Ar santuoką — Dievo dovaną — brangini?

„Tepadeda Viešpats kiekvienai jūsų atrasti šeimos židinį vyro namuose!“ (RŪT 1:9)

RASKIME ATSAKYMUS Į ŠIUOS KLAUSIMUS

Kodėl galime tvirtinti, kad senovėje gyvenę Dievo tarnai santuoką, Jehovos dovaną, brangino?

Iš kur žinome, kad Jehovai svarbu, ką renkamės į porą?

Kokius Biblijos pamokymus dėl santuokos ruošiesi taikyti?

1. Kaip Adomas, gavęs žmoną, išreiškė savo jausmus?

„ŠTAI pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta“ (Pr 2:23). Koks laimingas buvo pirmasis žmogus Adomas gavęs žmoną! Nenuostabu, kad prakalbo poetiškais žodžiais. Jehova, užmigdęs vyrą giliu miegu, tą gražią moterį sukūrė iš jo šonkaulio. Paskui Adomas pavadino moterį Ieva. Pats Dievas juodu suvedė ir šitaip davė pradžią laimingai šeimai. Kadangi Ievai sukurti Jehova paėmė dalelę Adomo kūno, abu žmones vienijo toks artumas kaip jokią kitą porą.

2. Kodėl vyrą ir moterį traukia vieną prie kito?

² Jehova, neprilygstamos išminties Dievas, vyrui ir moteriai nuo pat pradžių įdiegė sugebėjimą puoselėti tarpusavyje meilę, kuri juos ir trauktų vieną prie kito. Kai jis ir ji kuria šeimą, abu „viliasi, kad tarpusavyje galės mėgautis intymiais santykiais ir kad visada bus patrauklūs savo sutuoktiniui“ (The World Book Encyclopedia). Tokia gražia sąjunga džiaugiasi daug Jehovai tarnaujančių porų.

SANTUOKA JIEMS BUVO BRANGI DOVANA

3. Kaip Izaokas gavo žmoną?

³ Abraomas, ištikimas Dievo tarnas, į santuoką žiūrėjo labai rimtai. Izaokui žmonos suieškoti savo vyriausią tarną pasiuntė net į tolimąją Mesopotamiją. Tarnas meldėsi Jehovai ir jo malda buvo išklausyta. Rebeka, tikrojo Dievo garbintoja, tapo mylima Izaoko žmona ir buvo viena iš tų, per kuriuos Jehova, kaip pažadėjęs, tęsė Abraomo šeimos  liniją (Pr 22:18; 24:12-14, 67). Šis pasakojimas, aišku, neduoda pagrindo manyti, jog asmuo gali piršliauti neprašytas, net jeigu to imtųsi iš pačių geriausių paskatų. Dabar daugelyje kraštų jau įprasta sutuoktinį rinktis patiems. Dievas, žinia, antrosios pusės niekam nepaskiria. Bet krikščionis visose gyvenimo srityse, taigi ir ieškodamas sau poros, turi melsti Jehovą pagalbos ir leistis jo šventosios dvasios vadovaujamas (Gal 5:18, 25).

4, 5. Iš ko matyti, kad šulamietė ir piemuo labai mylėjo vienas kitą?

⁴ Senovės Izraelyje gražioji mergelė iš Šulamo labai nenorėjo, kad aplinkiniai spaustų ją tekėti už karaliaus Saliamono ir tapti viena iš daugelio jo žmonų. Ji sakė: „Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys: nebudinkite ir nežadinkite [manyje] meilės, kol ji pati neprabus!“ (Gg 8:4) Šulamietės širdis priklausė kitam — jaunam laukų piemeniui. Mergina nedrąsiai jam prakalbo: „Aš Šarono gėlė, slėnių lelija.“ O piemuo švelniai atsakė: „Kaip lelija tarp erškėčių, mano mylimoji tarp merginų!“ (Gg 2:1, 2) Kaip jie vienas kitą mylėjo!

⁵ Bet labiau už viską abu mylėjo Dievą, tad jų vedybiniai saitai ateityje turėjo būti tvirti. Savo mylimajam šulamietė tarė tokius žodžius: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos! Juk meilė stipri kaip mirtis, aistra nuožmi kaip Šeolas. Jos kaitra — kaip ugnies kaitra, nenumaldoma liepsna [„Jah liepsna“, NW]. Gilūs vandenys negali užgesinti meilės, nė potvyniai — jos paskandinti. Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą, būtų vertas tik paniekos“ (Gg 8:6, 7). Ar tokio pat atsidavimo iš savo būsimo sutuoktinio neturėtų tikėtis ir kiekvienas Jehovos tarnas?

DIEVUI SVARBU, KĄ RENKIESI

6, 7. Iš kur žinome, jog Dievui svarbu, ką renkamės į porą?

⁶ Jehovai svarbu, ką renkiesi sau į porą. Izraelitai dėl kanaaniečių štai buvo įspėti: „Nesimaišyk su jais vedybomis, atiduodamas savo dukteris jų sūnums ar imdamas jų dukteris savo sūnums, nes tai nugręš tavo vaikus nuo manęs tarnauti kitiems dievams. Tuomet Viešpaties įniršis suliepsnos ant tavęs, ir jis nedelsdamas tave sunaikins“ (Įst 7:3, 4). Paskui, praėjus ne vienam šimtmečiui, kunigas Ezra tautai pasakė: „Jūs nusižengėte, vesdami svetimtautes moteris, ir padidinote Izraelio kaltę“ (Ezr 10:10). Apaštalas Paulius krikščionims irgi priminė: „Žmona susaistyta tol, kol jos vyras gyvas. Bet jeigu vyras miršta, ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje“ (1 Kor 7:39).

⁷ Pasiaukojęs Jehovos garbintojas, savo antrąja puse rinkdamasis ne bendratikį, rodo neklusnumą Dievui. Jeigu izraelitai Ezros dienomis „vesdami svetimtautes moteris“ tapo Jehovai nebeištikimi, tai ir mums kokia nors dingstimi nepaisyti aiškių Šventojo Rašto reikalavimų būtų didelė klaida (Ezr 10:10; 2 Kor 6:14, 15). Krikščionis ar krikščionė, pasirinkę pora ne savo tikėjimo sesę ar brolį, santuokos, Dievo dovanos, nevertina ir bendruomenei nebėra geras pavyzdys. Krikštytas liudytojas, susisaistęs tokiomis vedybomis, gali netekti atsakingų tarnystės pareigų. Tarkim, tas krikščionis meldžia: „Jehova, apsisprendžiau tau nepaklusti, bet vis tiek mane laimink.“ Ko jis gali tikėtis?

 MŪSŲ DANGIŠKASIS TĖVAS ŽINO GERIAUSIAI

8. Prašom paaiškinti, kodėl santuoką kurti reikia taip, kaip liepia Dievas.

⁸ Mechanizmo sandarą ir veikimo principą geriausiai išmano konstruktorius. Jis gali ir kitus pamokyti, kaip įrenginį surinkti iš atskirų dalių. Na, o jeigu nurodymų nepaisytume ir detales imtume montuoti savo pačių nuožiūra? Su tokiu mechanizmu tikriausiai būtų vienos bėdos, jei apskritai jis veiktų. Taigi norėdami sukurti laimingą santuoką privalome daryti taip, kaip liepia Jehova, šeimos institucijai kadaise davęs pradžią.

9. Kodėl galime tvirtinti, kad Jehova žino ir kaip jaučiasi vienišas žmogus, ir kiek džiaugsmo teikia laiminga santuoka?

⁹ Apie žmogų ir apie santuoką Jehova viską žino geriausiai. Jis ir įdiegė žmonėms lytinį potraukį, kad ‘būtų vaisingi ir daugintųsi’ (Pr 1:28). Dievas supranta, kokius jausmus gali kelti vienatvė, nes prieš sukurdamas pirmąją moterį pasakė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2:18). Taip pat Jehova žino ir kiek džiaugsmo gali suteikti glaudūs santuokos ryšiai. (Perskaityk Patarlių 5:15-18.)

10. Kokių pamokymų dėl intymaus gyvenimo susituokę krikščionys turi paisyti?

¹⁰ Žmonija iš Adomo paveldėjo nuodėmę ir netobulybę. Todėl ir idealių santuokų šiandien nesama. Vis dėlto Jehovai tarnaujantys sutuoktiniai, jei laikosi Dievo Žodžio principų, gali būti iš tiesų laimingi. Pavyzdžiui, atkreipkime dėmesį į vieną aiškų Pauliaus pamokymą sutuoktiniams dėl intymaus gyvenimo. (Perskaityk 1 Korintiečiams 7:1-5.) Šventajame Rašte nepasakyta, jog lytiniai santykiai skirti tik tam, kad pora susilauktų vaikų. Vyras ir žmona vienas kito artumu gali teisėtai mėgautis ir šitaip patenkinti savo emocinius bei fizinius poreikius. Tačiau nenatūraliais, iškrypėliškais lytiniais santykiais Dievas bodisi. Krikščionys sutuoktiniai supranta, kad intymus tarpusavio ryšys yra labai svarbus jų šeimyninio gyvenimo elementas, todėl ir čia nepristigs švelnumo, nuoširdžios meilės antrajai pusei. Ir, žinoma, jokiu būdu nedarys to, kas nepatinka Jehovai.

11. Kaip Rūta buvo palaiminta už klusnumą Jehovai?

¹¹ Santuoka turėtų būti ne liūdesio ir vargo našta, o džiaugsmo šaltinis. Ypač norėtųsi, kad santarvė ir ramybė viešpatautų kiekvieno krikščionio namuose. Prisiminkime trijų tūkstančių metų  senumo istoriją apie senyvą našlę Noomę ir jos našlaujančias marčias Orpą ir Rūtą. Moterys susiruošė iš Moabo persikelti į Judo kraštą. Anyta pakeliui ėmė įkalbinėti jaunąsias marčias grįžti pas savo tautiečius. Bet moabitė Rūta nepaliko Noomės, toliau ištikimai tarnavo tikrajam Dievui ir susilaukė ‘viso atlygio iš Viešpaties, po kurio sparnu atėjo prisiglausti’ (Rūt 1:9; 2:12). Santuoką, Dievo dovaną, Rūta didžiai brangino, tad sutiko tekėti už Jehovos garbintojo Boazo, pagyvenusio vyro. Kaip džiaugsis Rūta prisikėlusi naujajame pasaulyje, kai sužinos, kad ji — Jėzaus Kristaus pramotė! (Mt 1:1, 5, 6; Lk 3:23, 32) Už savo klusnumą Jehovai ši moteris buvo dosniai palaiminta.

GERIAUSI PATARIMAI, KAIP ABIEM BŪTI LAIMINGIEMS

12. Kur sutuoktiniams rasti geriausių patarimų?

¹² Jehova, įkūręs šeimos instituciją, mums pasako visa, ką reikia žinoti, kad santuoka būtų laiminga. Savo išmanymu jam nė iš tolo neprilygsta joks žmogus. Biblija niekados neklysta, todėl jeigu kas nori duoti sutuoktiniams gerų patarimų, būtinai tesiremia Dievo Žodžio principais. Apaštalas Paulius šventosios dvasios įkvėptas antai rašė: „Kiekvienas iš jūsų temyli savo žmoną kaip save, o žmona tegul didžiai gerbia vyrą“ (Ef 5:33). Brandiems krikščionims toks Biblijos pamokymas yra aiškus ir nedviprasmiškas. Esminis klausimas tiktai toks: ar Jehovos Žodį vyras ir žmona noriai taikys? Jei pora išties brangina santuokos dovaną, Dievo pamokymų nenuleis negirdomis. *

13. Kas galėtų atsitikti, jeigu vyras nesivadovautų pamokymu iš 1 Petro 3:7?

¹³ Krikščionis turi nestokoti meilės savo žmonai. Apaštalas Petras rašė: „Jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, gerbkite jas kaip trapesnį indą — kaip moteris, juk drauge su jomis esate gyvenimo malonės paveldėtojai; tada nebus kliūties jūsų maldoms“ (1 Pt 3:7). Jei šeimos galva Jehovos nurodymų nepaisytų, jo maldos galbūt liktų neišklausytos. Tokiu atveju, ko gero, abiejų sutuoktinių ryšys su Dievu nusilptų, šeimą imtų varginti nuolatinė įtampa, barniai, šiurkštumai.

14. Kaip prie šeimos laimės prisideda mylinti žmona?

¹⁴ Ar namai taps ramybės ir laimės sala, daug priklauso taip pat nuo žmonos. Ji irgi turi paklusti Dievo Žodžiui, pasiduoti šventosios dvasios veikmei. Dievobaimingas vyras, savaime aišku, myli žmoną ir rūpinasi tiek fiziniais jos poreikiais, tiek dvasine gerove. Jinai ir pati trokšta būti mylima, todėl stengiasi puoselėti gražias savybes, kad vyro akyse taptų dar mielesnė. „Išmintinga moteris statosi namus, o kvaila savuosius nugriauna savo rankomis“, — rašoma Patarlių 14:1. Išmintingos, mylinčios žmonos indėlis į šeimos laimę ir sėkmę yra išties nemenkas. Ji visa kuo stengiasi parodyti, kad santuoką, Dievo dovaną, brangina.

15. Kokių pamokymų užrašyta Laiške efeziečiams 5:22-25?

 ¹⁵ Jei vyras ir žmona tarpusavio santykius kuria įsižiūrėdami į Jėzaus pavyzdį — į tai, kokie ryšiai jį sieja su bendruomene, vadinasi, santuokos dovaną jie tikrai brangina. (Perskaityk Efeziečiams 5:22-25.) Sutuoktiniai, kurie nuoširdžiai vienas kitą myli, neleidžia šeimos pamatus ardyti išdidumui ir, jeigu iškyla koks nesutarimas, nesielgia vaikiškai — neatsitveria tylos siena. Neleidžia išsikeroti ir kitiems nekrikščioniškiems polinkiams. Už tai Jehova juos didžiai laimina.

JOKS ŽMOGUS JŲ TENEPERSKIRIA

16. Kodėl ne visi krikščionys sukuria šeimą?

¹⁶ Nors daugelis ketina anksčiau ar vėliau sukurti šeimą, atsitinka ir taip, jog Dievo tarnas tiesiog neranda žmogaus, kuris būtų mielas ir paties širdžiai, ir Jehovai. Dar kiti turi vienystės dovaną ir gali Jehovos tarnybai atsidėti neblaškomi šeimos rūpesčių. Bešeimiai krikščionys, aišku, irgi privalo laikytis Dievo nustatytų moralės principų (Mt 19:10-12; 1 Kor 7:1, 6, 7, 17).

17. a) Kokius Jėzaus žodžius dėl santuokos turime prisiminti? b) Ką nedelsdamas privalo daryti krikščionis, jeigu imtų geisti svetimo sutuoktinio?

¹⁷ Visi, tiek susituokę, tiek ir vieniši, prisiminkime Jėzaus žodžius: „Ar neskaitėte, kad tas, kuris iš pradžių juos sukūrė, padarė juos kaip vyrą ir moterį ir pasakė: ‘Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną, prisiriš prie savo žmonos, ir juodu bus vienas kūnas’? Vadinasi, jie — nebe du, o vienas kūnas. Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19:4-6). Geisti svetimo sutuoktinio būtų nuodėmė (Įst 5:21). Jei kurį krikščionį tokie geiduliai apimtų, jis, net ir kentėdamas stiprų emocinį skausmą, turės netyrus, savanaudiškus troškimus iš savo širdies tuoj pat išrauti (Mt 5:27-30). Nedorus klastingos širdies polinkius tramdyti ir ydingą mąstyseną taisyti yra tiesiog privalu (Jer 17:9).

18. Kaip, tavo manymu, turime žiūrėti į santuokos dovaną?

¹⁸ Vedybinius ryšius gerbia net ir daugelis tų, kurie menkai tepažįsta Jehovą arba visai nieko nėra apie jį girdėję ir nežino, kad santuoka — dovana nuo Dievo. Juo labiau vyro ir žmonos ryšį turėtume branginti mes! Juk tarnaujame Jehovai, „laimingajam Dievui“, kurio kiekvienas davinys teikia žmogui laimę. Tad būkime dėkingi ir už gražią jo dovaną santuoką (1 Tim 1:11).

[Išnaša]

[Studijų klausimai]

[Anotacija 6 puslapyje]

Darni santuoka — garbė Jehovai ir laimė visai šeimai

[Iliustracija 5 puslapyje]

Santuoką, Dievo dovaną, Rūta išties brangino

[Iliustracija 7 puslapyje]

Iš ko matysis, kad santuoką, dovaną nuo Jehovos, judu vertinate?