„Prieš ką turėčiau drebėti?“
„Prieš ką turėčiau drebėti?“
„Nors ir karas man būtų paskelbtas, net tada pasitikėčiau“ (PS 27:3).
REMIANTIS ŽEMIAU NURODYTOMIS EILUTĖMIS, KAS PADĖS MUMS UGDYTIS DRĄSĄ?
1. Į kokius klausimus atsakyti mums padės 27-oji psalmė?
KODĖL, gyvenimo sąlygoms pasaulyje vis sunkėjant, evangelizacijos darbas einasi kaip niekad sparčiai? Kodėl net ir ekonominio nuosmukio metu mes be jokio atlygio noriai aukojame laiką ir jėgas krikščioniškai tarnybai? Kaip tokiu tarpsniu, kai daugelis žmonių į ateitį žvelgia su baime, patys galime išlikti drąsūs, tvirti? Atsakyti į šiuos klausimus bus lengviau, jei pasigilinsime į 27-ą psalmę, kurią Dievo dvasios įkvėptas sudėjo karalius Dovydas.
2. Kaip žmogų vargina baimė ir kuo patys esame tikri?
2 Savo psalmę Dovydas pradeda tokiais žodžiais: „Viešpats mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijotis? Viešpats mano gyvenimo tvirtovė, tad prieš ką turėčiau drebėti?“ (Ps 27:1) Tokia baimė, kai žmogus visas net dreba, atima jėgas. Tačiau jei širdyje puoselėji pagarbią Dievo baimę, joks siaubas tavęs kaustyti neturėtų (1 Pt 3:14). Visi, kurių tvirtovė yra Jehova, „gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė“ (Pat 1:33; 3:25). Kodėl esame tuo tikri?
„VIEŠPATS MANO ŠVIESA IR IŠGELBĖJIMAS“
3. Kaip suprasti, kad Jehova yra mūsų šviesa, ir ką patys turime daryti?
3 Žodžiai „Viešpats mano šviesa“ primena, kad Jehova savo mokymais vaduoja mus iš nežinojimo, iš tamsybės (Ps 27:1). Pasišviesdami kelią matysime, jog yra kažkokia kliūtis ar pavojingas ruožas. Šviesa, aišku, tos kliūties nepašalins — turėsime patys pasisaugoti ir ją aplenkti. Panašiai yra krikščionio gyvenime. Jehova atskleidžia, kuo reikšmingi pastarųjų laikų įvykiai, perspėja, kokie pasaulyje tyko pavojai. Per savo rašytinį Žodį, be to, moko universalių, įvairiausiose situacijose taikytinų principų, kurių nauda neabejotina. Bet ar laikysimės Jehovos pamokymų ir principų, priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu jais tikrai vadovausimės, tada, anot psalmininko, būsime išmintingesni už priešus, įžvalgesni net už savo mokytojus (Ps 119:98, 99, 130).
4. a) Kodėl Dovydas galėjo su pasitikėjimu tvirtinti, kad jį gelbsti Jehova? b) Kada Jehova mus išgelbės?
4 Dovydo žodžiai iš Psalmyno 27:1 byloja, kad jis nepamiršo, kaip Jehova jį ankstesniais kartais vadavo. Dievas štai išgelbėjo Dovydą „nuo liūto ir meškos“. Taip pat padėjo įveikti milžiną Galijotą. Vėliau karalius Saulius vis mėgino Dovydą nudurti ietimi, bet Jehova jį kaskart apsaugodavo (1 Sam 17:37, 49, 50; 18:11, 12; 19:10). Nenuostabu, kad Dovydas su pasitikėjimu tvirtina: „Viešpats mano [...] išgelbėjimas.“ Kaip anuomet Jehova gelbėjo Dovydą, taip gelbės savo tarnus ir šiais laikais. Kada gi? Visai netrukus, kai užeis „didysis suspaudimas“ (Apr 7:14; 2 Pt 2:9).
NEPAMIRŠK, KAIP JEHOVA TAU PADĖJO
5, 6. a) Kaip galime semtis drąsos iš savo prisiminimų? b) Kodėl verta vis pagalvoti, kaip Jehova padėdavo savo tarnams praeityje?
5 Kaip galėtume įgauti daugiau drąsos? Svarbią pamoką randame Psalmyno 27:2, 3. (Perskaityk.) Dovydas mintimis vis grįždavo prie ankstesnių savo išgyvenimų, kai aiškiai patyrė gelbstinčią Jehovos galią (1 Sam 17:34-37). Sunkiais momentais tai teikė jam tvirtybės. O tu ar mėgsti permąstyti, kaip įvairiais atvejais sulaukei Dievo pagalbos? Pavyzdžiui, ar nėra buvę, kad karštai meldeisi prislėgtas kokio rūpesčio ir gavai išminties bei supratimo, kaip reikalą geriausia spręsti, arba Jehova tiesiog suteikė jėgų kantriai viską ištverti? Gal prisimeni, kokius trukdžius Jehova pašalino, kad tarnautum su džiaugsmu, ar kaip atvėrė plačias duris našiai darbuotis? (1 Kor 16:9) Tokie prisiminimai tegul būna tvirta garantija, kad Jehova padės įveikti net didžiausias kliūtis, pagelbės, kai tau bus sunku (Rom 5:3-5).
6 O jei galingos politinės jėgos kėsintųsi sunaikinti pačią Jehovos liudytojų organizaciją? Kai kurie šiais laikais yra bandę tai padaryti, bet veltui. Atminkime, kaip Jehova gelbėjo savo garbintojų bendruomenę praeityje. Tada ir į ateitį žvelgsime su pasitikėjimu (Dan 3:28).
BRANGINK SAVO TARNYSTĘ
7, 8. a) Ko Dovydas, kaip matyti iš Psalmyno 27:4, prašė Jehovos? b) Kas yra Jehovos didžioji dvasinė šventykla ir kaip Dievas joje garbinamas?
7 Kad būtume drąsūs, taip pat turime branginti savo tarnystę, — juk esame tikrojo Dievo garbintojai. (Perskaityk Psalmyno 27:4.) Štai Dovydo laikais Jehovos garbinimo vieta, „Viešpaties Namai“, buvo kilnojamoji padangtė. Dovydas viską suruošė, kad būtų galima pastatyti puikią šventyklą. Tą sumanymą vėliau įgyvendino jo sūnus Saliamonas. Po daugelio šimtmečių Jėzus vis dėlto pasakė, jog ateina laikas, kai Jehova bus garbinamas nebe kokiame nors viename ypatingame pastate (Jn 4:21-23). Laiške hebrajams, nuo aštunto iki dešimto skyriaus, apaštalas Paulius rašo apie didžią dvasinę šventyklą, kuri iškilo 29 m. e. m., kai Jėzus savo krikštu parodė esąs pasirengęs vykdyti Jehovos valią (Hbr 10:10). Dvasinė šventykla — tai Jehovos nustatyta tvarka, kaip žmonės, pripažįstantys Jėzaus išperkamąją auką, gali prie Dievo artintis. Ir kaipgi toje šventykloje mes Dievą šloviname? Melsdamiesi jam „gryna širdimi ir pačiu tikriausiu tikėjimu“, viešai be svyravimų išpažindami savo viltį, taip pat būdami tarpusavyje dėmesingi, skatindami bei drąsindami vienas kitą bendruomenėje, kai susirenkame į sueigas, ir šeimoje, pavyzdžiui, dvasinio ugdymo valandėlėmis (Hbr 10:22-25). Kadangi visa tai labai branginame, mes ir šiais sunkiais laikais esame dvasiškai tvirti.
8 Jehovos tarnai kiekviename krašte stengiasi nuveikti kuo daugiau: mokosi užsienio kalbų ir liudija iš svetur atvykusiems kitakalbiams, o kai kurie ir patys nusprendžia persikelti į tokias vietas, kur ypač trūksta Karalystės žinios skelbėjų. Visi jų darbai rodo, kad jie, kaip ir psalmininkas, Jehovos teprašo vieno — leisti „gėrėtis Viešpaties žavumu“ ir ištikimai jam tarnauti, nesvarbu, kokios susiklostytų aplinkybės. (Perskaityk Psalmyno 27:6.)
PASITIKĖK, KAD DIEVAS TAVIMI RŪPINSIS
9, 10. Koks pasitikėjimas išreikštas Psalmyno 27:10?
9 Dovydas tvirtai pareiškia tikįs Jehovos parama: „Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims“ (Ps 27:10). Iš Samuelio pirmos knygos 22-o skyriaus žinome, kad tėvai Dovydo neapleido. Deja, šiandien ne vienas yra patyręs, ką reiškia, kai šeima nusigręžia, netgi išsižada. Daugelis tokių žmonių vis dėlto randa šiltą prieglobstį krikščionių bendruomenėje.
10 Jeigu Jehova yra pasiruošęs globoti savo tarną, atstumtą artimųjų, tai argi nepalaikys, kai atsiranda ir kitokių problemų? Pavyzdžiui, kai darosi nelengva aprūpinti šeimą, argi nesame tikri, kad Jehova mums padės ir tokiu atveju? (Hbr 13:5, 6) Dievas mato savo ištikimų tarnų aplinkybes, žino jų poreikius.
11. Kokį įspūdį žmonėms daro tai, kad mes pasitikime Jehova? Prašom pateikti pavyzdį.
11 Štai kaip buvo Viktorijai, vienai Biblijos studijuotojai iš Liberijos. Vyras, su kuriuo ji gyveno, paliko ją su trimis vaikais. Moteris, nors benamė ir bedarbė, toliau darė dvasinę pažangą ir galiausiai pasikrikštijo. Kartą trylikametė Viktorijos dukrelė rado rankinę, pilną pinigų. Kad nekiltų pagundos, motina ir dukra, net neskaičiavusios banknotų, iškart susisiekė su rankinės savininku, kuris, pasirodo, buvo kariškis. Atsiimdamas savo rankinę, šis pasakė, kad jeigu visi žmonės elgtųsi taip sąžiningai kaip Jehovos liudytojai, pasaulis būtų kur kas geresnis ir taikingesnis. Viktorija tada pasinaudojo proga ir iš Biblijos jam paskaitė, koks bus Jehovos pažadėtas naujasis pasaulis. Susižavėjęs moters sąžiningumu, kariškis nusprendė atsidėkoti ir ištraukęs padovanojo jai nemažą pinigų sumą. Jehovos liudytojai yra visiškai tikri, kad Dievas gali pasirūpinti jų būtiniausiais poreikiais, todėl, kaip matome, elgiasi dorai ir pelno nepriekaištingą reputaciją.
12. Kodėl, net jeigu prarandame darbą ir pajamas, nenustojame Jehovai tarnauti? Prašom pateikti pavyzdį.
12 Arba štai kitas pavyzdys iš Siera Leonės. Tomas, nekrikštytas skelbėjas, pradėjęs dirbti mokytoju, beveik metus, kol buvo tvarkomi jo dokumentai, negavo algos. Galiausiai, prieš atsiimant visą atlyginimą, Tomo dar laukė pokalbis su mokyklos administratoriumi, kuris, beje, buvo kunigas. Šis pasakė, kad Jehovos liudytojų religiniai įsitikinimai ir mokytojavimas tokioje švietimo įstaigoje yra nesuderinami, ir pasiūlė rinktis: darbas arba tikėjimas. Įsivaizduokime save Tomo vietoje. Aišku, jis nusprendė palikti darbą, bet sykiu neteko ir beveik metų atlygio. Vėliau jam pavyko įsidarbinti radijo ir mobiliųjų telefonų taisykloje. Šis ir daugelis panašių atsitikimų byloja, jog skurdo baimė gali versti kitus žmones drebėti, tačiau mus nuo tokių nuogąstavimų saugo tvirtas pasitikėjimas Jehova — viso pasaulio Kūrėju, rūpestingu savo tarnų Globėju.
13. Kaip evangelizacijos darbas einasi neturtingose šalyse?
13 Daugelyje šalių, kur sunku pragyventi, Karalystės skelbėjų veikla labai intensyvi. Kodėl? Laiške iš vieno mūsų filialo rašoma: „Čionai daugelis Biblijos studijuotojų bedarbiai, todėl užsiėmimams gali skirti laiko net vidury dienos. Ir broliai randa daugiau laiko eiti į tarnybą. Žmonėms, ypač skurdžiuose rajonuose, nereikia aiškinti, kad dabar yra paskutinės dienos, nes patys mato, kas dedasi aplinkui.“ Vienas misionierius, jau dvylika metų tarnaujantis šalyje, kur skelbėjai veda vidutiniškai po trejas ar net ketverias Biblijos studijas, rašo: „Kadangi daugelis mūsiškių tenkinasi labai paprasta buitimi ir nėra apsikrovę įvairiausiais reikalais, evangelizacijos tarnybai ir savo studijuotojams ugdyti jie turi daugiau laiko.“
14. Kokia Dievo apsauga garantuota milžiniškai miniai?
14 Jehova yra pažadėjęs savo garbintojų bendruomenę palaikyti, globoti, vaduoti, taigi jo tarnams, kaip grupei, fizinė bei dvasinė apsauga yra garantuota (Ps 37:28; 91:1-3). Minia, kuri pergyvens „didįjį suspaudimą“, turės būti išties milžiniška (Apr 7:9, 14). Vadinasi, netgi dabar, kol piktoji santvarka dar gyvuoja, šita minia yra nuolat saugoma nuo sunaikinimo. Parūpinta viskas, ko reikia sunkumams ištverti ir geriems santykiams su Jehova puoselėti. Savo tarnus Jehova lyg skydu pridengs ir per galutinį didžio suspaudimo etapą.
„MOKYK, VIEŠPATIE, MANE SAVO KELIO“
15, 16. Kaip mes, taikydami Dievo pamokymus, esame laiminami? Prašom pateikti pavyzdį.
15 Kad nepristigtume drąsos bei ryžto, turime visada leistis Dievo mokomi. Ne veltui Dovydas maldavo: „Mokyk, Viešpatie, mane savo kelio, dėl mano budrių priešų vesk mane lygiu taku“ (Ps 27:11). Dievo mokymui būsime imlūs, jei atidžiai įsiklausysime į Biblijos žodžius, atsižvelgsime į Jehovos organizacijos nurodymus ir tuojau darysime, kaip esame raginami. Daugelis mūsiškių paklausė išmintingo patarimo supaprastinti savo buitį ir neįklimpo į skolas, todėl kai kilo ekonominė krizė, turėjo kur kas mažiau rūpesčių. Kadangi nusprendė gyventi kukliai, dabar jiems nereikia tempti bereikalingos įsipareigojimų naštos. Užuot dirbę ilgas valandas, laiką jie verčiau skiria tarnybai. Kiekvienam tad verta save ištirti: ar pamokymus iš Biblijos ir ištikimo bei nuovokaus vergo leidinių nedelsdamas pritaikau, nors pačiam ir tektų daug ko atsisakyti? (Mt 24:45)
16 Jeigu mielai leidžiamės Jehovos mokomi ir vedami teisumo taku, neturėsime dėl ko nuogąstauti. Štai Jungtinėse Valstijose vienas reguliarusis pionierius pasiprašė darbo, iš kurio pragyvendama visa jo šeima galėtų toliau tarnauti pionieriais. Bet direktorius pasakė, jog be specialiojo mokslo diplomo tokių pareigų jis niekada negaus. Pagalvok: jeigu tau taip būtų, ar apgailestautum vietoj aukštojo mokslo pasirinkęs visalaikę tarnybą? Už poros savaičių anas direktorius neteko posto, o naujasis pasiteiravo mūsų brolio, kokie yra jo tikslai. Šis iškart paaiškino, kad juodu su žmona yra Jehovos liudytojai, abu atsidėję visalaikei tarnybai ir norėtų ją tęsti. Broliui nespėjus nieko daugiau pridurti, direktorius tarė: „Žinau — jūs esate kažkokie kitokie. Kai mano tėvas buvo prie mirties, dvi jūsų bendratikės kasdien jį lankydavo ir atėjusios skaitydavo Bibliją. Daviau sau žodį pasitaikius progai padėti bent vienam Jehovos liudytojui.“ Jau kitą rytą mūsų brolis gavo darbą, kurį ankstesnis vadovas jam buvo atsakęs. Taigi, jei pirmenybę teikiame Dievo Karalystės reikalams, Jehova, kaip ir pažadėjęs, neleis mums stokoti to, kas būtiniausia (Mt 6:33).
TIKĖJIMAS IR VILTIS — DIDELĖ VERTYBĖ
17. Kas padės mums laukti ateities ne su baime, o su pasitikėjimu?
17 Dovydas pasakė: „Tikiu, kad patirsiu Viešpaties gerumą gyvųjų šalyje“ (Ps 27:13). Jis tikėjo Jehovos pažadais ir tai teikė jam viltį. Mums irgi reikia gyventi tikėjimu ir viltimi. Pagalvokime, kas su mumis būtų, jei neturėtume Dievo duotos vilties, jeigu nepuoselėtume tų vertybių, apie kurias rašoma 27-oje psalmėje! Tad nenustokime meldę Jehovą šiomis paskutinėmis dienomis teikti stiprybės ir išgelbėti mus per Armagedoną. (Perskaityk Psalmyno 27:14.)
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 23 puslapyje]
Dovydas drąsinosi prisiminimais, kaip Jehova jį ne kartą gelbėjo
[Iliustracija 25 puslapyje]
Ar matome, kad susiklosčius sunkesnėms ekonominėms sąlygoms, tarnybą galima netgi suaktyvinti?
