1886 metais iš Alegenyje (Pensilvanijos valstija, JAV) įsikūrusių Biblijos namų į Čikagą iškeliavo knygų siunta. Dėžėse buvo supakuota šimtas „Tūkstantmečio aušros“ pirmojo tomo egzempliorių. Naująjį leidinį Čarlzas Teizas Raselas tikėjosi išplatinti per knygynus. Viena didžiausių Jungtinių Valstijų kompanijų, pardavinėjančių religinio turinio literatūrą, sutiko siuntą priimti, o atsiskaityti žadėjo vėliau, kai knygas išparduos. Bet po dviejų savaičių visos knygos grįžo atgal į Biblijos namus.

Vos „Tūkstantmečio aušrai“ pasirodžius knygynų lentynose, kaip reikiant įpyko vienas žymus pamokslininkas. Jam mat nepatiko, kad šis leidinys guli greta jo parašytų knygų. Vyras pareiškė: jeigu „Tūkstantmečio aušra“ tuojau pat nedings iš lentynų, jis kartu su kitais garsiais religininkais susirinks savo knygas ir verslą perkels kur kitur. Minėtai kompanijai „Tūkstantmečio aušrą“ beliko su apgailestavimu parsiųsti atgal. Naująjį leidinį dar reklamavo ir kai kurie laikraščiai, bet priešininkų pastangomis visos reklamos sutartys taip pat buvo nutrauktos. Kaip tad ši knyga pasieks nuoširdžius tiesos ieškotojus?

Kolporteriai buvo kaip tik tai, ko reikėjo. * 1881-aisiais „Siono Sargybos bokšte“ buvo išspausdintas pranešimas, kviečiantis skelbėjus imtis visalaikės tarnybos ir platinti biblinę literatūrą. Pageidaujamas tokių tarnų skaičius — tūkstantis. Nors kolporterių tada radosi tik keli šimtai, tiesos sėklas jie pasėjo labai plačiai. Iki 1897 metų buvo išplatinta beveik milijonas „Tūkstantmečio aušros“ egzempliorių, daugiausia kolporterių pastangomis. Diduma šių visalaikių tarnų pragyvendavo iš trupučio pinigėlių, kuriuos gaudavo už kiekvieną Sargybos bokšto prenumeratą ar parduotą knygą.

Kas tie drąsūs kolporteriai buvo? Vieni šio darbo ėmėsi dar būdami paaugliai, kiti — jau garbaus amžiaus. Daugelis jų buvo bešeimiai arba poros, neturinčios vaikų. Bet į šių visalaikių tarnų gretas stojo ir nemažai šeimų, pasiryžusių keliauti kartu su vaikais. Reguliarieji kolporteriai darbuodavosi ištisas dienas, pagalbiniai — vieną dvi valandas kasdien. Sveikata ir aplinkybės, aišku, ne kiekvienam leido imtis tokios tarnybos. Bet štai tiems, kurie kolporteriais tarnauti galėtų, 1906 metų kongrese buvo pasakyta, jog šiam darbui nebūtina turėti „nei didelio išsilavinimo, nei talento, nei angelo iškalbos“.

Beveik kiekviename žemyne šitie iš pažiūros  paprasti žmonės nuveikė nepaprastą darbą. Vienas brolis paskaičiavo, kad per septynerius metus jam pavyko išplatinti 15000 knygų. Vis dėlto jis pasakė: „Kolporteriu tapau ne tam, kad tik knygas pardavinėčiau, bet kad liudyčiau apie Jehovą ir skelbčiau jo tiesą.“ Kur tik kolporteriai paberdavo tiesos sėklų, jos kaipmat imdavo dygti — Biblijos tyrinėtojų grupelių vis daugėjo.

Dvasininkai į kolporterius žiūrėjo su panieka, vadino juos eiliniais knygų prekeiviais. 1892 metais Sargybos bokšte buvo rašoma: „Daugelis nesupranta, kad jie yra tikrieji Viešpaties atstovai, ir nemato, kaip kilniai jie atrodo Viešpaties akyse dėl savo nuolankumo bei pasiaukojimo.“ Taigi kolporterių gyvenimas, anot vienos iš jų, nebuvo „rožėmis klotas“. Kojos, apautos patogia avalyne, ir dviratis būdavo pagrindinės jų transporto priemonės. Jei susidomėję žmonės neturėdavo pinigų, knygas kolporteriai mainydavo į maisto produktus. Visą dieną praleidę tarnyboje, pavargę, bet laimingi, jie grįždavo į palapines arba į išsinuomotą kambarį. Vėliau atsirado kolporterių furgonai — savadarbiai arklių traukiami nameliai ant ratų. Šis išradimas leido sutaupyti daug laiko ir lėšų. *

Nuo 1893-iųjų, kai kongresas buvo surengtas Čikagoje, dalis programos kaskart būdavo skiriama specialiai kolporteriams. Čia visi gyvai dalydavosi patirtimi, išgirsdavo apie veiksmingus evangelizacijos metodus, gaudavo praktiškų patarimų. Štai sykį brolis Raselas darbščiuosius skelbėjus ragino sočiai papusryčiauti, artėjant pusiaudieniui išgerti stiklinę pieno, o karštą dieną atsigaivinti gazuotu gėrimu su ledais.

Kolporteriai, ieškantys tarnybos partnerio, kongrese segėdavo geltoną juostelę. Į porą su naujokais stodavo labiau patyrę visalaikiai tarnai. O naujiems kolporteriams išties reikėdavo daug ko išmokti. Kartą viena skelbėja iš didelio jaudulio savo pašnekovei apie knygas tepasakė: „Šitų juk nenorite, ar ne?“ Šeimininkė, laimei, knygų norėjo ir vėliau netgi tapo mūsų sese.

Vienas brolis svarstė, ar toliau dirbti pelningą darbą ir kasmet organizacijai aukoti po 1000 dolerių, ar verčiau tapti kolporteriu. Jis išgirdo tokį atsakymą: Viešpats pritartų ir vienokiam, ir kitokiam sprendimui, bet daug labiau būsi palaimintas, jei savo laiką tiesiogiai aukosi Viešpaties tarnystei. Merė Hainds apie kolporterio darbą sakė, kad tai yra „puikiausias būdas didžiausiam būriui žmonių padaryti daugiausia gero“. Drovi sesė Alberta Krosbi atviravo: „Su kiekviena diena kolporterio darbas man tampa vis mielesnis.“

Anų uolių kolporterių paveldą šiandien puoselėja jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat didžiulė jų išauginta dvasinė šeima. Jeigu jūsų šeimoje kolporterių nebuvo, o ir pionieriumi dar niekas netarnavo, kodėl gi nesusikūrus tokios tradicijos? Pamatysite, kad visalaikė tarnyba su kiekviena diena jums taps vis mielesnė.

[Išnašos]

[Anotacija 32 puslapyje]

Šiam darbui nereikėjo „nei didelio išsilavinimo, nei talento, nei angelo iškalbos“

[Iliustracija 31 puslapyje]

Kolporteris Alfredas Vinfredas Osėjus (apie 1930 m., Gana)

[Iliustracijos 32 puslapyje]

Viršuje: kolporterės Edita Kyn ir Gertrūda Moris (apie 1918 m., Anglija); apačioje: kolporteriai Stenlis Kosabumas ir Henris Nonkesas išplatinę visas dėžėse buvusias knygas (Jungtinės Valstijos)