„Mano svajonė išsipildė!“

Prieš penkiolika metų Emilija tarnavo reguliariąja pioniere. Bet paskui visalaikę tarnystę teko nutraukti. Pastaruoju laiku sesė vis dažniau prisimindavo, koks džiugus anas gyvenimo tarpsnis buvo. Ji labai panoro vėl suaktyvinti savo tarnybą.

Deja, darbas Emilijai atimdavo pernelyg daug laiko, ir ši kliūtis temdė jos džiaugsmą. Kartą prie bendradarbių jai išsprūdo: „Kaip norėčiau laisvesnio grafiko!“ Apie tai nugirdo ir viršininkė. Ji Emilijos paklausė, ar tai, ką girdėjo, yra tiesa. Emilija pakartojo savo prašymą. Bet pirmiausia sesė turėjo gauti paties direktoriaus leidimą, mat firmos taisyklės reikalavo, kad kiekvienas darbuotojas būtų visiškai atsidavęs darbui. Sesė kruopščiai pasiruošė tokiam atsakingam pokalbiui, meldė Jehovą ramybės ir drąsos.

Firmos direktoriaus Emilija taktiškai, bet sykiu ir ryžtingai paprašė leisti jai dirbti trumpiau. Paaiškino, jog laisvą laiką po darbo ji išnaudoja kitų žmonių labui. Sesė sakė: „Esu Jehovos liudytoja ir stengiuosi suteikti žmonėms dvasinę pagalbą. Šiandien daugelis nebemoka atskirti, kas yra gera, o kas bloga. Tokiems žmonėms noriu padėti suvokti, kokias moralines vertybes jie turėtų puoselėti, kokių gyvenimo normų turėtų laikytis. Dalijuosi su jais neįkainojamomis žiniomis iš Biblijos. Žinoma, jokiu būdu neleisiu, kad laisvalaikio užsiėmimai trukdytų man gerai atlikti savo darbą šioje firmoje. Tiesiog norėčiau skirti daugiau laiko padėti kitiems. Štai todėl ir prašau jūsų, kad galėčiau dirbti laisvesniu grafiku.“

Direktorius atidžiai Emiliją išklausė. Paskui pats prisipažino, jog kadaise irgi norėjo užsiimti labdaringa veikla. Jis tarė: „Jūsų motyvai gana svarūs. Manau, prašymą galėsiu patenkinti. Tik ar suprantate, kad sumažės jūsų atlyginimas?“ Emilija atsakė, jog supranta, ir, jeigu reikės, yra pasiruošusi net gyventi kukliau. Dar ji pridūrė: „Svarbiausias mano siekis yra daryti žmonėms gera. Tada jaučiuosi iš tiesų laiminga.“ Direktorius ją pagyrė: „Žaviuosi tais, kurie aukoja savo laiką kitiems.“

Emilija dabar dirba tik keturias dienas per savaitę. Iki tol jokiam firmos darbuotojui nebuvo suteikta tokia galimybė. O kaip mūsų sesė nustebo, kai direktorius jai pakėlė atlyginimą — iki tos sumos, kokią gaudavo anksčiau! Emilija džiaugiasi: „Mano svajonė išsipildė! Aš vėl tarnauju reguliariąja pioniere!“

Ar kada nors svarstei, ką gyvenime galėtum pakeisti, kad pavyktų tarnauti reguliariuoju pionieriumi? Arba jei anksčiau buvai pionierius, bet šią tarnybą nutraukei, ar negalėtum vėl jos imtis?

[Anotacija 32 puslapyje]

Direktorius ją pagyrė: „Žaviuosi tais, kurie aukoja savo laiką kitiems.“