Papasakojo Elva Gerdė

Prieš kokius septyniasdešimt metų vienas žmogus svečiavosi mūsų namuose ir kai ką tėčiui pasiūlė. Tas pasiūlymas visiškai pakeitė mano gyvenimą. Vėliau būta ir daugiau žmonių, kurie atmintyje paliko ryškų pėdsaką. Visi tie žmonės padėjo man užmegzti ir puoselėti dar vieną draugystę, nepalyginamai brangesnę už kitas. Noriu papasakoti plačiau.

GIMIAU 1932 metais Australijoje, Sidnėjuje. Tėvai buvo tikintys, bet į bažnyčią neidavo. Mama sakydavo, jog Dievas viską mato ir, jei išdykausiu, mane nubaus. Todėl Dievo bijojau. O štai Biblija patiko. Kas savaitgalį laukdavau, kada užsuks teta ir iš Biblijos papasakos man ką nors įdomaus.

Pamenu, jau buvau paauglė, kai tėtis ėmė skaityti kažkokias knygas. Mamai jas davė viena pagyvenusi ponia, Jehovos liudytoja. Knygos tėtį taip sudomino, kad liudytojų padedamas jis ėmė studijuoti Bibliją. Vieną tokių studijų vakarą tėtis pastebėjo, kad aš ne miegu, o slapta klausausi, apie ką diskutuojama. Jau buvo beliepiąs man eiti į lovą, bet svečias pasiūlė: „O gal ir Elva galėtų pasiklausyti?“ Nuo tada mano gyvenimas pasisuko nauja linkme, užmezgiau draugystę su tikruoju Dievu — Jehova.

Netrukus kartu su tėčiu ėmėme lankyti krikščionių sueigas. Tai, ką tenai sužinojo, padėjo tėčiui pasikeisti, jis net išmoko valdyti savo ūmų būdą. Mama ir mano vyresnis brolis Frenkas, matydami tokias permainas, irgi panoro lankyti sueigas. * Visi keturi darėme pažangą ir pasikrikštijome, tapome Jehovos liudytojais. Nuo tada įvairiausiais gyvenimo tarpsniais bendrystė su vyresniais už mane žmonėmis man davė daug gero.

KUO MAN GYVENIME BŪTI?

Bendruomenėje nuo pat paauglystės man patiko bičiuliautis su vyresniais broliais ir sesėmis. Viena jų — senyva sesė Alisa Pleis. Ji pirmoji atėjo į mūsų namus pasidalyti Biblijos tiesa ir buvo man kaip močiutė. Alisa mokė mane kalbėti žmonėms apie savo tikėjimą, skatino užsibrėžti tikslą krikštytis. Būdama penkiolikos šį tikslą pasiekiau.

Taip pat susidraugavau su pagyvenusia pora, Persiu ir Madže (Margaret) Danamais. Jie man labai padėjo apsispręsti, ko siekti ateityje. Matot, aš labai mėgau matematiką, svajojau net būti matematikos mokytoja. Persis su Madže  ketvirtajame dešimtmetyje tarnavo misionieriais Latvijoje. Paskui, kai Europoje kilo Antrasis pasaulinis karas, juos perkėlė į Australijos Betelį, įsikūrusį viename Sidnėjaus priemiestyje. Jie abu skyrė man daug dėmesio. Pasakodavo įdomių atsitikimų iš savo misionieriškos tarnybos. Supratau, jog nepalyginamai geriau mokyti žmones Biblijos negu matematikos, ir nutariau pati tapti misioniere.

Danamai man patarė, kad misionieriškai tarnybai geriausiai pasiruošiu, jei tarnausiu pioniere. Tad 1948-aisiais, kai man buvo šešiolika, savo bendruomenėje Herstvilyje, Sidnėjaus priemiestyje, tapau pioniere — prisidėjau prie dešimties jaunų bendratikių, jau triūsiančių šioje tarnyboje.

Tolesnius ketverius metus darbavausi keturiuose miestuose Naujojo Pietų Velso ir Kvynslando valstijose. Viena pirmųjų mano studijuotojų buvo Betė Lo (dabar Remnant), švelni ir rūpestinga mergina, porą metų už mane vyresnė. Vėliau abi tarnavome pionierėmis Kauroje, mieste už 230 kilometrų į vakarus nuo Sidnėjaus. Nors kartu gyvenome trumpai, likome draugės iki pat šių dienų.

Netrukus mane paskyrė tarnauti specialiąja pioniere Naranderoje, mieste už 220 kilometrų į pietvakarius nuo Kauros. Turėjau naują partnerę, Džoi Lenoks (dabar Hanter), uolią pionierę, už mane dvejais metais vyresnę. Liudytojų mieste daugiau nebuvo. Apsigyvenome pas Rėjų ir Esterą Aironsus, svetingą šeimą. Jiedu, jų sūnus ir trys dukros susidomėjo tiesa. Tėvas su sūnumi šiokiadieniais darbuodavosi užmiesčio ūkyje, kur augino kviečius ir laikė avis, o mama su mergaitėmis tvarkydavosi nuosavame viešbutėlyje. Kiekvieną sekmadienį mudvi su Džoi ruošdavome didžiulius pietus — valgyti susirinkdavo visa Aironsų šeima ir koks tuzinas jų viešbutėlyje apsistojusių, apetitu nesiskundžiančių geležinkelininkų. Už šį darbą iš mūsų imdavo mažiau nuomos. Po pietų susitvarkiusios, Aironsams pasiūlydavome skanaus dvasinio maisto porciją — Sargybos bokšto studijas. Rėjus, Estera ir visi keturi jų vaikai galiausiai priėmė tiesą ir tapo pačiais pirmaisiais Naranderos bendruomenės nariais.

1951 metais nuvykau į Jehovos liudytojų kongresą Sidnėjuje. Pionieriai, kurie domisi misionieriška tarnyba, buvo pakviesti į specialią sueigą. Didelėje palapinėje mūsų susibūrė daugiau nei trys šimtai. Į mus kreipėsi Neitanas Noras iš Bruklino Betelio ir savo kalboje pabrėžė, kaip reikia skelbėjų, pasiruošusių garsinti gerąją naujieną iki tolimiausių žemės pakraščių. Gaudėme kiekvieną jo žodį. Daugelis tų pionierių vėliau tapo Karalystės darbo pradininkais Pietų Ramiojo vandenyno salose ir kitur. Kaip džiaugiausi, kai 1952 metais mane drauge su šešiolika kitų Australijos pionierių pakvietė mokytis 19-ame Gileado mokyklos kurse! Buvau tik dvidešimties, o svajonė tarnauti misioniere jau pildėsi.

KAIP KEITĖSI MĄSTYMAS

Gileado mokyklos programa ir bendravimas su kitais liudytojais man ne tik leido geriau pažinti Bibliją ir sustiprino tikėjimą, bet ir labai padėjo ugdytis asmenybę. Tada buvau jauna idealistė, iš savęs ir iš kitų linkusi reikalauti tobulumo. Į daugelį dalykų žiūrėjau pernelyg griežtai. Štai pamačiusi brolį Norą, lauke linksmai žaidžiantį su jaunais beteliečiais, buvau tiesiog priblokšta.

 Gileado mokyklos dėstytojai, įžvalgūs, didelę patirtį turintys broliai, tikriausiai pastebėjo mano problemą. Jie buvo labai geranoriški ir padėjo man pataisyti požiūrį. Pamažu pradėjau suvokti, koks yra Jehova — ne pernelyg griežtas ar įnoringas, o dėkingas, kupinas meilės. Kai kas iš bendrakursių man irgi pagelbėjo. Pamenu, viena sesė pasakė: „Elva, Jehova juk nemosuoja botagu. Nebūk sau tokia griežta.“ Šie žodžiai, nors ir tiesmuki, palietė man širdį.

Po Gileado penkis mūsų laidos absolventus, tarp jų ir mane, paskyrė į Afriką, į Namibiją. Atvykę netrukus visi bendrai jau vedėme aštuoniasdešimt Biblijos studijų. Šalis man labai patiko, misionierišką tarnybą irgi mėgau. Bet dar mokydamasi Gileade įsimylėjau vieną bendrakursį. Jis buvo paskirtas į Šveicariją, todėl po metų Namibiją palikau ir iškeliavau pas sužadėtinį. Kai ištekėjau, lydėdavau vyrą keliaujamajame darbe.

SKAUDUS SMŪGIS

Po penkerių įdomių metų, praleistų rajono priežiūros darbe, mus pakvietė į Šveicarijos Betelį. Kaip džiaugiausi čia radusi daug dvasiškai brandžių vyresnio amžiaus brolių ir sesių!

Deja, greit patyriau skaudų smūgį. Sužinojau, kad vyras buvo neištikimas man, o kartu ir Jehovai. Galiausiai jis mane paliko. Likau visiškai sugniuždyta. Nežinau, kaip būčiau ištvėrusi, jei ne vyresnių beteliečių meilė ir parama. Šie brangūs bendratikiai visada išklausydavo, kai norėdavau išsikalbėti, o kai reikėdavo pabūti vienai, netrukdydavo. Anomis neapsakomai sunkiomis dienomis tik jų paguoda ir gerumas ramino širdį, padėjo man dar stipriau glaustis prie Jehovos.

Dažnai prisimindavau išmintingus žodžius, kuriuos anksčiau buvau girdėjusi iš savo vyresnių draugų, ištvėrusių įvairius mėginimus. Štai Madžė Danam kartą man yra pasakiusi: „Elva, tarnaudama Jehovai patirsi nemažai visokių išbandymų. O skaudžiausia būna, kai nuvilia artimi žmonės. Jei taip nutiktų, būk kuo arčiau Jehovos. Nepamiršk, kad tarnauji jam, ne nuodėmingam žmogui.“ Būtent šis Madžės patarimas padėjo juodžiausios nevilties akimirkomis nepasiduoti. Daviau sau žodį: niekad neleisiu, kad vyro padaryta klaida atskirtų mane nuo Jehovos.

Po kurio laiko nutariau grįžti į Australiją, arčiau savo artimųjų, ir čia tarnauti pioniere. Kelionė laivu buvo netrumpa. Su grupele keleivių užsimezgė įdomūs pokalbiai dvasinėmis temomis. Vienas tų pašnekovų buvo tylaus būdo norvegas Arnė Gerdė. Jam patiko tai, ką girdėjo. Vėliau Arnė aplankė mane ir mano šeimą Sidnėjuje. Jis sparčiai darė dvasinę pažangą ir pasikrikštijo. 1963-iaisiais mudu susituokėme. Po dvejų metų mums gimė Garis.

KITA NELAIMĖ

Visi trys džiaugėmės laimingu šeimos gyvenimu. Prie mūsų namo vyras pastatė priestatą, kad drauge galėtų gyventi ir mano senyvi tėvai. Tačiau po šešerių santuokos metų netikėtai užklupo nauja bėda — Arnei nustatė smegenų vėžį. Prasidėjo ilgas spindulių terapijos kursas, į ligoninę aplankyti vyro eidavau kasdien. Rodėsi, kad  jis sveiksta, bet būklė staiga pablogėjo, ištiko insultas. Gydytojai pasakė, kad gyventi jam liko tik kelios savaitės. Vis dėlto Arnė atsigavo. Vėliau net galėjo grįžti namo. Slaugiau jį, kol pamažu sustiprėjo, pradėjo vėl vaikščioti. Tada iš naujo ėmėsi bendruomenės vyresniojo pareigų. Labai padėjo Arnės optimizmas, geras humoro jausmas: ir liga greičiau traukėsi, ir man buvo lengviau juo rūpintis.

Po keliolikos metų, 1986-aisiais, vyro sveikata vėl sušlubavo. Mano tėvai jau buvo mirę, todėl iš Sidnėjaus persikėlėme į gražią vietovę, Mėlynuosius kalnus, arčiau savo draugų. Čia Garis susituokė su puikia sese Karina. Jie pasiūlė gyventi visiems kartu ir po kelių mėnesių persikraustėme į naujus namus. Kraustytis nereikėjo toli — vos per kelias gatves nuo ankstesnės mūsų vietos.

Paskutinius pusantrų metų Arnė buvo prikaustytas prie lovos, jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Negalėdama išeiti iš namų, kasdien po porą valandų studijuodavau Bibliją ir mūsų leidinius. Radau daug išmintingų patarimų, man labai tinkančių tokiomis nelengvomis aplinkybėmis. Neretai į svečius užsukdavo ir pagyvenę broliai bei sesės iš bendruomenės. Ne vienam jų buvo tekę ištverti panašių vargų. Kiek daug stiprybės man įkvėpdavo tie apsilankymai! 2003-iųjų balandį Arnė mirė. Jis visada puoselėjo tvirtą prikėlimo viltį.

TVIRČIAUSIA ATRAMA

Jaunystėje buvau tikra idealistė. Tačiau laikui bėgant supratau, kad gyvenimas retai kada klostosi taip, kaip norėtum. Džiaugsmo akimirkų buvo begalės. Vis dėlto nutiko ir dvi didelės nelaimės — vienas sutuoktinis mane paliko, kitą atėmė mirtina liga. Bet niekad nepritrūkau paguodos ir gerų patarimų. Tvirčiausia atrama man yra Ilgaamžis — Jehova (Dan 7:9). Savo pamokymais jis formavo mano asmenybę, padėjo pasirinkti prasmingą, nuostabių įspūdžių kupiną misionierės tarnystę. Kai užguldavo sunkumai, ‘Dievo gerumas stiprindavo, jis guosdavo mane ir pralinksmindavo’ (Ps 94:18, 19). Taip pat jausdavau ir draugų, artimųjų meilę bei paramą, jie buvo tikri ‘broliai nelaimėje’ (Pat 17:17, Brb). Daugelis buvo už mane vyresni, labiau patyrę.

„Ar ne išmintį slepia žili plaukai, o ilgas amžius — supratimą?“ — klausė patriarchas Jobas (Job 12:12). Žvelgdama į savo nueitą gyvenimo kelią, galiu tvirtai atsakyti „taip“. Kokių puikių patarimų iš vyresnių draugų sulaukiau, kiek paguodos ir paramos! Kaip mane praturtino jų draugystė! Esu labai laiminga, kad galėjau būti šalia tokių žmonių.

Dabar man jau aštuoniasdešimt, taigi ir pati esu nebe jaunuolė. Visa, ką patyriau, išmokė būti ypač dėmesinga pagyvenusiems. Su malonumu juos aplankau, jiems padedu. Patinka bendrauti ir su jaunais broliais bei sesėmis — jie, pilni energijos, pakelia man dvasią, įkvepia entuziazmo. Kai jaunuoliams prireikia mano pagalbos ar patarimo, džiaugiuosi galėdama pasidalyti su jais savo patirtimi.

[Išnaša]

[Iliustracija 14 puslapyje]

Su Džoi Lenoks, kai tarnavome pionierėmis Naranderoje

[Iliustracija 15 puslapyje]

Kartu su kitais Šveicarijos beteliečiais 1960 metais

[Iliustracija 16 puslapyje]

Prižiūriu sergantį Arnę