Papasakojo Maksas Loidas

Tai atsitiko 1955-aisiais Paragvajuje, Pietų Amerikoje. Vieną vėlyvą vakarą aš ir kitas brolis, irgi misionierius, už lango pamatėme įsiutusią minią. Apsupę namą visi rėkė: „Mūsų dievas trokšta kraujo! Jam reikia gringų kraujo!“ Kaip mudu, gringai, tai yra užsieniečiai, čionai atsidūrėme?

MOKYTI mane savo valios Jehova pradėjo prieš daugelį metų. Užaugau Australijoje. 1938 metais iš vienos Jehovos liudytojos tėtis gavo knygą „Priešai“. Tuo laiku jiedu su mama jau buvo nusivylę vietiniais kunigais, nes Biblijos pasakojimus šie vadino tik legendomis. Maždaug po metų tėvai paskyrė savo gyvenimą Jehovai ir pasikrikštijo. Nuo tada tarnystė Dievui mūsų šeimoje tapo visų svarbiausia. Netrukus pasikrikštijo ir mano sesutė Lesli, vyresnė už mane penkeriais metais, o 1940-aisiais, būdamas devynerių, krikštijausi aš.

Tuoj po to, kai įsižiebė Antrasis pasaulinis karas, spausdinti ir platinti Jehovos liudytojų literatūrą Australijoje buvo uždrausta. Todėl dar ankstyvoje vaikystėje pasakoti kitiems apie savo tikėjimą išmokau naudodamasis vien Biblija. Įpratau nešiotis ją į mokyklą, kad prireikus galėčiau paaiškinti, kodėl nedalyvauju vėliavos pagerbimo ceremonijoje arba kodėl visiškai neprisidedu prie jokios su karu susijusios veiklos (Iš 20:4, 5; Mt 4:10; Jn 17:16; 1 Jn 5:21).

Daugelis bendramokslių manęs vengė, vadino vokiečių šnipu. Tais laikais mokyklose rodydavo filmus. Prieš filmui prasidedant visi turėdavo atsistoti ir sugiedoti himną. Kadangi likdavau sėdėti, du ar trys berniukai, mėgindami priversti mane stotis, tempdavo už plaukų. Galiausiai dėl savo įsitikinimų iš mokyklos buvau pašalintas. Vis dėlto galėjau toliau mokytis nuotoliniu būdu — užduotis gaudavau laiškais.

ĮGYVENDINU SAVO TIKSLĄ

Užsibrėžiau tikslą pradėti pionieriaus tarnybą, vos tik sueis keturiolika. Todėl labai nuliūdau, kai tėvai pasakė, kad pirma turiu susirasti darbą ir mokėti jiems už kambarį bei maistą. Tačiau pažadėjo, kad sulaukęs aštuoniolikos galėsiu tarnauti pionieriumi. Su tėvais nuolat ginčydavomės dėl mano uždarbio: aš norėjau pasitaupyti pionieriaus tarnybai, bet visus pinigus pasiimdavo jie.

Kai pagaliau atėjo metas man tapti pionieriumi, tėvai susėdo su manimi pasikalbėti. Tada  paaiškėjo štai kas — pinigus jie kaskart dėdavo į banko sąskaitą! Dabar visas santaupas atidavė man, kad nusipirkčiau drabužių ir kitų daiktų, būtinų pionieriaus tarnystei. Šitaip mane pamokė, kad savimi turiu pasirūpinti pats ir nelaukti kitų pagalbos. Žvelgdamas atgal, galiu pasakyti, kad tos pamokos buvo labai vertingos.

Kai mudu su Lesli dar buvome maži, mūsų namuose dažnai apsistodavo pionieriai. Visa šeima mielai traukdavome su jais į tarnybą. Savaitgalius skirdavome gerajai naujienai skelbti nuo durų prie durų ir gatvėje, taip pat Biblijos studijoms vesti. Tuo laiku visi skelbėjai buvo raginami surinkti 60 tarnybos valandų per mėnesį. Mama šį tikslą beveik visada pasiekdavo ir mums su sese buvo puikus pavyzdys.

TARNAUJU PIONIERIUMI TASMANIJOJE

Pirmiausia tarnauti pionieriumi buvau paskirtas į Tasmanijos salą, priklausančią Australijai. Darbavausi sykiu su savo sese ir jos vyru, atvykusiais čionai jau anksčiau. Bet netrukus juos pakvietė į Gileado mokyklos 15-ą kursą. Iš prigimties buvau labai drovus, be to, pirmąkart iškeliavau taip toli nuo namų. Kai kas manė, kad ilgiau kaip tris mėnesius neištversiu. Vis dėlto reikalai susiklostė kiek kitaip: nepraėjus nė metams, 1950-aisiais, mane paskyrė bendruomenės tarnu (taip tada vadindavo brolį, einantį panašias pareigas kaip dabar vyresniųjų tarybos koordinatorius), o vėliau — specialiuoju pionieriumi. Į porą gavau dar vieną brolį, jauną specialųjį pionierių.

Mudu išsiuntė į atokų miestelį prie vario kasyklų. Tenai nebuvo nė vieno liudytojo. Atvykome pavakary ir apsistojome sename viešbutyje. Kitą dieną, liudydami po namus, kiekvieno teiravomės, kur galėtume išsinuomoti kambarį. Į dienos pabaigą vienas vyras pasakė, kad namas šalia presbiterionų bažnyčios yra tuščias, tereikia šnektelėti su diakonu. Šis buvo visai draugiškai nusiteikęs ir leido mudviem čionai įsikurti. Keistoka būdavo kasdien eiti į tarnybą iš bažnyčios dvasininko namų.

Teritorija buvo puiki — užsimegzdavo turiningi pokalbiai, vedėme daug Biblijos studijų. Bet netrukus apie tai sužinojo salos sostinėje įsikūrę presbiterionų bažnyčios vadovai. Išgirdę, kad Jehovos liudytojai gyvena jų dvasininkams skirtame name, iškart liepė diakonui mus išmesti. Taip ir vėl likome be stogo virš galvos.

Kitą dieną iki popietės praleidę tarnyboje, ėmėme ieškoti, kur galėtume prisiglausti nakčiai. Geriausia, ką suradome, buvo stadiono tribūna. Po laiptais suslėpėme savo lagaminus ir toliau tęsėme tarnybą. Ėmė temti, bet dar nutarėme apeiti kelis namus, kad užbaigtume visą gatvę. Vienas vyras, kurį tame gatvės gale ir sutikome, pasiūlė mums įsikurti mažame dviejų kambarių namelyje, stovinčiame jo sklypo pakraštyje.

 RAJONO PRIEŽIŪROS DARBAS IR GILEADO MOKYKLA

Praėjus kokiems aštuoniems mėnesiams nuo tada, kai buvau paskirtas čia tarnauti, broliai iš Australijos filialo pasiūlė man darbuotis rajono prižiūrėtoju. Apstulbau — juk buvau tik dvidešimtmetis! Porą savaičių mokiausi, o tada pradėjau lankyti ir dvasiškai stiprinti bendruomenes. Įsivaizduokite, kaip turėjau jaustis! Juk absoliuti dauguma brolių ir sesių buvo už mane vyresni! Bet į tokį jauną rajono prižiūrėtoją jie nežvelgė iš aukšto ir mano darbą gerbė.

Kokiu tik transportu į bendruomenes nekeliaudavau! Vieną savaitę važiavau autobusu, kitą — tramvajumi, dar kitą — automobiliu, o kartais įsitaisydavau kokiam motociklininkui už nugaros ir balansuodavau vienoje rankoje laikydamas lagaminą, kitoje — tarnybos portfelį. Koks džiaugsmas būdavo susitikti su bendratikiais! Štai vienos bendruomenės tarnas labai prašė apsistoti pas jį, nors jo namas dar nebuvo baigtas statyti. Visą savaitę mano lova buvo vonia. Bet užtat kaip prasmingai tas dienas praleidome ir kaip vienas kitą pastiprinome!

1953-iaisiais netikėtai gavau kvietimą mokytis Gileado mokyklos 22-ame kurse. Deja, džiaugsmą temdė nerimas. Matote, mano sesė ir jos vyras, 1950 metų liepos 30-ąją baigę Gileadą, buvo paskirti į Pakistaną. Nepraėjus nė metams Lesli ten susirgo ir mirė. Galvojau, kaip jausis tėvai, jei dabar ir aš išvyksiu į kokį nors pasaulio kraštą. Tačiau jiedu pasakė: „Važiuok ir tarnauk Jehovai, kur tik jis tau nurodys.“ Savo tėčio daugiau nebepamačiau — jis mirė 1957-aisiais.

Netrukus išsiruošiau į Niujorką. Be manęs, laive buvo dar penki bendratikiai iš Australijos. Plaukėme pusantro mėnesio. Visą tą laiką reguliariai skaitėme Bibliją, studijavome, liudijome bendrakeleiviams. Prieš vykdami į mokymo centrą Saut Lansinge (Niujorko valstija), dalyvavome tarptautiniame kongrese, kuris 1953-iųjų liepą buvo surengtas Niujorke, Jankių stadione. Dalyvių čia susirinko net 165829!

Gileado mokykloje mūsų kurse mokėsi 120 būsimų misionierių iš įvairiausių žemės kampelių. Iki pat išleistuvių dienos nežinojome, kur būsime paskirti. O kai sužinojome, tuojau pat nuskubėjome į Gileado mokyklos biblioteką ieškoti informacijos apie šalį, kurioje tarnausime. Mane paskyrė į Paragvajų. Perskaičiau, kad ši valstybė garsėja savo politiniais perversmais. Ir tikrai, vieną rytą, vos tenai atvykęs, paklausiau kitų misionierių, kas per balius šiąnakt vyko. Šyptelėję jie tarė: „Pergyvenai pirmą savo revoliuciją. Pažiūrėk, kas dedasi gatvėje.“ Aš žvilgt pro langą, ogi prie kiekvieno kampo stovi kareiviai!

ĮSIMINTINI ATSITIKIMAI

Kartą su rajono prižiūrėtoju keliavome aplankyti atokioje vietovėje įsikūrusios bendruomenės.  Tenai jis ruošėsi parodyti filmą „Naujojo pasaulio visuomenė darbuojasi“. Iš pradžių važiavome traukiniu, paskui arklio traukiama brika, galiausiai jaučiais kinkytu vežimu — iš viso kokias aštuonias ar devynias valandas. Vežėmės generatorių ir kino projektorių. Galiausiai atvykome, o rytojaus dieną jau ėjome per ūkininkų sodybas, kviesdami visus vakare pažiūrėti filmo. Susirinko apie penkiolika žmonių.

Praėjus kokioms dvidešimt minučių nuo filmo pradžios, mums buvo liepta skubiai slėptis. Čiupome projektorių ir smukome į namą. Staiga išgirdome, kaip kažkokie vyrai lauke ėmė rėkauti, šaudyti ir skanduoti: „Mūsų dievas trokšta kraujo! Jam reikia gringų kraujo!“ Name buvo tik du gringai, ir vienas iš jų — aš! Susirinkusieji į filmą neleido įtūžusiems vyrams įsiveržti į namą. Bet apie trečią nakties šie vėl pasirodė. Pyškėjo jų šautuvai, aidėjo grasinimai su mumis susidoroti dieną, kai keliausime atgal.

Broliai susisiekė su šerifu, ir po pietų jis atjojo, šalia varydamasis dar du arklius, kad saugiai parlydėtų mus į miestą. Kai tik priartėdavome prie kokio medžių guoto ar krūmynų, šerifas išsitraukdavo šautuvą ir pajodavo į priekį patikrinti vietovės. Supratau, jog arklys čionai nepamainomas pagalbininkas kelionėse, todėl vėliau pats vieną įsigijau.

ATVYKSTA DAUGIAU MISIONIERIŲ

Evangelizacijos darbas, nepaisant nuolatinio dvasininkų priešinimosi, buvo sėkmingas. 1955 metais atvyko penki nauji misionieriai, tarp jų ir jauna kanadietė Elzė Svanson, baigusi 25-ą Gileado mokyklos kursą. Trumpą laiką, kol ji laukė savo paskyrimo, drauge darbavomės šalies filiale. Nors Elzės tėvai, kurie taip ir nepriėmė tiesos, nelabai ją palaikė, savo gyvenimą ji vis tiek skyrė Jehovos tarnystei. 1957 metų gruodžio 31-ąją mudu susituokėme ir vienu du apsigyvenome misionierių namuose pietinėje šalies dalyje.

Vandentiekio neturėjome. Vandens eidavome semtis iš šulinio kieme. Viduje nebuvo nei dušo, nei tualeto, nei skalbyklės, neturėjome netgi šaldytuvo. Maistą pirkdavome tik tai dienai. Bet toks paprastas gyvenimo būdas ir šilti santykiai su bendruomenės broliais bei sesėmis šį mūsų vedybinio gyvenimo tarpsnį padarė ypač laimingą.

1963-iaisiais parvykome į Australiją aplankyti mano mamos. Nuo tada, kai paskutinį kartą matėmės,  buvo prabėgę jau dešimt metų. Šis susitikimas mamai, matyt, sukėlė didelį jaudulį ir ją ištiko infarktas. Artėjant dienai, kai turėjome grįžti atgal į Paragvajų, mums iškilo didžiausia dilema gyvenime. Tarnyba Paragvajuje mums, žinoma, be galo patiko. Bet ar galime dabar iškeliauti, palikti mamą ligoninėje ir tikėtis, kad kas nors ja pasirūpins? Abu su Elze daug meldėmės ir galiausiai nutarėme pasilikti rūpintis mama. Visalaikę tarnybą tęsėme čia. 1966 metais mama mirė.

Man teko garbinga pareiga daugelį metų dirbti rajono ir srities priežiūros darbą Australijoje, taip pat vesti užsiėmimus Karalystės tarnybos kursuose vyresniesiems. Dar vienas pokytis mūsų gyvenime įvyko tada, kai buvo suformuotas pirmasis Australijos filialo komitetas ir mane pakvietė būti jo nariu. Paskui pradėjome statyti naują filialo pastatų kompleksą ir man paskyrė statybų komiteto pirmininko pareigas. Daugelio patyrusių, geranoriškų brolių ir sesių pastangomis iškilo gražus mūsų veiklos centras.

Vėliau darbavausi tarnybos skyriuje, kuris prižiūri evangelizacijos veiklą šalyje. Taip pat tarnavau regiono prižiūrėtoju — lankiau mūsų bendrijos filialus įvairiuose pasaulio kraštuose, drąsinau ir stiprinau brolius. Ir mano paties tikėjimas labai stiprėjo, kai bendraudavau su tais, kurie ilgus metus, net dešimtmečius, už ištikimybę Jehovai buvo kalinami ar laikomi koncentracijos stovyklose.

KUR TARNAUJAME DABAR

2001 metais, kai aplankę vieno regiono filialus ir jau gerokai nuvargę grįžome iš kelionės, radome laišką. Mane pakvietė tarnauti Brukline, Niujorke, naujai suformuotame Jungtinių Valstijų filialo komitete. Abu labai apsidžiaugėme ir, su malda viską apsvarstę, šį pasiūlymą priėmėme. Ir štai jau vienuolika suvirš metų tarnaujame Brukline.

Koks esu laimingas turėdamas žmoną, mielai darančią visa, ko Jehova prašo. Mudviem su Elze jau per aštuoniasdešimt, bet savo sveikata tikrai negalime skųstis. Trokštame ištisą amžinybę džiaugtis nuostabiais Jehovos mokymais ir dosnia jo palaima, kuri užlies visus, vykdančius jo valią.

[Anotacija 19 puslapyje]

Vieną savaitę važiavau autobusu, kitą — tramvajumi, dar kitą — automobiliu, o kartais įsitaisydavau kokiam motociklininkui už nugaros ir balansuodavau vienoje rankoje laikydamas lagaminą, kitoje — tarnybos portfelį

[Anotacija 21 puslapyje]

Trokštame ištisą amžinybę džiaugtis nuostabiais Jehovos mokymais ir dosnia jo palaima

[Iliustracijos 18 puslapyje]

(Kairėje) Kai tarnavau rajono prižiūrėtoju Australijoje

(Dešinėje) Aš su tėvais

[Iliustracija 20 puslapyje]

Mūsų vestuvių dieną, 1957-ųjų gruodžio 31-ąją