„Saugokitės fariziejų raugo“

Jėzus, kaip rašoma Evangelijoje pagal Luką, savo apaštalus įspėjo: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainiškumo“ (Lk 12:1). Kitas evangelistas, Matas, duoda suprasti, kad šiais žodžiais Jėzus pasmerkė fariziejų mokslą (Mt 16:12).

Biblijoje „raugu“ kartais vadinama negera įtaka, veiksniai, lemiantys sugedimą. Kas perimdavo fariziejų mąstyseną ir sekdavo jų mokymais, deja, pasikeisdavo tiktai į bloga. Kodėl jų mokymai buvo tokie žalingi?

1. Fariziejai didžiavosi, kad yra teisesni už kitus, ir į paprastus žmones žiūrėjo iš aukšto.

Kokiais teisuoliais fariziejai save laikė, rodo Jėzaus pasakytas palyginimas: „Fariziejus atsistojęs pats sau šitaip meldėsi: ‘Dieve, dėkoju tau, kad nesu toks kaip kiti žmonės: grobikai, neteisybės darytojai, svetimautojai arba kaip va šitas mokesčių rinkėjas. Aš pasninkauju dukart per savaitę, duodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.’ O mokesčių rinkėjas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę ir sakė: ‘Dieve, būk maloningas man, nusidėjėliui’“ (Lk 18:11-13).

Anas mokesčių rinkėjas, parodydamas nuolankumą, pasielgė daug geriau nei fariziejus. Pasak Jėzaus, „šitas grįžo į namus teisesnis už [fariziejų], nes kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris nusižemina, bus išaukštintas“ (Lk 18:14). Nors mokesčių rinkėjai garsėjo nesąžiningumu, kai kurie iš jų klausydavosi Jėzaus pamokymų, ir tokiems Jėzus stengėsi padėti. Žinome, kad bent du mokesčių rinkėjai — Matas ir Zachiejus — tapo jo mokiniais.

O kaip, jeigu patys esame Dievo apdovanoti kokiais gabumais, turime bendruomenėje atsakingų užduočių arba dažnai pastebime aplinkinių ydas, silpnybes? Ar tada manysime esą už kitus geresni? Šitokią mintį tuoj pat vykime šalin. Biblijoje juk parašyta: „Meilė kantri ir maloninga. Meilė nepavýdi, nesigiria, nesipučia, nesielgia neprideramai, neieško savo naudos, nesusierzina, nelaiko nuoskaudų sąskaitos. Ji nesidžiaugia neteisybe, bet džiaugiasi tiesa“ (1 Kor 13:4-6).

Būkime tokio nusistatymo kaip apaštalas Paulius. Paminėjęs, kad „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių“, Paulius pridūrė: „...iš kurių pirmutinis esu aš“ (1 Tim 1:15).

Apie ką vertėtų pamąstyti

Ar pripažįstu, kad esu nuodėmingas žmogus ir kad išgelbėtas galiu būti tiktai Jehovos malone? O gal itin sureikšminu savo ilgametę ištikimą tarnystę, svarbias teokratines užduotis ar įgimtus gabumus ir todėl manau esąs už kitus pranašesnis?

  2. Fariziejai viešai demonstravo, kokie yra teisūs, mat norėjo padaryti žmonėms įspūdį. Jie troško garbės ir skambių titulų.

Bet Jėzus kalbėjo: „Visus darbus jie daro tam, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina filakterijus ir pasididina drabužių kutus. Jie mėgsta garbingiausią vietą per vakarienes, pirmuosius suolus sinagogose, sveikinimus turgavietėse ir kad žmonės juos vadintų ‘rabi’“ (Mt 23:5-7). Pats Jėzus, Dievo Sūnus, rodė visai kitokią nuostatą. Nors tobulas, nuodėmės nesugadintas, jis buvo nuolankus. Kai vienas vyras pavadino jį geru, Jėzus tarė: „Kodėl mane vadini geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10:18). Kartą Jėzus net nuplovė mokiniams kojas — paliko jiems sektiną nuolankumo pavyzdį (Jn 13:1-15).

Tikras krikščionis savo bendratikiams privalo tarnauti (Gal 5:13). O ypač nusiteikę tarnauti turėtų būti tie, kurie bendruomenėje norėtų imtis atsakingų pareigų. Tiesą sakant, yra net pagirtina, jeigu kas „siekia prižiūrėtojo pareigų“, bet tai tegul daro iš teisingų paskatų — trokšdamas kitiems padėti. Šios pareigos nėra koks valdžios postas. Tarnaujantieji prižiūrėtojais turi būti kaip Jėzus — „nuolankios širdies“ (1 Tim 3:1, 6; Mt 11:29).

Apie ką vertėtų pamąstyti

Ar nemėginu įsiteikti atsakingiems broliams, kad bendruomenėje įgyčiau daugiau autoriteto ar gaučiau trokštamų pareigų? Gal daugiausia imuosi tokių teokratinių užduočių, kurios leistų man pelnyti kitų pagarbą ir pagyrimą? Gal visaip stengiuosi sublizgėti?

  3. Paprastus žmones, kurie stengėsi laikytis Įstatymo, fariziejų išgalvotos taisyklės ir tradicijos labai apsunkino.

Jehovos garbinimas Izraelyje buvo grindžiamas Mozės įstatymu. Tačiau Įstatymas visko iki smulkmenų neapibrėžė. Pavyzdžiui, per šabą buvo įsakyta nedirbti, bet konkrečiai, ką laikyti darbu, o ko ne, nebuvo nurodyta (Iš 20:10). Fariziejai tokias tariamas spragas pasišovė užpildyti savo pačių išgalvotais įstatais, apibrėžimais, tradicijomis. Jėzus tų savavališkai įvestų taisyklių nepaisė, bet Mozės įstatymo laikėsi nepriekaištingai (Mt 5:17, 18; 23:23). Ir matė jis ne vien Įstatymo raidę — vadovavosi Įstatymo dvasia. Buvo gailestingas, vargstančius atjautė. Supratingumą rodė net tada, kai jo lūkesčių nepateisindavo artimiausi žmonės, jo mokiniai. Pavyzdžiui, tą naktį, kai turėjo būti suimtas, Jėzus trijų savo apaštalų kelis kartus prašė budėti, bet šie vis užsnūsdavo. Jis užjaučiamai tepasakė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14:34-42).

Apie ką vertėtų pamąstyti

Ar kartais nenustatinėju griežtų, nepalenkiamų taisyklių? Ar neperšu kitiems savo asmeninės nuomonės? Ar esu supratingas ir nesitikiu iš kitų pernelyg daug?

Palygink, kaip skyrėsi Jėzaus ir fariziejų mokymai. Ar įžvelgi, kur pats turėtum pasitaisyti? Jei taip, kodėl neužsibrėžus tokio tikslo?

[Iliustracija 28 puslapyje]

Fariziejai nešiojo filakterijus (Mt 23:2, 5)

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Priešingai nei fariziejai, krikščionių vyresnieji yra nuolankūs, pasiruošę tarnauti kitiems

[Iliustracija 30 puslapyje]

Ar, kaip ir Jėzus, esi supratingas ir nesitiki iš kitų pernelyg daug?