Veikime neatidėliodami!
Veikime neatidėliodami!
„Skelbk žodį, veik neatidėliodamas“ (2 TIM 4:2).
KAIP PAAIŠKINTUME?
Kodėl pirmojo amžiaus krikščionys gerąją naujieną skelbė neatidėliodami?
Ką turėtume daryti, kad skubumo jausmo neprarastume?
Kodėl skelbti žinią apie Karalystę dabar kaip niekad svarbu?
1, 2. Kokių kyla klausimų dėl paliepimo „veik neatidėliodamas“?
TIE, kurių darbas — gelbėti gyvybę, paprastai veikia skubiai, neatidėliodami. Pavyzdžiui, ugniagesiai tuojau pat lekia į nelaimės vietą, nes žino, kad žmonių gyvybė pavojuje.
2 Mes, Jehovos liudytojai, irgi norime padėti kitiems išsigelbėti. Todėl į užduotį skelbti gerąją naujieną apie Karalystę žiūrime labai rimtai. Aišku, mes nesiblaškome kaip akis išdegę. O ką tada reiškia apaštalo Pauliaus paraginimas „skelbk žodį, veik neatidėliodamas“? (2 Tim 4:2) Kaip tarnyboje išlaikome skubumo jausmą? Ir kodėl mūsų darbas toks neatidėliotinas?
KODĖL GERĄJĄ NAUJIENĄ TURIME SKELBTI NEATIDĖLIODAMI
3. Kas laukia tų, kurie priima žinią apie Dievo Karalystę, ir tų, kurie jos nepriima?
3 Kai pagalvojame, ką savo evangelizacijos darbu galime laimėti ir, priešingai, kas būtų prarasta, jei šito darbo nedarytume, tikriausiai jaučiame stiprią paskatą dalytis gerąja naujiena su kitais (Rom 10:13, 14). Dievo Žodyje skaitome: „Jei aš sakau nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi!’ — o jis nusigręžia nuo savo nuodėmės ir daro, kas teisinga ir teisu, [...] tai jis tikrai bus gyvas ir nemirs. Jokia iš jo nuodėmių, kuriomis nusidėjo, nebus atmenama“ (Ez 33:14-16). Visiems, kas neša žinią apie Dievo Karalystę, Biblijoje pasakyta: „Tai darydamas išgelbėsi ir save, ir savo klausytojus“ (1 Tim 4:16; Ez 3:17-21).
4. Kodėl Timotiejus turėjo veikti neatidėliodamas?
4 Kad geriau suprastume, kodėl Paulius ragino Timotiejų neatidėlioti, patyrinėkime teminės Šventojo Rašto eilutės kontekstą. Štai kaip rašoma: „Skelbk žodį, veik neatidėliodamas tiek palankiu, tiek sunkiu metu, drausmink, griežtai įspėk, ragink su visu kantrumu ir mokymo išmone. Mat ateis laikas, kai žmonės nepakęs sveikojo mokslo, bet pasidavę savo įgeidžiams susikvies sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims. Jie nukreips ausis nuo tiesos“ (2 Tim 4:2-4). Jėzus iš anksto pasakė, kad kils atskalūnybė (Mt 13:24, 25, 38). Artėjant metui, kada toji blogybė ims skverbtis, Timotiejus turėjo nedelsdamas ‘skelbti žodį’ pačioje bendruomenėje, idant krikščionys nesusivedžiotų iš pirmo žvilgsnio patraukliomis klaidatikystės idėjomis. Reikėjo gelbėti žmonių gyvybę. Na, o kokia situacija šiandieną?
5, 6. Kokių populiarių įsitikinimų yra persiėmę žmonės, kuriuos sutinkame tarnyboje?
5 Atskalūniški mokymai, nesiderinantys su Dievo Žodžiu, dabar jau visur yra paplitę ir įsigalėję (2 Tes 2:3, 8). O kaip žmonių ausims šiais laikais pataikaujama? Daugelyje kraštų su fanatišku užsidegimu peršama evoliucijos teorija. Nors ją dėsto moksliniais terminais, ši teorija, galima sakyti, tapo pasaulietine religija, formuojančia visuomenės požiūrį į Dievą, lemiančia žmonių tarpusavio santykius. Taip pat išpopuliarėjo samprata, kad mes Dievui nerūpime, todėl ir jis neturėtų mums rūpėti. Kuo abi idėjos tokios patrauklios? Kodėl jos užliūliuoja milijonus žmonių? Jų potekstė vienokia: daryk, ką nori, nes vis tiek niekam nereikės atsiskaityti. Tai tikras pataikavimas žmonių ausims. (Perskaityk Psalmyno 10:4.)
6 Ausį glosto dar ir kitokie mokymai. Tiems, kas tebelanko bažnyčią, patinka girdėti pamokslininkus sakant: kad ir ką darytum, Dievas tave myli. Kunigai ir pastoriai mėgina liaudžiai įsiteikti tvirtindami, jog Dievo palaiminimą garantuoja šventadienių laikymasis, dalyvavimas įvairiose apeigose, mišiose, taip pat religiniai simboliai bei paveikslai. Vargu ar anie tikintieji suvokia, koks pavojus jiems gresia (Ps 115:4-8). Bet jeigu pavyktų juos iš dvasinio įmygio pažadinti, jeigu jie suprastų, kokie iš tikrųjų yra Biblijos mokymai, tada jie irgi galėtų tapti laimingais Dievo Karalystės valdiniais.
KĄ REIŠKIA ŽODĮ SKELBTI NEATIDĖLIOJANT
7. Kaip pasireiškia mūsų skubumo jausmas?
7 Geras chirurgas operaciją atlieka itin susikaupęs, nes žino, kad jo rankose — žmogaus gyvybė. Skubumo jausmas mus irgi skatina krikščioniškai tarnybai skirti visą dėmesį: apgalvoti, kokios problemos ar klausimai žmonėms rūpi, kokios temos juos domintų. Tas pats jausmas skatina pakoreguoti savo tvarkaraštį ir eiti pas žmones tada, kai jie yra labiausiai nusiteikę mus priimti (Rom 1:15, 16; 1 Tim 4:16).
8. Ką dar reiškia veikti neatidėliojant?
8 Veikti neatidėliojant taip pat reiškia nusistatyti prioritetus. (Perskaityk Pradžios 19:15.) Štai įsivaizduok, kad gydytojas, peržiūrėjęs tyrimų rezultatus, pasikviečia tave į kabinetą ir susirūpinusiu balsu taria: „Turiu jums pasakyti, kad situacija labai rimta. Priemonių būtina imtis nedelsiant, per artimiausią mėnesį!“ Iš kabineto tikriausiai nepulsi galvotrūkčiais, nelėksi kaip į gaisrą. Bet su gydytoju pasitaręs ir parėjęs namo, be abejo, gerai pergalvosi savo prioritetus, nuspręsi, ką daryti pirmiausia.
9. Iš ko matosi, kad Paulius gerąją naujieną Efeze skelbė neatidėliodamas?
9 Kaip aiškiai skubumą jautė apaštalas Paulius, byloja jo paties žodžiai Efezo bendruomenės vyresniesiems. Šiems broliams jis nupasakojo, su kokiu uolumu gerąją naujieną skelbė Azijos provincijoje. (Perskaityk Apaštalų darbų 20:18-21.) Nuo pat pirmos dienos, kai čia atvyko, jis nesiliovė nešti Kristaus mokymo per namus. Be to, ištisus dvejus metus apaštalas „kasdien kalbėjo Tirano mokyklos auditorijoje“ (Apd 19:1, 8-10). Akivaizdu: skubumo jausmas skatino jį susidaryti pilną veiklos tvarkaraštį. Priesakas ‘skelbti žodį neatidėliojant’ neturėtų sukelti įspūdžio, kad evangelizacijos darbas — neįveikiamas, pernelyg daug laiko suryjantis uždavinys. Šiam darbui tiesiog turime teikti pirmenybę.
10. Kodėl mes džiaugiamės, kad krikščionys jau prieš 100 metų veikė neatidėliodami?
10 Ką reiškia veikti neatidėliojant, gerai pailiustruoja ir mažos Biblijos tyrinėtojų grupelės pavyzdys. Gerąją naujieną dar prieš 1914-uosius jie ėmė skelbti kuo plačiau. Nors jų tebuvo keli tūkstančiai, tie krikščionys suprato, kokiu ypatingu laikotarpiu gyvena, ir į evangelizacijos darbą kibo su didžiausiu užsidegimu. Šimtuose laikraščių jie pradėjo publikuoti pamokslus, be to, parengė kino ir spalvotų skaidrių programą „Kūrimo fotodrama“. Šitaip gerąją naujieną sužinojo milijonai žmonių. Jeigu anie Biblijos tyrinėtojai nebūtų jautę skubos, kaipgi žinią apie Karalystę būtume išgirdę mes? (Perskaityk Psalmyno 119:60.)
ŽIŪRĖKIME, KAD SKUBUMO JAUSMO NEPRARASTUME
11. Kodėl kai kurie krikščionys prarado skubumo jausmą?
11 Nuo paties svarbiausio darbo, nuo evangelizacijos, krikščionio dėmesys kartais gali nukrypti į kitokius tikslus. Šėtonas pasaulio struktūras yra taip sudėstęs, kad žmogus tiktai tenkintų savo ambicijas, užsiimtų pašaliniais reikalais (1 Pt 5:8; 1 Jn 2:15-17). Pasitaiko atvejų, kai asmuo, anksčiau pirmenybę teikęs Jehovos tarnybai, dabar jokios skubos nebejaučia. Štai kartu su apaštalu Pauliumi pirmajame amžiuje kurį laiką darbavosi toks krikščionis, vardu Demas. Paskui, bedieviško pasaulio paviliotas, jis nuo Pauliaus nusisuko — nebegalvojo, kaip apaštalui yra sunku ir kaip reikia brolių paramos (Fm 23, 24; 2 Tim 4:10).
12. Ką gera galime nuveikti tik šiuo laikotarpiu ir kokias galimybes atvers amžinasis gyvenimas?
12 Kad skubumo jausmas neišblėstų, nuolat priešinkimės pagundai imti viską, ką šis gyvenimas siūlo. Ir dar — stenkimės ‘tvirtai įsikibti į tikrąjį gyvenimą’ (1 Tim 6:18, 19). Turbūt nėmaž neabejoji, kad viešpataujant Dievo Karalystei amžinasis gyvenimas žemėje atvers neribotas galimybes užsiimti įdomia veikla. Bet padėti žmonėms pergyventi Armagedoną galime tik dabar, šiuo laikotarpiu.
13. Kaip, tapę Kristaus sekėjais, galime išlaikyti skubumo jausmą?
13 Diduma pasaulio žmonių, galima sakyti, yra giliai įmigę. Kaip tad mums neapsnūsti? Pagalvokime: juk kadaise ir mes miegojome tamsybėse. Bet paskui pabudome ir, anot Pauliaus, mus apšvietė Kristus. O dabar patys nešame kitiems šviesą. (Perskaityk Efeziečiams 5:14.) Tai paminėjęs, Paulius toliau rašo: „Atidžiai žiūrėkite, kaip elgiatės, — būkite ne kaip neišmintingi, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką [„išperkantys laiką“, išn.], nes dienos yra piktos“ (Ef 5:15, 16). Pasaulyje, pilname piktybių, mes tiesiog privalome ‘išpirkti laiko’ veiklai, kuri neduotų mums nugrimzti į dvasinį snaudulį.
DABAR — YPATINGAS METAS
14—16. Kodėl evangelizacijos darbas šiuo metu yra ypač skubus?
14 Krikščionys savo tarnybą visais laikais turėjo atlikti neatidėliodami, bet dabar ypač reikia paskubėti. Nuo 1914 metų akivaizdžiai regime Dievo Žodyje nusakytą sudėtinį ženklą (Mt 24:3-51). Dar niekad žmonijos išlikimui nebuvo kilusi tokia grėsmė kaip šiuo laikotarpiu. Didžiosios valstybės, nors ir sudarė taikos sutarčių, savo arsenale tebeturi apie 2000 branduolinių galvučių, parengtų kovai. Negana to, užfiksuota šimtai atvejų, kai dalis branduolinių medžiagų kažkur „dingo“. Ar kartais jos nepateko į teroristų rankas? Apžvalgininkų nuomone, teroristai lengvai gali įžiebti karą, per kurį žmonija tiesiog susinaikintų. Tačiau grėsmę žmonijos egzistavimui kelia ne vien karas.
15 „Klimato kaita — žmonių sveikatai pati pavojingiausia XXI amžiaus rykštė“, — teigiama medicinos žurnalo The Lancet ir Londono universitetinio koledžo 2009 metais parengtame pranešime. Toliau tame dokumente sakoma: „Dėl klimato kaitos artimiausiais dešimtmečiais daugumoje regionų pablogės gyventojų sveikata, vis didesnis pavojus grės milijardų žmonių gyvybei ir gerovei.“ Kokių dar numatoma padarinių? Kils pasaulinio vandenyno lygis, planetą alins sausros, potvyniai, epidemijos, uraganai, karai dėl senkančių išteklių. Taigi, nedaug trūksta, kad karai bei gamtos stichijos civilizaciją sužlugdytų.
16 Kai kas įsivaizduoja, jog pasaulį, balansuojantį ant branduolinio karo ribos, gali sukrėsti tokie įvykiai, per kuriuos, jų manymu, ir išsipildys Jėzaus pranašystė apie paskutines dienas. Daugelis, deja, nesuvokia, ką pranašystė iš tikrųjų reiškia. Pasaulio įvykiai išpranašautąjį „ženklą“ atitinka jau ne vieną dešimtmetį — vadinasi, Kristus jau karaliauja danguje ir šios santvarkos galas sparčiai artėja (Mt 24:3). Skirtingi „ženklo“ elementai dar niekad nebuvo taip ryškiai matomi kaip dabar. Žmonėms metas pabusti iš dvasinio snaudulio. O juos žadinti ir yra mūsų tarnyba.
17, 18. a) Kaip mes elgiamės suvokdami, „koks dabar metas“? b) Kokie dalykai kartais paskatina žmones susimąstyti ir priimti žinią apie Karalystę?
17 Parodyti, kaip mylime Jehovą, ir iki galo atlikti mums pavestą darbą — paskutinėmis šios santvarkos dienomis paskelbti gerąją naujieną — turime jau nebedaug laiko. Ypatingą prasmę mums įgauna apaštalo Pauliaus žodžiai, adresuoti pirmojo amžiaus Romos krikščionių bendruomenei: „[Supraskite], koks dabar metas, — jau atėjo valanda jums pabusti iš miego. Juk dabar mūsų išgelbėjimas arčiau nei tada, kai įtikėjome“ (Rom 13:11).
18 Įvykiai, ženklinantys paskutines dienas, kai kuriuos žmones išties supurto, paskatina ieškoti Dievo. Jie, pavyzdžiui, mato, kad valdžia niekaip nepajėgia rasti išeities iš ekonominės krizės nei užkirsti kelio branduolinei grėsmei, neįstengia sustabdyti nusikalstamumo, neišsprendžia ekologinių problemų. Tai verčia juos pripažinti, kad žmogui būtina pagalba iš aukščiau. Kiti susivokia turį dvasinių poreikių tuomet, kai pačių šeimą ištinka nelaimė — galbūt liga, skyrybos, artimojo netektis. Tarnyboje tokiems žmonėms mes ir ištiesiame pagalbos ranką.
SKUBUMO JAUSMAS PASKATINO JUOS VEIKTI
19, 20. Kaip daugelis krikščionių, skubumo jausmo vedami, pakeičia savo gyvenimą?
19 Suvokdami, jog delsti nevalia, daug krikščionių nusprendė labiau atsidėti tarnybai. Štai 2006-aisiais specialiosios vienadienės asamblėjos tema buvo „Išsaugok akį sveiką“. Ekvadore vieną jauną porą ši programa įkvėpė atsisakyti visko, kas nebūtina, ir gyventi kukliau. Per tris mėnesius jie iš didelio buto su trimis miegamaisiais išsikėlė į mažesnį, vieno miegamojo kambario butą. Be to, susidarė sąrašą daiktų, kurie nereikalingi, ir daug ką išpardavė. Gautus pinigus panaudojo skoloms apmokėti. Netrukus abu ėmėsi tarnauti pagalbiniais pionieriais, o kai rajono prižiūrėtojas pasiūlė pereiti į bendruomenę, kur trūksta evangelizuotojų, jie taip ir padarė.
20 Vienas brolis iš Šiaurės Amerikos rašo: „2006-aisiais nuo mudviejų su žmona krikšto buvo praėję jau 30 metų. Pasibaigus asamblėjos programai važiavome namo. Pakeliui kalbėjomės, kaip galėtume pritaikyti išgirstus patarimus ir supaprastinti savo gyvenimą (Mt 6:19-22). Turėjome tris namus, žemės, prabangius automobilius, katerį, gyvenamąjį autobusiuką. Iš šalies vargu ar atrodėme kaip išmintingi krikščionys. Tad nusistatėme sau tikslą — imtis visalaikės tarnybos. Mūsų dukra jau buvo reguliarioji pionierė, o 2008 metais į šių tarnų gretas stojome ir mudu. Be galo džiaugėmės galėdami dar glaudžiau bendradarbiauti su broliais. Teko darbuotis ir ten, kur trūksta Karalystės žinios skelbėjų. Pajutome, kad, daugiau laiko skirdami tarnybai, labai suartėjame su Jehova. O kokia didžiulė laimė mums yra matyti, kaip nušvinta žmogaus akys, kai jis išgirsta ir perpranta Dievo Žodžio tiesą!“
21. Kokių įgiję žinių jaučiame paskatą veikti neatidėliodami?
21 Puikiai žinome, kokia baigtis laukia šios nedoros pasaulio santvarkos — jau greitai ją užklups „teismo ir bedievių žmonių pražūties diena“ (2 Pt 3:7). Iš Šventojo Rašto įgiję žinių, mes uoliai skelbiame apie artėjantį didįjį suspaudimą ir būsimą naująjį pasaulį. Jaučiame stiprią vidinę paskatą neatidėlioti ir dalytis su žmonėmis tikra ateities viltimi. Jei visiškai atsidedame šiam ypatingos skubos darbui, parodome, kad išties mylime Dievą ir savo artimą.
[Studijų klausimai]
