Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Jehova suburia savo šeimą

Jehova suburia savo šeimą

Jehova suburia savo šeimą

„Uoliai stenkitės išlaikyti dvasios vienybę“ (EF 4:3).

KAIP PAAIŠKINTUME?

Kokia yra Dievo sutvarkymo paskirtis?

Kaip galime „išlaikyti dvasios vienybę“?

Kas mums padės būti maloniems su bendratikiais?

1, 2. Ką Jehova yra numatęs žemei ir žmonijai?

APIE ką pagalvoji išgirdęs žodį „šeima“? Širdį tikriausiai užlieja šiluma, prisimeni daug laimingų akimirkų. Šis žodis tau galbūt reiškia vieningą grupę, siekiančią bendro tikslo. Arba gal įsivaizduoji ramų prieglobstį, kur auga ir mokosi mūsų mažieji, kur visi laisvai dalijasi mintimis. Jei užaugai darnioje šeimoje, visai tikėtina, kad pirmiausia apie tai ir pagalvoji. Šeimą įkūrė pats Jehova (Ef 3:14, 15). Jis norėjo, kad visi, tiek angelai danguje, tiek žmonės žemėje, gyventų saugiai, vieni kitais pasitikėtų, džiaugtųsi santarve, paprastai sakant, būtų viena didelė šeima.

2 Nusidėję Jehovai, žmonės nuo jo šeimos buvo atskirti. Bet Dievo sumanymas dėl to nežlugo. Savo pažadą jis tikrai ištesės — žemės rojų apgyvens tobuli Adomo ir Ievos palikuonys (Pr 1:28; Iz 45:18). Jehova viską sutvarkė, kad ateityje taip ir įvyktų. Ko Dievas ėmėsi, kad kūriniją suvienytų, išsamiai aptariama Laiške efeziečiams. Viena pagrindinių šio laiško temų — vienybė. Tad patyrinėkime kai kurias eilutes ir pagalvokime, kaip patys galėtume veikti išvien su Jehova.

KAIP VEIKIA JEHOVOS SUTVARKYMAS

3. Apie kokį Jehovos sutvarkymą rašoma Efeziečiams 1:10 ir kada prasidėjo pirmasis šio sutvarkymo etapas?

3 Jehova darbuojasi kryptingai, kaip kad yra sumanęs. „Skirtiesiems laikams pasiekus pilnatvę“, įsigaliojo naujas Jehovos sutvarkymas — visi protu apdovanoti kūriniai turėjo būti ruošiami vėl susiburti į vieną darnią šeimą. (Perskaityk Efeziečiams 1:8-10.) Šis sutvarkymas įgyvendinamas dviem etapais. Visų pirma renkami pateptieji krikščionys — tie, kurie, vadovaujami Jėzaus Kristaus, tarnaus danguje. Šis etapas prasidėjo 33 m. e. m. Sekminių dieną, kai Jehova šventąja dvasia patepė pirmuosius iš būsimų Kristaus bendravaldžių (Apd 2:1-4). Dėl Kristaus išperkamosios aukos Jehova pateptuosius pripažįsta teisiais, atveria jiems kelią į gyvenimą. Jiems labai džiugu, kad Dievas juos įsisūnijo ir vadina savo vaikais (Rom 3:23, 24; 5:1; 8:15-17).

4, 5. Koks yra antrasis Jehovos sutvarkymo etapas?

4 Per antrąjį etapą Jehova ruošia dangiškosios Karalystės valdinius, kurie gyvens žemės rojuje. „Milžiniška minia“ — pirmieji, įžengsiantys į tą rojų (Apr 7:9, 13-17; 21:1-5). Kristaus valdymo tūkstantmetį prie jų prisidės ir milijardai prikeltųjų (Apr 20:12, 13). Tik įsivaizduok, kokia dar nematyta vienybė tada viešpataus! Tūkstantmečiui pasibaigus, „visa, [...] kas žemėje“, tai yra „milžiniška minia“ ir prikeltieji, bus paskutinįkart išbandyti. Tuos, kurie liks ištikimi, Jehova įsisūnys ir jie galės vadintis žemiškaisiais „Dievo vaikais“ (Rom 8:21; Apr 20:7, 8).

5 Šiandien Jehova pagal savo sutvarkymą visus, tiek pateptuosius krikščionis, tiek ir tuos, kurie puoselėja žemiškąją viltį, ruošia ateities įvykiams. O kaip kiekvienas asmeniškai prie šio Dievo sutvarkymo galime prisidėti?

„STENKITĖS IŠLAIKYTI DVASIOS VIENYBĘ“

6. Kaip Biblijoje pabrėžiama, kad krikščionys turi rinktis draugėn?

6 Biblijoje sakoma, kad krikščionys turi vis rinktis draugėn (1 Kor 14:23; Hbr 10:24, 25). Bet kad tarp mūsų vyrautų tikra santarvė, vien susieiti į būrį negana. Juk tada niekuo nesiskirtume nuo turguje šurmuliuojančios minios ar masės sirgalių sporto varžybose. Tikrą vienybę pasieksime tik jeigu priimsime Jehovos mokymą ir leisimės formuojami jo šventosios dvasios.

7. Kaip galime „išlaikyti dvasios vienybę“?

7 Kristaus išperkamosios aukos pagrindu Dievo akyse esame išteisinti: pateptuosius Jehova laiko savo sūnumis, o „kitas avis“ — savo draugais. Vis dėlto, kol dar gyvuoja ši pasaulio santvarka, tarpusavio problemų visiškai neišvengsime (Rom 5:9; Jok 2:23). Antraip juk nereikėtų priesako „būkite vieni kitiems pakantūs“. Ką tad turime daryti, kad gyventume santarvėje su bendratikiais? Svarbu ugdytis nuolankumą ir romumą. Paulius, be to, krikščionis ragino: „Uoliai stenkitės išlaikyti dvasios vienybę — esate susieti taikos saitu.“ (Perskaityk Efeziečiams 4:1-3.) Jeigu norime šiuo pamokymu vadovautis, turime leisti Dievo dvasiai mus vesti ir brandinti mumyse vaisių, tai yra gražias savybes, kurios tirpdo nesantaiką. Visiškai priešingai yra su kūno darbais — jie tik skaldo vienybę.

8. Kaip kūno darbai skaldo vienybę?

8 Kaip „kūno darbai“ skaldo vienybę? (Perskaityk Galatams 5:19-21.) Ištvirkavimas atitolina asmenį nuo Jehovos ir nuo bendruomenės. Svetimavimas atplėšia vaikus nuo tėvų, sutrauko glaudžius sutuoktinių ryšius. Netyrumas ardo vienybę su Dievu ir su artimaisiais. Vargu ar pavyks tvirtai suklijuoti du paviršius, jei vienas iš jų yra purvinas. O įžūlus elgesys rodo visišką nepagarbą teisingiems Dievo įstatymams. Darydamas kitus kūno darbus, žmogus irgi gilina prarają tarp savęs ir artimo, tarp savęs ir Jehovos. Todėl Jehova tokių darbų neapkenčia.

9. Kaip galėtume save ištirti, ar uoliai stengiamės „išlaikyti dvasios vienybę“?

9 Kiekvienas pamąstykime: ar uoliai stengiuosi „išlaikyti dvasios vienybę“? Kaip reaguoju, kai tarp manęs ir bendratikio iškyla kokia problema? Ar imu garsiai skųstis tikėdamasis, kad kas nors mane užstos? Ar pats dedu visas pastangas atkurti gerus santykius, ar laukiu, kol problemą už mane ims spręsti vyresnieji? Ir jeigu žinau, kad kuris bendratikis turi kažką prieš mane, ar laikausi nuo jo atstu, norėdamas pokalbio išvengti? Ar tokiu elgesiu parodytume, kad veikiame išvien su Jehova ir laukiame to laiko, kai jis iš naujo visa suburs Kristuje?

10, 11. a) Kiek svarbu yra gyventi taikoje su bendratikiais? b) Ką galime daryti, kad mūsų brolijoje vyrautų taika?

10 Jėzus mokė: „Jeigu neši savo dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, kad tavo brolis turi ką nors prieš tave, palik dovaną ten prie aukuro ir eik pirma susitaikyti su broliu; paskui grįžęs aukok savo dovaną. Nedelsdamas susitark su savo ieškovu“ (Mt 5:23-25). Jokūbas rašė, kad „teisumo vaisius taikoje sėjamas tarp tų, kurie neša taiką“ (Jok 3:17, 18). Taigi išvada tokia: nesant tarpusavio taikos, mūsų elgesys jokiu būdu nebus teisus.

11 Štai pavyzdys. Paskaičiuota, kad kai kuriose karų nualintose šalyse daugiau nei ketvirtadalis ūkininkavimui tinkamos žemės yra nenaudojama. Kodėl? Nemaži plotai užminuoti. Laukuose sprogus kokiai minai, ūkininkai tuojau skuba savo žemes palikti, todėl kaimuose didėja nedarbas, pragyventi čia darosi vis sunkiau, o ir didmiesčiams tiekiama nepakankamai maisto. Panašiai yra ir su dvasine pažanga: jei mūsų ydos, „sprogdinančios“ savitarpio taiką, ims viršų, ugdytis krikščioniškas savybes eisis sunkiai. Ir atvirkščiai: jei vienas kitam mielai atleisime ir rūpinsimės bendratikių gerove, sudarysime puikias sąlygas brolijos vienybei augti ir klestėti, Jehova mus dosniai laimins.

12. Kaip vyresnieji padeda mums išlaikyti vienybę?

12 Gyventi santarvėje ir ‘pasiekti tikėjimo vienybę’ dar labai padeda žmonės, kuriuos Kristus bendruomenei ‘davė dovanų’ (Ef 4:8, 13). Vyresnieji, sykiu su visais tarnaudami Jehovai ir prireikus duodami patarimų iš Biblijos, pagelbėja mums „apsivilkti naująjį žmogų“ (Ef 4:22-24). Ar jų žodžiuose įžvelgi meilingą Jehovos rūpinimąsi? Ar matai, kaip jis ruošia tave gyventi naujajame pasaulyje? O jūs, vyresnieji, ar būtent su tokia nuostata ir stengiatės kreipti bendratikius tinkama linkme? (Gal 6:1)

„BŪKITE VIENI KITIEMS MALONŪS“

13. Kas atsitiktų, jei nepaklustume nurodymams, užrašytiems Efeziečiams 4:25-32?

13 Efeziečiams 4:25-29 aprašyta, koks elgesys mums ypač netinkamas. Krikščionims nevalia meluoti, pernelyg rūstauti, tinginiauti. Mūsų žodžiai turi būti gražūs ir ugdantys, o ne bjaurūs. Tie, kurie nepaklūsta šiems nurodymams, liūdina Dievo dvasią, — o juk šventoji dvasia mus visus ir suvienija (Ef 4:30). Kad tarp mūsų viešpatautų taika ir vienybė, būtina turėti omenyje ir tokį Pauliaus raginimą: „Visokia pagieža, pyktis, rūstybė, riksmai ir užgauliojimai teatitolsta nuo jūsų kartu su visokia blogybe. Būkite vieni kitiems malonūs, jautrios širdies, mielai atleiskite vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums mielai atleido“ (Ef 4:31, 32).

14. a) Kodėl Paulius skatino krikščionis būti malonius vieni kitiems? b) Kas mums padės būti maloniems?

14 Būti maloniems mums pavyksta tikrai ne visada. Paulius todėl ir skatino krikščionis dėti dar daugiau pastangų — būti dar malonesnius. Kaip puiku, jei kitų žmonių jausmai mums svarbesni už savuosius! (Fil 2:4) Kartais galbūt kyla noras leptelėti kokį juokelį arba gal užsimanome pademonstruoti savo žinias, bet prieš prabildami pamąstykime: ar mano žodžiai nuskambės maloniai? Atidžiai pasverkime, ką norime pasakyti. Šitaip dar geriau išmoksime būti vieni kitiems malonūs.

MOKYKIMĖS MEILĘ IR PAGARBĄ RODYTI ŠEIMOJE

15. Kaip žodžiai iš Efeziečiams 5:28 moko vyrus sekti Kristumi?

15 Vyro ir žmonos tarpusavio ryšys Biblijoje palyginamas su bendryste, kuri sieja Kristų ir tikinčiuosius. Vyras, imdamas pavyzdį iš Kristaus, mokosi tinkamai vadovauti žmonai, su meile ja rūpintis. Na, o žmona jaučia paskatą būti vyrui klusni (Ef 5:22-33). Paulius rašė: „Taip ir vyrai — jie turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus.“ Ką apaštalas turėjo galvoje sakydamas „taip ir“? Kieno pavyzdžiu vyrus ragino sekti? (Ef 5:28) Ankstesnėje eilutėje jis atkreipė dėmesį į tai, kaip „Kristus mylėjo bendruomenę ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalęs per žodį vandens nuplovimu“. Taigi, vyrui privalu rūpintis dvasiniais savo šeimos poreikiais. Tik tada jis galės bendradarbiauti su Jehova, visa iš naujo suburiančiu Kristuje.

16. Kokių rezultatų tėvai sulauks, jei atsakingai atliks Jehovos duotą užduotį?

16 Auginti vaikus — atsakinga užduotis, tėvams duota paties Jehovos. Šiandieną pasaulyje dauguma žmonių, deja, neturi prigimtinės meilės (2 Tim 3:1, 3). Tėvai į savo pareigas neretai žiūri pro pirštus, ir labiausiai dėl to nukenčia jų atžalos. Tačiau krikščionims tėvams Paulius rašė: „Neerzinkite savo vaikų, bet auginkite juos auklėdami ir protindami taip, kaip moko Jehova“ (Ef 6:4). Kur kitur, jei ne šeimoje, mažieji pirmiausia sužinos, kas yra meilė ir ką reiškia gerbti vyresnybę? Tėvai, kurie stengiasi diegti savo vaikams tokias vertybes, rodo, jog iš tiesų paklūsta Jehovos sutvarkymui. Mūsų namai vaikams tebūna užuovėja, kur jie visada jaučiasi mylimi, kur nesigirdi piktų ar žeminančių žodžių, riksmų. Tokioje aplinkoje jie ir patys išmoks mylėti, išmoks paklusti vyresnybei. Taip savo atžalas paruošime gyventi Dievo naujajame pasaulyje.

17. Ko reikia, kad pajėgtume pasipriešinti Šėtonui?

17 Atminkime, kad Šėtonas, kuris pirmasis ėmė griauti taiką tarp Jehovos kūrinių, siekia sukliudyti ir mums vykdyti Dievo valią. Piktasis, be abejo, labai patenkintas augančiu skyrybų skaičiumi, plintančiu požiūriu, kad gyventi susidėjus visai normalu ir kad tos pačios lyties asmenų santuoka — nieko bloga. Tačiau mes nė nemanome taikytis prie tokių visuomenėje įprastų pažiūrų. Pavyzdys mums yra Kristus (Ef 4:17-21). Tad ‘apsirenkime visa Dievo ginkluote’, kad galėtume sėkmingai pasipriešinti Šėtonui ir jo demonams. (Perskaityk Efeziečiams 6:10-13.)

„GYVENKITE MEILE“

18. Kas mus įgalina su bendratikiais gyventi taikoje?

18 Tikrą krikščionišką vienybę pasieksime tik jeigu puoselėsime meilę: meilę „vienam Viešpačiui“, meilę „vienam visų Dievui“ ir meilę bendratikiams. Tada būsime pasiryžę „išlaikyti dvasios vienybę“ — saistytis „taikos saitu“ (Ef 4:3-6). Meilę savo maldoje minėjo ir Jėzus: „Prašau ne tik dėl jų, bet ir dėl tų, kurie per jų žodį mane įtiki: kad jie visi būtų viena — kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, tebūna ir jie mumyse [...]. Aš daviau jiems pažinti tavo vardą ir duosiu dar pažinti, idant meilė, kuria mane mylėjai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jn 17:20, 21, 26).

19. Ką esi pasiryžęs daryti?

19 Kiekvienam iš mūsų tenka kovoti nelengvą vidinę kovą, grumtis su netobulumu. Bet meilė mus skatins Jehovą melsti: „Suvienyk mano širdį, kad ji bijotų tavo vardo“ (Ps 86:11, NW). Nesileiskime Šėtono atitraukiami nuo rūpestingo Tėvo, nuo brangių brolių ir sesių. Visados ‘imkime pavyzdį iš Dievo, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkime meile’ — tiek šeimoje, tiek evangelizacijos darbe, tiek ir bendruomenėje (Ef 5:1, 2).

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 29 puslapyje]

Palikęs savo dovaną prie aukuro, jis eina susitaikyti su broliu

[Iliustracija 31 puslapyje]

Tėvai, mokykite savo vaikus rodyti pagarbą