Papasakojo Leonardas Smitas

Dar ankstyvoje paauglystėje man į atmintį labai įstrigo du Šventojo Rašto fragmentai. Vienas jų — žodžiai iš Zacharijo 8:23. Net šiandien, po septyniasdešimt suvirš metų, gerai prisimenu tą akimirką, kai perpratau pranašo mintį apie „dešimt vyrų“, įsikibusių „žydui už skverno“. Tie vyrai žydui sako: „Mes eisime su jumis, nes girdėjome, kad su jumis yra Dievas“ (Brb).

„ŽYDAS“ čia reiškia pateptuosius krikščionis, o „dešimt vyrų“ — „kitas avis“, arba jehonadabus, kaip jie tuomet buvo vadinami * (Jn 10:16). Įsisąmoninęs šią tiesą, žinojau: jeigu noriu gyventi žemėje amžinai, turiu visuomet ištikimai remti Kristaus pateptuosius brolius.

Kitas atmintin įsirėžęs Šventojo Rašto fragmentas buvo Jėzaus palyginimas apie avis ir ožius, užrašytas Evangelijoje pagal Matą 25:31-46. „Avys“ šiame palyginime yra žmonės, kurie pabaigos metu sulaukia palankaus nuosprendžio, nes daro gera žemėje dar tebesantiems Kristaus pateptiesiems broliams. Aš, vienas iš jehonadabų, dar visai jaunas, tuomet sau pasakiau: „Lenai, jeigu nori, kad Kristus laikytų tave savo avimi, remk pateptuosius, leiskis jų vedamas, nes su jais yra Dievas.“ Tokios nuostatos laikausi jau daugiau kaip septynis dešimtmečius.

KUR MANO VIETA?

Mama pasikrikštijo 1925-aisiais prie Betelio esančioje sueigų salėje. Tai buvo vietinės brolijos salė, vadinama „Londono padangte“. Aš gimiau 1926 metais spalio 15-ąją. Pasikrikštijau 1940-ųjų kovą per asamblėją, vykusią Anglijos pakrantės mieste Doveryje. Laikui bėgant mano meilė Biblijos tiesai vis augo. Mama, pateptoji krikščionė, galima sakyti, ir buvo pirmasis „žydas“, už kurio skverno aš stvėriausi. Tada mano tėtis ir vyresnėlė sesuo Jehovai dar netarnavo. Priklausėme pietryčių Anglijoje įsikūrusiai Gilingamo bendruomenei, kurios didumą sudarė pateptieji krikščionys. Mama savo uolumu evangelizacijos darbe rodė visiems sektiną pavyzdį.

1941 metų rugsėjį Lesteryje vyko kongresas, ir vienoje iš kalbų, pavadinimu „Ištikimybė Dievui“, buvo gvildenamas Jehovos visavaldystės klausimas. Kalba man padėjo suprasti, kad reikalas, iškilęs tarp Šėtono ir Jehovos, liečia kiekvieną iš mūsų. Vadinasi, privalome aiškiai parodyti,  kad stovime Jehovos pusėje. Jam, Visatos Valdovui, turime likti ištikimi.

Kongrese buvo ypač daug kalbama apie pionieriaus tarnybą, jaunuolius ragino jos siekti. Išklausęs kalbą „Pionieriaus vieta Dievo organizacijoje“, rimtai susimąsčiau: o kur mano vieta? Po kongreso abejonių nebeliko: aš, vienas iš jehonadabų, pateptiesiems Jėzaus broliams visomis jėgomis turiu padėti skelbti gerąją naujieną apie Karalystę. Nieko nedelsdamas čia pat, Lesteryje, ir užpildžiau paraišką tarnauti pionieriumi.

TARNAUJU PIONIERIUMI PER KARĄ

1941 metų gruodžio 1-ąją mane, penkiolikmetį vaikiną, paskyrė specialiuoju pionieriumi. Iš pradžių darbavausi sykiu su mama, bet maždaug po metų dėl pablogėjusios sveikatos pionieriaus tarnybą ji turėjo nutraukti. Londono filialas tada man surado kitą partnerį — Roną Parkiną, dabar tarnaujantį Puerto Rike, šalies filialo komitete.

Skelbti Biblijos žinios mudu pasiuntė į Brodstersą ir Ramsgeitą — Kento grafystės miestus prie sąsiaurio. Tenai ir įsikūrėme, išsinuomojome būstą. Specialiojo pionieriaus mėnesinę pašalpą sudarė 40 šilingų (tada maždaug 8 doleriai). Sumokėjus nuomą, kišenėje likdavo visai nedaug ir kartais net nežinodavome, kaip prasimanyti pavalgyti. Bet Jehova vienaip ar kitaip mumis visada pasirūpindavo.

Pagrindinė transporto priemonė buvo dviratis. Sunkiai apsikrovę riedėdavome pirmyn, grumdavomės su smarkiais vėjais, pučiančiais nuo Šiaurės jūros. Pavojų kėlė vokiečių karo lėktuvų antskrydžiai ir jų kovinės raketos Fau-1. Nutaikytos į Londoną, jos gana žemai praskriedavo per Kentą. Kartą virš galvos visu greičiu prašvilpė bomba ir nukritusi netoli laukuose sprogo. Vos spėjau nušokti nuo dviračio ir prigulti griovyje. Tarnystės metai Kente vis dėlto buvo labai laimingi.

„BETELIO BERNIUKAS“

Mama apie Betelio tarnybą visuomet kalbėdavo su didele pagarba. „Mano didžiausias noras, kad tu būtum Betelio berniukas“, — sakydavo ji. Galite įsivaizduoti, kaip nustebau ir apsidžiaugiau, kai 1946-ųjų sausį mane pakvietė tris savaites padirbėti Londono Betelyje. Sutartam laikui baigiantis, filialo tarnas Praisas Hjuzas paprašė mane pasilikti. Tai, ko tenai išmokau, pravertė visą tolesnį gyvenimą.

Londono Betelio šeimą tada sudarė apie trisdešimt žmonių, daugiausia jauni nevedę broliai. Čia taip pat tarnavo keletas pateptųjų — Praisas Hjuzas, Edgaras Klėjus ir Džonas Baras. Pastarasis vėliau tapo Vadovaujančiosios tarybos nariu. Remti šiuos Kristaus brolius ir jausti jų, tiesos „šulų“, dvasinę globą man, jaunuoliui, buvo tikra garbė (Gal 2:9).

Sykį gavau žinią, jog lauke prie įėjimo manęs laukia viena sesuo. Nustebau išvydęs savo mamą. Rankose ji laikė ryšulį. Mama nenorėjo eiti į vidų, kad neatitrauktų manęs nuo darbo, todėl tik padavė tą paketą ir tuoj atsisveikino. Išvyniojęs radau šiltą paltą. Ta miela dovana man priminė, kaip kadaise Ona savo mažajam Samueliui, tarnaujančiam prie Padangtės, kasmet atnešdavo pačios pasiūtą drabužį (1 Sam 2:18, 19).

 NEPAMIRŠTAMA GILEADO MOKYKLA

1947-aisiais penki beteliečiai, tarp jų ir aš, buvome pakviesti į Jungtines Valstijas, į Gileado mokyklos 11-ąjį kursą. Mokslai prasidėjo kitais metais. Kai atvykome į mokyklą, įsikūrusią Niujorko valstijos šiaurėje, spigino šaltis. Kaip džiaugiausi turėdamas tą šiltą mamos dovanotą paltą!

Šeši mėnesiai, praleisti Gileade, įsiminė visam gyvenimui. Mokydamasis drauge su bendratikiais iš šešiolikos šalių, praplėčiau savo akiratį. Kursuose įgijau žinių, sutvirtėjau dvasiškai, ir daug vertingo pasisėmiau iš brandžių krikščionių. Štai mokiausi sykiu su Loidu Beriu, vienas iš dėstytojų buvo Albertas Šrėderis, o Karalystės ūkyje, kur tuo metu veikė Gileado mokykla, prižiūrėtoju tarnavo Džonas Butas. Visi trys vėliau tapo Vadovaujančiosios tarybos nariais. Meilingus šių krikščionių pamokymus ir ištikimybės Jehovai bei jo organizacijai pavyzdį iki šiol labai branginu.

RAJONO PRIEŽIŪROS DARBAS IR VĖL BETELIO TARNYBA

Baigęs Gileado mokyklą, gavau paskyrimą tarnauti rajono prižiūrėtoju JAV, Ohajo valstijoje. Nors tebuvau dvidešimt vienerių, bendratikiai šiltai priėmė ir palaikė mano jaunatvišką entuziazmą. Darbuodamasis tame rajone, iš patyrusių brolių daug ko išmokau.

Po kelių mėnesių mane pakvietė dar pasimokyti Bruklino Betelyje. Čia susipažinau su tokiais šulais kaip Miltonas Henšelis, Karlas Kleinas, Neitanas Noras, Tomas Salivanas (draugiškai vadinamas Pumpurėliu) ir Laimanas Svinglas. Kai kurie jau tada buvo Vadovaujančiosios tarybos nariai, kiti šias pareigas gavo vėliau. Matyti, kaip jie dirba ir kaip gyvenime taiko krikščioniškus principus, buvo tikra mokykla. Mano pasitikėjimas Jehovos organizacija sustiprėjo šimteriopai. Paskui buvau išsiųstas tęsti savo tarnybos į Europą.

Mama mirė 1950-ųjų vasarį. Po laidotuvių su tėčiu ir seserimi Dora atvirai pasikalbėjome. Tiesiai paklausiau, gal bent dabar, kai nebėra mamos ir kai aš jau palikęs namus, jie nuspręs ką nors daryti dėl tiesos. Juodu pažinojo ir labai gerbė vieną senyvą pateptąjį brolį, Harį Brauningą, tad sutiko su juo Šventąjį Raštą daugiau pasiaiškinti. Maždaug po metų abu pasikrikštijo. Tėtis vėliau buvo paskirtas Gilingamo bendruomenės tarnu. Po tėčio mirties Dora ištekėjo už Rojaus Mortono, uolaus krikščionio, tarnaujančio vyresniuoju. Ji liko ištikima Jehovai iki pat savo gyvenimo pabaigos (mirė 2010-aisiais).

TARNAUJU PRANCŪZIJOJE

Mokykloje mokiausi prancūzų, vokiečių ir lotynų kalbų, ir iš visų trijų sunkiausiai sekėsi prancūzų. Todėl kai mane paprašė vykti į Prancūziją ir padėti Paryžiuje įsikūrusio Betelio broliams, kiek sunerimau. Vis dėlto užduotį priėmiau. Tenai turėjau galimybę darbuotis su pagyvenusiu pateptuoju, filialo tarnu Anri Žežė. Teko patirti ir šilto, ir šalto. Aišku, neretai ir suklysdavau, bet iš visko mokiausi, įgijau gerų bendravimo įgūdžių.

1951-aisiais Paryžiuje buvo planuojama surengti pirmą po karo tarptautinį kongresą, ir aš padėjau jį organizuoti. Į pagalbą man tada atėjo jaunas keliaujantysis prižiūrėtojas Leopoldas Žontesas. Vėliau šį brolį paskyrė filialo prižiūrėtoju. Kongresas vyko Sporto rūmuose, netoli Eifelio  bokšto. Suvažiavo delegatai iš 28 šalių. Paskutinę kongreso dieną 6000 Prancūzijos liudytojų, matydami didžiulę bendratikių minią, 10456 dalyvius, nesitvėrė džiaugsmu.

Atvykęs į šalį, prancūziškai šnekėjau gana prastai. Tad buvau nusprendęs, jog nepraversiu burnos, jei nežinosiu, kaip pasakyti taisyklingai. Čia aš labai apsirikau. Juk jeigu kalbi, kad ir su klaidomis, tave kiti pataiso, ir taip darai pažangą.

Paskui, norėdamas pasitobulinti, įsirašiau į kalbos kursus užsieniečiams. Užsiėmimus lankiau tais vakarais, kai nebūdavo sueigų. Pamažu šią kalbą pamilau, ir kuo toliau, tuo labiau. Mano pastangos nenuėjo veltui: Prancūzijos filiale jau gebėjau talkinti vertėjams. Per laiką ir pats tapau vertėju, iš anglų kalbos ėmiau versti į prancūzų. Džiaugiausi, kad sveiką dvasinį maistą, kurį tiekia ištikimas vergas, galiu padėti ruošti daugelio šalių broliams ir sesėms prancūzų kalba (Mt 24:45-47).

SANTUOKA IR TOLESNĖS UŽDUOTYS

Jau kelerius metus buvau pažįstamas su Estera, pioniere iš Šveicarijos, ir 1956-aisiais mudu susituokėme. Jungtuvės vyko Londone, Karalystės salėje šalia Betelio (senojoje „Londono padangtėje“, kur kadaise pasikrikštijo mano mama). Kalbą ta proga pasakė brolis Hjuzas. Tarp svečių buvo Esteros motina, irgi puoselėjanti dangiškąją viltį. Taigi santuoka man dovanojo ne tik brangią, ištikimą žmoną, bet sykiu ir gerą, dvasingą uošvę. Su ja gražiai ir prasmingai bendravome daug metų, kol 2000-aisiais ji baigė savo žemiškąjį kelią.

Po vedybų abu su Estera gyvenome nebe Betelyje. Aš ir toliau vertėjavau, o žmona tarnavo specialiąja pioniere. Daugiausia ji liudydavo Paryžiaus priemiesčių gyventojams. Keletui iš jų Estera padėjo tapti Jehovos tarnais. 1964-aisiais grįžome į Betelį. Vėliau, 1976-aisiais, buvo sudarytas filialo komitetas, ir aš tapau jo nariu. Estera mane visad su meile palaikė.

„MANE TURĖSITE NE VISADA“

Per visus savo tarnystės metus ne sykį teko lankytis pagrindiniame Bendrijos biure Niujorke. Čia kaskart gaudavau naudingų patarimų iš Vadovaujančiosios tarybos narių. Prisimenu, kaip guodžiausi broliui Norui, kad sunkiai spėjame užbaigti vieną darbą. Jis nusišypsojo ir tarė: „Nesijaudink. Tiesiog dirbk.“ Nuo tada, jei prisikaupia daug užduočių — o taip dažnai nutinka, — į paniką nebepuolu. Imu darbus daryti vieną po kito ir paprastai viską pavyksta užbaigti laiku.

Prieš mirtį Jėzus savo mokiniams pasakė: „Mane turėsite ne visada“ (Mt 26:11). Mes, kurie priklausome prie „kitų avių“, irgi žinome, kad pateptieji Kristaus broliai su mumis žemėje bus ne amžinai. Koks esu dėkingas, kad septyniasdešimt suvirš tarnybos metų man teko nepaprasta garbė su daugeliu pateptųjų artimai bendrauti — taip sakant, tvirtai laikytis žydui už skverno!

[Išnaša]

[Anotacija 21 puslapyje]

Brolis Noras nusišypsojo ir tarė: „Nesijaudink. Tiesiog dirbk.“

[Iliustracijos 19 puslapyje]

(Kairėje) Mama su tėčiu

(Dešinėje) Aš, apsivilkęs šiltą mamos dovanotą paltą, Gileado mokyklos kieme 1948-aisiais

[Iliustracija 20 puslapyje]

Verčiu brolio Loido Berio kalbą per Prancūzijos filialo atidarymo iškilmes 1997-aisiais

[Iliustracijos 21 puslapyje]

(Kairėje) Su Estera vestuvių dieną

(Dešinėje) Mudu abu tarnyboje