nugirdusi mūsų pokalbį su kaimyne, parbėgo namo ir viską papasakojo mamai. Ši mielai priėmė mus pernakvoti rūsyje. Kitą dieną sau radome dviejų kambarių rąstinę trobelę be jokių patogumų ir be baldų, tik su krosnele, kūrenama malkomis. Nusipirkome truputį panaudotų daiktų ir mums nieko nebetrūko.

Artimiausia bendruomenė buvo tik už kokių 130 mylių (dviejų šimtų kilometrų). Nemažai darbininkų, į kasyklas atvykusių iš Europos, prašė, kad parūpintume jiems Bibliją gimtąja kalba. Greit jau vedėme trisdešimt pažangių Biblijos studijų, ir po pusmečio susikūrė nedidelė bendruomenė.

Vienos mūsų studijuotojos vyras paskambino kunigui ir paprašė, kad atvyktų jos paprotinti. Susitikime dalyvavome ir mudu su Džonu. Kunigas pareiškė, kad klystame atsisakydami Trejybės. Tada moteris išsitraukė katalikišką Bibliją. Paprašytas eilutėmis iš Biblijos pagrįsti tai, ką kalba, kunigas atšovė, kad nieko čia nereikia įrodinėti, ir sviedė Bibliją toliau nuo savęs. Išeidamas jis dar ukrainietiškai suburbėjo, kad šeimininkai turėtų mus išgrūsti laukan ir daugiau į namus nebeįsileisti. Jis nė nepagalvojo, kad Džonas supranta ukrainietiškai.

Netrukus iš Red Leiko turėjome išvykti, mat Džoną pakvietė mokytis keliaujamojo darbo. Maždaug po metų, kai Džonas viename srities kongrese sakė krikšto kalbą, tarp pasirengusiųjų krikštytis buvo ir anas vyras! Pokalbis su kunigu jį privertė susimąstyti ir jis pats ėmė gilintis į Bibliją.

KELIAUJAMASIS DARBAS

Dirbdami keliaujamąjį rajono darbą, apsistodavome tai pas vienus, tai pas kitus bendratikius.  Šitaip susipažinome ir suartėjome su daugeliu brolių bei sesių. Kartą vienuose namuose mus apnakvino nešildomame kambaryje antrame aukšte, o buvo žiema. Kasryt girdėdavome, kaip šeimininkė, senyva sesuo, patyliukais įpėdina į kambarį užkurti krosnelės. Paskui ji dar atnešdavo dubenį šilto vandens mums nusiprausti. Ji visad būdavo tokia rami, švelni — man tikras pavyzdys.

Keliaujamasis darbas paskatino mane dar labiau glaustis prie Jehovos. Kai lankėme vieną rajoną Albertos provincijoje, tekdavo užsukti ir į tokį kalnakasių miestelį tolimojoje šiaurėje, kur gyveno viena mūsų sesė. Kaip Jehovos organizacija ja rūpinosi! Kas pusę metų skrisdavome ten ir viešėdavome visą savaitę: kartu su sese eidavome į tarnybą, rengdavome sueigas — panašiai kaip darytume didelėje bendruomenėje. Šitos kelionės mums primindavo, kaip maloningai Jehova globoja kiekvieną savo avelę.

Su daugeliu bendratikių, pas kuriuos apsistodavome, vėliau ryšį palaikydavome laiškais. Turbūt ne veltui viena pirmųjų dovanų, kurias gavau iš Džono, buvo margaspalvė rašomojo popieriaus dėžutė. Draugams rašyti laiškus mums labai patiko. Aną laiškų dėžutę vis dar saugau tarp kitų mielų daiktelių.

Kada lankėme vieną rajoną Toronte, iš Kanados Betelio paskambino brolis ir paklausė, ar nesutiktume tarnauti Betelyje. Kada norėjo, kad duotume atsakymą? „Jei tik įmanoma — rytoj!“ Išties, ilgai laukti jam nereikėjo. Atsakėme, kad pasiūlymą priimame.

TARNAUJAME BETELYJE

Kaskart, kai gaudavome naują tarnybos užduotį, Jehovos maloningumą patirdavome vis naujaip. Panašiai buvo ir 1977-aisiais, kai persikėlėme į Betelį. Dabar turėjome daug progų bendrauti su pateptaisiais broliais ir matėme ne tik kokios skirtingos jų asmenybės, bet ir kaip didžiai jie brangina Dievo Žodį.

Betelyje gyvenimas buvo visai kitoks ir, sakyčiau, tikrai geras. Štai drabužius laikėme nebe lagamine, o stalčiuje, ir bendruomenę, į kurią buvome paskirti, jau galėjome vadinti „savąja bendruomene“. Buvau patenkinta savo kasdieniu darbu ir ypač džiaugiausi, kai gaudavau vesti ekskursiją svečiams. Tada pasakodavau, kokia tarnyba Betelyje atliekama, atsakydavau į daugybę klausimų ir, aišku, išgirsdavau visokių malonių atsiliepimų.

Laikas prabėgo nepastebimai. 1997-aisiais Džoną pakvietė į kursus, filialų komitetų nariams rengiamus Niujorko valstijoje, Patersone. Paskui mums pasiūlė persikelti į Ukrainą, paragino viską rūpestingai su malda apsvarstyti. Dar tą patį vakarą nusprendėme pasiūlymą priimti.

NAUJAS GYVENIMO ETAPAS: UKRAINA

1992-aisiais dalyvavome dideliame tarptautiniame kongrese Rusijoje, Sankt Peterburge, o paskui, 1993-iaisiais, — Ukrainos sostinėje Kijeve. Tie renginiai mus labai suartino su broliais iš Rytų Europos. Lvove, Ukrainoje, įsikūrėme kažkokio seno namo antrame aukšte. Langai žvelgė į kiemą su daržu. Čia išdidžiai stypčiojo didelis raudonplunksnis gaidys, lydimas pulkelio vištų. Jaučiausi tarsi grįžusi į vaikystę, į šeimos ūkį Saskačevane. Iš viso šiame name mūsų gyveno dvylika. Keldavomės ankstų rytą ir per miestą dardėdavome į Betelį.

 Kaip Ukrainoje jautėmės? Mums, tiesą sakant, buvo didelė garbė bičiuliautis su bendratikiais, kuriems anksčiau teko veikti pogrindyje, ragauti kalėjimo duonos, daug visko ištverti. Net smarkiai spaudžiami, jie liko tvirto tikėjimo. Jei kurį pagirdavome, dažniausiai atsakydavo: „Mes darėme tai dėl Jehovos.“ Jie niekada nemanė, kad Dievas juos apleido. Dar ir šiandieną, padėkojęs kam už gerą darbą ar paslaugumą, neretai gali išgirsti „ačiū Jehovai“. Broliai ir sesės čionai nepraleidžia progos pabrėžti, kad visų gerų davinių Davėjas yra Jehova.

Ukrainoje į sueigas daug kas eina pėsčiom ir pakeliui spėja pasišnekėti, vienas kitą padrąsinti. Eiti tenka net valandą ar dar ilgiau. Lvove yra daugiau kaip penkiasdešimt bendruomenių, ir dvidešimt viena iš jų renkasi dideliame Karalystės salių komplekse. Sekmadieniais miela matyti, kaip į sueigas traukia būriai bendratikių.

Tarp švelnių, dėmesingų, rūpestingų brolių ir sesių iškart pasijutome labai gerai. Jeigu ukrainietiškai ko nors nesuprantu — o šitaip tikrai būna, — jie rodo man didelę kantrybę. Ir jų žibančios akys pasako netgi daugiau nei lūpos.

Koks tarpusavio pasitikėjimas vienija mūsų broliją, gavome įsitikinti ir 2003-iaisiais, kai Kijeve vyko tarptautinis kongresas. Vos nusileidome į metro stotį, margoje žmonių minioje prie mūsų priėjo mergytė ir ramiu balseliu pasakė: „Aš pasiklydau. Nerandu močiutės.“ Matydama mūsų atlapo korteles, ji iškart atpažino, kad esame bendratikiai. Ir visai neverkė. Kokia drąsi pasirodė! Vieno rajono prižiūrėtojo žmona, tąsyk buvusi su mumis, švelniai paėmė mergytę už rankos ir nuvedė atgal į stadioną, į radinių skyrių. Čia netrukus atėjo ir jos močiutė. Tūkstantinėje minioje mažylė visiškai pasitikėjo Dievu. Tą atsitikimą man ligi šiol gera prisiminti.

2001-ųjų gegužę į naujų filialo pastatų dedikacijos programą Ukrainon suvažiavo daug svečių iš kitų šalių. Sekmadienio rytmetį stadione išklausę specialią kalbą, visi susirinkusieji, ištisa bendratikių jūra, atplūdo į naująjį Betelį. Koks nepamirštamas reginys! Širdžiai miela buvo matyti tuos brolius, tokius ramius ir tvarkingus. Dar aiškiau įsisąmoninau, kaip gera tarnauti Dievui.

SKAUDŽIOS PERMAINOS

2004-aisiais, kad ir kaip būtų liūdna, Džonui diagnozavo vėžį. Gydytis parvykome į Kanadą. Jau patį pirmą chemoterapijos kursą Džonas sunkiai pakėlė. Kelias savaites pragulėjo intensyviosios slaugos skyriuje. Laimei, sąmonę atgavo. Nors vargiai tegalėjo kalbėti, jo akyse spindėjo dėkingumas visiems, kas jį lankė.

Vis dėlto sveikata nepasitaisė. Dar tą patį rudenį Džonas mirė. Jehovos tarnystė kartu su juo man buvo tokia džiaugsminga. Ką dabar daryti? Nusprendžiau grįžti į Ukrainą. Betelio šeima ir bendruomenė mane čia labai myli.

Gyvenime nebuvo tokios dienos, kad gailėtumės dėl savo apsisprendimo. Niekada netrūko džiaugsmo nei tikrų draugų. Žinau, jog daugeriopas Jehovos gerumas gali atsiskleisti ir dar kitaip. Viliuosi jam tarnauti amžinai, nes iš tikrųjų ‘Jehovos dešinėje — amžina linksmybė’.

[Anotacija 6 puslapyje]

„Gyvenime nebuvo tokios dienos, kad gailėtumės dėl savo apsisprendimo“

[Iliustracija 3 puslapyje]

Mudu su Džonu vestuvių dieną

[Iliustracija 4 puslapyje]

Kai tarnavau specialiąja pioniere Ontarijo provincijoje, Red Leike

[Iliustracija 5 puslapyje]

Ukrainoje su Džonu 2002-aisiais