Jehovai skirkime visą širdį
Jehovai skirkime visą širdį
„Mano sūnau [...], pažink savo tėvo Dievą ir tarnauk jam visa širdimi“ (1 MET 28:9).
RASKIME ATSAKYMUS Į ŠIUOS KLAUSIMUS:
Kas Biblijoje perkeltine prasme vadinama širdimi?
Iš kokio svarbaus požymio galima spręsti, kas yra mūsų širdyje?
Ko reikia, kad Jehovai skirtume visą širdį?
1, 2. a) Apie kokį kūno narį Biblijoje perkeltine prasme rašoma dažniau nei apie kitus? b) Kodėl būtina gerai suprasti, ką Biblijoje reiškia žodis „širdis“?
DIEVO ŽODYJE įvairioms žmogaus kūno dalims neretai suteikiama simbolinė reikšmė. Patriarchas Jobas antai kalbėjo: „Pikto nėra mano rankose.“ Karalius Saliamonas sakė: „Gera žinia suteikia stiprumo kaulams.“ Pats Jehova pranašą Ezechielį patikino: „Kietesnę už titnagą padariau tavo kaktą.“ Apaštalui Pauliui kai kas pareiškė: „Mūsų ausys girdi tave šnekant keistų dalykų“ (Job 16:17; Pat 15:30; Ez 3:9; Apd 17:20).
2 Yra ir toks kūno narys, apie kurį perkeltine prasme Biblijoje rašoma kur kas dažniau nei apie kitus. Ištikima Dievo garbintoja Ona sykį maldoje tarė: „Mano širdis džiūgauja Viešpatyje“ (1 Sam 2:1). Biblijos rašytojai širdį paminėjo beveik tūkstantį kartų, ir daugiausia tai nėra paraidinė sąvoka. Kas toji širdis, būtina gerai suprasti, — Šventajame Rašte juk prisakyta ją sergėti. (Perskaityk Patarlių 4:23.)
KAS PERKELTINE PRASME VADINAMA ŠIRDIMI?
3. Kaip galėtume išsiaiškinti, kas Biblijoje vadinama „širdimi“? Prašom pailiustruoti pavyzdžiu.
3 Nors tikslaus apibrėžimo, kas yra „širdis“, pačioje Biblijoje ir nerasime, daug pasako bendras kontekstas. Tai galime pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. Tarkime, iš tūkstančio mažų akmenėlių ant sienos yra sulipdyta daili mozaika. Žengtelėję kelis žingsnius atgal ir akimis jau aprėpdami visą dirbinį, matytume, kad akmenėliai išdėstyti ne padrikai — kartu jie sudaro tam tikrą ornamentą arba paveikslą. Panašiai yra su Biblijos kontekstu: jį peržvelgę suprasime, kad visa ta daugybė pasakymų apie širdį susideda į vieną bendrą paveikslą. Koks tas paveikslas?
4. a) Ką Biblijos rašytojai vadina „širdimi“? b) Kaip suprasti Jėzaus žodžius, užrašytus Mato 22:37?
4 „Širdimi“ Biblijos rašytojai vadina visą žmogaus esybę: tai ir mūsų troškimai, mintys, būdas, nuostatos, gebėjimai, motyvai, siekiai. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 15:7; Patarlių 16:9; Apaštalų darbų 2:26.) Kaip rašoma viename veikale, tai yra „visa, kas sudaro vidinį žmogų“. Žodis „širdis“ kai kuriose eilutėse įgauna ir siauresnę reikšmę. Jėzus, pavyzdžiui, sakė: „Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu“ (Mt 22:37). Šiuo atveju „širdis“ — tai vidinio žmogaus jausmai, emocijos, potroškiai. Atskirai paminėdamas širdį, sielą ir protą, Jėzus pabrėžė, kad mūsų meilė Dievui turi pasireikšti ne vien jausmais. Ji taip pat bus matoma iš mūsų gyvensenos ir iš to, kaip panaudojame savo proto išteklius (Jn 17:3; Ef 6:6). Kitais atvejais, kai atskirai minima tiktai širdis, šitaip vaizdžiai įvardijamas visas vidinis žmogus.
KODĖL ŠIRDĮ TURIME SERGĖTI
5. Kodėl Jehovos tarnybai privalome skirti visą širdį?
5 Karalius Dovydas savo sūnui Saliamonui priminė: „Pažink savo tėvo Dievą ir tarnauk jam visa širdimi ir visa gyvastimi, nes Viešpats tiria kiekvieną širdį ir supranta kiekvieną norą bei mintį“ (1 Met 28:9). Iš tikrųjų Jehova permato kiekvieną širdį, taigi ir mūsiškę (Pat 17:3; 21:2). Ką joje suras? Nuo to priklauso mūsų santykiai su Dievu ir mūsų ateitis. Į aną priesaką, Dovydo ištartą šventosios dvasios įkvėpimu, vadinasi, turime įsiklausyti ir mes. Jehovos tarnybai būtinai skirkime visą širdį.
6. Ką visad reikia turėti omenyje, kad mūsų ryžtas tarnauti Dievui neimtų blėsti?
6 Mes, Jehovos liudytojai, savo uolia veikla parodome, kad Dievui trokštame tarnauti visa širdimi. Aišku, jei būtume neatsargūs, mus lengvai paveiktų nedoras Šėtono užvaldytas pasaulis, pasiduotume nuodėmingiems kūno polinkiams, ir mūsų ryžtas tarnauti Dievui tada imtų blėsti (Jer 17:9; Ef 2:2). Taigi, kad šitaip nenutiktų, — kad savo širdies nepaliautume sergėję, — privalome ją nuolat tyrinėti. Tačiau kaip?
7. Iš ko galima spręsti apie mūsų širdį?
7 Medžio šerdies iš išorės nepamatysi. Panašiai yra su širdimi: joks žmogus negali pažvelgti, kas dedasi mūsų viduje. Vis dėlto Kalno pamoksle Jėzus nurodė paprastą taisyklę: ar medis geras, sprendžiama iš jo vaisių, ir apie žmogaus širdį galima spręsti iš jo darbų, iš gyvensenos (Mt 7:17-20). Apie vieną krikščioniškos gyvensenos ypatumą dabar ir pakalbėkime.
SVARBUS POŽYMIS, RODANTIS, KOKIA YRA ŠIRDIS
8. Kaip Jėzaus žodžiai iš Mato 6:33 padeda mums ištirti savo širdį?
8 Tame pačiame Kalno pamoksle Jėzus savo klausytojams paaiškino, kokie veiksmai liudija apie žmogaus norą tarnauti Jehovai nepasidalijusia širdimi. Štai jis sakė: „Pirmiausia ieškokite karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6:33). Pagalvokime, kam gyvenime teikiame pirmenybę. Juk iš to aiškiai matysis, kokius norus giliai širdyje puoselėjame, apie ką mąstome, kokie mūsų ketinimai. Vadinasi, jeigu norime ištirti, ar Dievui iš tiesų skiriame visą širdį, turime įvertinti savo prioritetus.
9. Ką daryti Jėzus kvietė kelyje sutiktus vyrus ir kas pasimatė iš jų atsakymo?
9 Kad prioritetai tikrai liudija, kas yra asmens širdyje, parodė viena situacija, aprašyta evangelisto Luko. Paraginęs mokinius pirmiausia ieškoti Karalystės, vėliau Jėzus pats „ryžtingai pasuko eiti į Jeruzalę“, nors ir žinojo, kas tenai jo laukia. Keliaudamas drauge su apaštalais, keletą sutiktųjų jis kvietė: „Sek paskui mane.“ Tie žmonės tarsi ir norėjo prie jo prisidėti — tiktai kiekvienas su savo išlyga. Kažkuris atsakė: „Leisk man pirma eiti savo tėvo palaidoti.“ Kitas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk pirmiau atsisveikinti su namiškiais“ (Lk 9:51, 57-61). Kaip skyrėsi jų ir Jėzaus nuostata! Vyrai svyravo, kėlė visokias sąlygas, o Jėzus širdyje buvo tvirtai apsisprendęs, kupinas ryžto. Aniems pirmiausia rūpėjo savi reikalai, ne tarnavimas Karalystei. Šitaip pasimatė, kad jie nėra visa širdimi su Dievu.
10. a) Kaip mes atsiliepėme į Jėzaus kvietimą? b) Kokį vaizdingą sugretinimą Jėzus pateikė?
10 Kitaip nei minėti asmenys, Jėzaus pakviesti, bet tąsyk jo mokiniais netapę, mes šį kvietimą priėmėme ir dabar diena po dienos tarnaujame Jehovai. Tai akivaizdžiai liudija, ką Jehovai širdyje jaučiame. Tačiau kad ir kaip uoliai krikščioniškoje tarnyboje darbuotumės, nepamirškime, jog širdžiai gali grėsti pavojus. Koks? Paklausykime, ką Jėzus pasakė aniems kelyje sutiktiems vyrams: „Nė vienas, kuris uždėjęs ranką ant arklo žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9:62). Ko iš šio vaizdaus sugretinimo pasimokome?
AR TVIRTAI LAIKOMĖS TO, KAS GERA?
11. Kaip savo darbą tikriausiai nudirbo tas artojas, apie kurį kalbėjo Jėzus, ir kodėl šitaip?
11 Kad geriau suprastume, ko Jėzus norėjo tuo sugretinimu pamokyti, paveikslą nuspalvinkime, kai kurias detales paryškinkime. Štai artojas dirvoje varo vagą. Bet ir čia, laukuose, mintys jam vis sukasi apie namus, kur klega šeima, draugai, kur skamba muzika, aidi juokas, sklinda gardūs kvapai, kur nuo kaitros saugo pavėsis. Kaip jį tenai traukia! Išvagojęs nemažą gabalą žemės, artojas taip užsisvajoja apie gyvenimo malonumus, kad nebetveria ir „žvalgosi atgal“. Nors, iki laukas bus užsėtas, reikia įdėti dar daug triūso, žmogus dirba atžagariomis rankomis, todėl jam einasi nekaip. Artojui akivaizdžiai trūksta ištvermės, ir jį nusamdęs šeimininkas vargu ar bus patenkintas tokiu atsainiu darbu.
12. Koks šiais laikais yra panašumas tarp Jėzaus paminėto artojo ir kai kurių krikščionių?
12 O dabar pritaikykime Jėzaus žodžius mūsų aplinkybėms. Artojas — tai toks krikščionis, kuris teokratijos laukuose darbuojasi iš pažiūros šauniai, bet vis dėlto yra dvasiniame pavojuje. Įsivaizduokime situaciją: brolis lanko visas bendruomenės sueigas, eina į tarnybą, tačiau jo mintys vis sukasi apie pasaulio blizgučius, jam tokius patrauklius ir širdyje itin geidžiamus. Ne vienerius metus jis šitaip ir tarnauja, kol pasaulio siūlomų dalykų troškulys pradeda imti viršų ir štai brolis jau atsigręžęs „žvalgosi atgal“. Nors krikščionio dar laukia didelis darbas, „gyvenimo žodžio“ jis tvirtai nebesilaiko ir jo teokratinė veikla nukenčia (Fil 2:16). Jehovą, „pjūties Šeimininką“, šitoks tarno neištvermingumas liūdina (Lk 10:2).
13. Ką reiškia tarnauti Jehovai visa širdimi?
13 Pamoka aiški. Jei darome, kas krikščioniui pridera — lankome bendruomenės sueigas, einame į tarnybą, — tai pagirtina. Bet tarnauti Jehovai visa širdimi reiškia daugiau (2 Met 25:1, 2, 27). Jeigu vis prisimintume, ką palikę, ir širdies gilumoje tebebūtume prisirišę prie dalykų, būdingų pasaulio gyvensenai, rizikuotume Dievo akyse prarasti gerą vardą (Lk 17:32). Privalome ‘bodėtis to, kas pikta, tvirtai laikytis to, kas gera’. Tiktai tada mes ‘tiksime Dievo karalystei’ (Rom 12:9; Lk 9:62). Jokie dalykai, kuriuos Šėtono pavergtas pasaulis siūlo, — net jei atrodytų labai naudingi ar patrauklūs, — tegul nesutrukdo tarnauti Dievui visa širdimi (2 Kor 11:14; perskaityk Filipiečiams 3:13, 14).
NEPRARASKIME BUDRUMO!
14, 15. a) Kaip Šėtonas bando mūsų širdį paveikti? b) Prašom pailiustruoti, kodėl Šėtono taikomas metodas toks pavojingas.
14 Mes pamilome Jehovą ir todėl jam pasiaukojome. Nusprendėme skirti jam visą širdį, ir daugelis ištikimai tarnaujame jau ne vienerius metus. Bet Šėtonas nesnaudžia — į mūsų širdį vis taikosi (Ef 6:12). Aišku, jis supranta, kad staiga, nei iš šio, nei iš to, Jehovos neišsižadėsime. Užtat, gudriai pasitelkęs visas „šios santvarkos“ priemones, mėgina mūsų uolumą ir nuoširdų atsidavimą Dievui silpninti po truputį. (Perskaityk Morkaus 4:18, 19.) Kodėl toks metodas Šėtonui parankus?
15 Tai padės suprasti vienas palyginimas. Kambaryje, tarkim, šviečia 100 vatų lemputė ir tu skaitai knygą. Staiga lemputė perdega. Tamsu, nors į akį durk. Lemputę iškart pakeiti, kambarį vėl nutvieskia šviesa. Kitą vakarą taip pat užsidegęs šviesą skaitai. Vis dėlto, tau nežinant, vietoj naujosios 100 vatų lemputės kažkas įsuko kitą, 95 vatų lemputę. Ar pastebėsi skirtumą? Tikriausiai ne. O jeigu rytojaus dieną bus įsukta 90 vatų lemputė? Šito, ko gero, irgi nepastebėsi. Kodėl? Šviesa kambaryje mąžta po truputį, visai neakivaizdžiai. Panašiai mūsų uolumą gali slopinti bloga pasaulio įtaka — pamažėl, po truputį. Jeigu taip nutinka, Šėtonui, galima sakyti, pavyko 100 vatų uolumą Jehovos tarnyboje pakeisti menkesniu. Krikščionis, jei nebus budrus, tokios laipsniškos permainos nė nepastebės (Mt 24:42; 1 Pt 5:8).
KAIP SVARBU MELSTIS
16. Kaip galime išsisaugoti Šėtono gudrybių?
16 Kaip galime išsisaugoti tokių Šėtono gudrybių ir visa širdimi likti su Jehova? (2 Kor 2:11) Nepamirškime melstis. Apaštalas Paulius bendratikius ragino „atsilaikyti prieš Velnio klastas“. Ir toliau pridūrė: „Kiekviena proga visokiomis maldomis bei maldavimais melskitės“ (Ef 6:11, 18; 1 Pt 4:7).
17. Ko pasimokome iš to, kaip Jėzus meldėsi?
17 Kad prieš Šėtoną atsilaikytume, ugdykimės tokį kaip Jėzaus požiūrį. Jis troško visada tarnauti Jehovai sutelkta širdimi ir apie tai liudijo jo maldingumas. Įsidėmėkime, kaip Jėzus meldėsi vakarą prieš savo mirtį. Lukas rašo: „Mirtino sielvarto apimtas, jis meldėsi dar karščiau“ (Lk 22:44). Aišku, čia ne pirmas kartas, kai Jėzus meldėsi karštai, bet šįsyk, prieš patį sunkiausią savo žemiškojo gyvenimo išbandymą, jis meldėsi „dar karščiau“ ir buvo išklausytas. Iš Jėzaus pavyzdžio matyti, kad maldų būna visokių — ir ramesnių, ir itin karštų. Kuo sunkesnis išmėginimas mus užklumpa, kuo klastingesnes užmačias Šėtonas rezga, tuo karščiau turime Jehovą melsti apsaugos.
18. a) Apie ką kiekvienas turėtume pagalvoti ir kodėl? b) Kas ir kaip padeda išsaugoti širdį sveiką? (Prašom žiūrėti rėmelį 16 puslapyje.)
18 O kokios apsaugos sulauksime šitaip nuoširdžiai melsdamiesi? Paulius rašė: „Visuose reikaluose malda ir maldavimu, su padėka jūsų prašymai tesidaro žinomi Dievui, ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis“ (Fil 4:6, 7). Taigi, kad su Jehova būtume visa širdimi, turime melstis karštai ir dažnai (Lk 6:12). Kiekvienas pagalvokime: ar šitaip ir meldžiuosi? (Mt 7:7; Rom 12:12) Atsakymas parodys, kiek stiprus mūsų širdyje yra ryžtas tarnauti Dievui.
19. Kaip tu stengiesi likti su Jehova visa širdimi?
19 Kaip jau kalbėjome, apie mūsų širdį galima daug spręsti iš to, kokius prioritetus gyvenime esame nusistatę. Tegu niekas — nei pasaulyje likę blizgučiai, nei Šėtono klastos — nesusilpnina mūsų ryžto tarnauti Jehovai sutelkta širdimi. (Perskaityk Luko 21:19, 34-36.) Kaip ir Dovydas, nepaliaukime Jehovos melsti: „Suvienyk mano širdį“ (Psalmyno 86:11, NW).
[Studijų klausimai]
[Rėmelis 16 puslapyje]
TRYS VEIKSNIAI, LEMIANTYS GERĄ ŠIRDIES BŪKLĘ
Kad krūtinėje plakanti širdis būtų stipri ir sveika, patariama imtis tam tikrų priemonių. Panašiai turime prižiūrėti ir tai, kas širdimi vadinama perkeltine prasme. Trumpai aptarkime tris veiksnius, lemiančius gerą širdies būklę.
1. Mityba. Jei sveikai maitinamės, širdis gauna pakankamai maisto medžiagų. Kad gautume užtektinai sveiko dvasinio peno, turime neapleisti asmeninių studijų, bendruomenės sueigų, skirti laiko apmąstymams (Ps 1:1, 2; Pat 15:28; Hbr 10:24, 25).
2. Mankšta. Kad širdis gerai dirbtų, kartais jai reikia ir didesnio fizinio krūvio. O apie širdį kalbant perkeltine prasme, naudinga būtų uoliai darbuotis krikščioniškoje tarnyboje ir, kada tik įmanoma, stengtis savo veiklą dar suaktyvinti (Lk 13:24; Fil 3:12).
3. Aplinka. Dėl darbo ir šiaip visokių kasdienių reikalų bedieviškame pasaulyje mums tenka patirti nemažai įtampos, o tai, aišku, neigiamai atsiliepia širdžiai. Jei kuo dažniau būsime su bendratikiais, kurie visa širdimi yra atsidavę Jehovai ir nuoširdžiai mumis rūpinasi, įtampa tikrai atlėgs (Ps 119:63; Pat 13:20).
